Šiaulių pašto, telegrafo ir telefono istorija nuo XVIII a. pab. iki XX a. pr.
1786 m. Šiaulių ekonomijos inventoriuje aprašoma Šiaulių pašto stotis, į kurią pašto karietomis buvo gabenama valstybinė, privati korespondencija, laikraščiai ir kiti spaudiniai su naujausiomis žiniomis apie įvykius Abiejų Tautų Respublikoje ir pasaulyje.
Žinoma, kad 1790 m. paštas reguliariai pasiekdavo Šiaulius penktadienį po pietų ir tuoj siuntos būdavo išgabenamos atgal į Kauną; kitas paštas ateidavo iš Kauno sekmadienį, o pirmadienį po pietų išvykdavo atgal į Kauną (Trimonienė R. R. Šiaulių miesto iždo namai, p. 278).
1789 m. Varšuvos-Mintaujos trakto aprašyme pažymėtas ir Šiaulių punktas. Pašto sekretoriumi tuo metu buvo A. Rosenbaumas (Ragauskas A. Laikraščiai keliauja į Kurtuvėnus. Provincijos dvaro komunikacijos ypatybės XVIII a. antroje pusėje, Kurtuva. 2008, nr. 8, p. 24).
Tyzenhauzų archyve, esančiame Senųjų aktų pagrindiniame archyve Varšuvoje, yra išlikęs XVIII a. pabaigos Šiaulių pašto stoties planas. (Archivum Glowne Akt Dawnych w Warszawie, Archiwum Tyzenhauzow, DI/XIV, l. 457). Pašto stotis buvo dviejų aukštų mūrinis namas čerpėmis dengtu stogu ir stikliniais langais. Prie pašto namo buvo arklidės ir ratinė po vienu stogu. Tarp arklidžių ir pašto namo buvo išmūryti vartai (Trimonienė R. R. (vertimas), Šiaulių miesto iždo namai, p. 283-284). Mokytojas Fridrichas Šulcas savo 1793 m. kelionių įspūdžiuose aprašydamas Šiaulius mini pašto vežėją.
1801 m. rugsėjo 9 d. Lietuvos gubernija buvo padalyta į Lietuvos Vilniaus ir Lietuvos Slanimo gubernijas. 1801 m. Lietuvos gubernijoje, Šiaulių apskrityje, buvo Kurtuvėnų, Beržėnų, Baisogalos, Radviliškio, Meškuičių, Šiaulių, Joniškio, Kalvių ir Luokės pašto stotys. Lietuvos Vilniaus gubernijoje 1812 m. buvo šie su Šiauliais susiję pašto traktai: Radviliškis-Šiauliai (atstumas tarp stočių varstais – 20); Šiauliai-Meškučiai (21 varstas); Prūsijos keliu: Šiauliai-Kurtuvėnai (25 varstai); Šiauliai-Palanga (Ragauskas A. Laikraščiai keliauja į Kurtuvėnus, p. 27-28).
Nuo 1807 m. Šiauliuose naudoti ankstyvieji eilutės antspaudai su įrašu: „ШАВЕЛЬ“ (1825), „ШАВЕЛЬ / 1832 АВГУСТ8“; „ШАВЕЛЬ 1833 / МАРТА. 5.“ Vienas iš seniausių žinomų iš Šiaulių siųstų laiškų yra tarnybinis laiškas, siųstas 1829 m. iš Šiaulių į Vindavą (dabar Ventspilis, antspauduotas Šiaulių pašto eilutės antspaudu (ШАВЕЛЬ). Nuo 1831 m. Šiaulių paštas gaunamai korespondencijai žymėti naudojo vienos eilutės neapibrėžtą antspaudą su žyma: „ШАВЛИ ПОЛУЧЕНО“.
Šiauliuose ankstyvieji vienos eilutės pašto datos antspaudai su pažymėta siuntimo data, naudoti 1832–1837 m. Išlikęs tarnybinis laiškas, siųstas 1832 m. birželio 11 d. iš Šiaulių į Vilnių, antspauduotas Šiaulių pašto eilutės datos neapibrėžtu antspaudu, naudotu 1832 m.: Ш А В Е Л Ь / 11 ИЮН. 1832. Dar kitas tarnybinis laiškas, siųstas 1833 m. kovo 5 d. iš Šiaulių į Vilnių, antspauduotas Šiaulių pašto eilutės datos neapibrėžtu antspaudu, naudotu 1833–1837 m.: ШАВЕЛЬ 1833 / МАРТА. 5.
Šiaulių paštas, vykdydamas 1830 m. Pašto nuostatų reikalavimą siunčiamą laišką žymėti siuntimo, o gautą – gavimo antspaudu, vietinį tarnybinį laišką antspaudavo du kartus: 1835 m. sausio 4 d. užspaudė eilutės datos antspaudą, žymintį jo išsiuntimą, o sausio 5 d. pažymėjo jo gavimą korespondencijos gavimo antspaudu: „ШАВЛИ ПОЛУЧЕНО / 5 ЯНВАРЯ 1835“. Tarnybinis laiškas, siųstas 1835 m. sausio 4 d. iš Šiaulių. Toks antspaudavimo atvejis labai retas (Bubnys V, Normantienė J. Paštas Lietuvoje iki 1918 metų: siuntos, antspaudai, žymos. 1 knyga. Vilnius, 2014, p. 102, 109).
1836–1844 m. buvo nutiestas tarptautinis plentas Ryga-Karaliaučius, ėjęs per Joniškį, Šiaulius, Tauragę (Čerbulėnas K. „Keliai, arklių pašto stotys bei kiti pakelių pastatai“, Lietuvos TSR architektūros klausimai, t. VIII, sąs. II, Vilnius: Mokslas, 1986, p. 15). Prie šio tarptautinio susisiekimo plento iškilo modernūs arklių pašto stočių kompleksai.
XIX a. pirmoje pusėje keleiviams susisiekti su kitais miestais Šiauliuose buvo įsteigta pašto stotis, turinti arklių. Pirmoji pašto kontora Šiauliuose įsteigta daugiau prieš daugiau 175 metus, 1843 metais. Ji priklausė Kauno gubernijos pašto kontorai. Šiaulių pašto namai buvo pastatyti 1852 m. pagal architekto Teodoro Gelmgolco (g. 1814 m.) projektą. Pašto rūmai stovėjo dabartinėje Tilžės gatvėje, toje vietoje, kur vėliau buvo pastatyti Komprojekto rūmai, dabar – Verslininkų namai. Bene pirmasis Šiaulių pašto viršininkas buvo Kornilovičius, miręs 1848 m. birželio 25 dieną (Valančius M. Namų užrašai (sud. Aldona Prašmantaitė). Vilnius: Baltos lankos, 2003, p. 431).
1853–1860 m. Šiaulių pašte buvo naudojami ankstyvieji apskritieji ir ovalo formos pašto datos antspaudai. Žinomas laiškas, siųstas 1850 m. (1856?) lapkričio 5 d. iš Kauno į Šiaulius. Šiaulių pašte gautas lapkričio 7 d. ir antspauduotas korespondencijos ovalo formos antspaudu su ranka įrašyta diena ir mėnesiu: „ПОЛУЧЕНО / ШАВЕЛЬ“. Kitas tarnybinis laiškas, siųstas 1853 m. birželio 11 d. iš Šiaulių per Šalčininkus į Benekainius (dabar Baltarusija), antspauduotas Šiaulių pašto apskrituoju datos apibrėžtu antspaudu: „1853 / ИЮНЬ / 11 / ШАВЛИ“. Kitas įvertintas laiškas, siųstas 1854 m. vasario 4 d. iš Šiaulių į Varšuvą, antspauduotas ankstyvuoju Šiaulių pašto apskrituoju antspaudu su ranka įrašoma siuntimo data viduryje: „ОТПРАВЛЕНО / 18-- / ШАВЛЕ“.
Yra išlikęs laiškas, siųstas iš Šiaulių į Rygą, antspauduotas Šiaulių pašto aprėmintos eilutės antspaudu „ШАВЛИ“, naudotu 1856-1858 m. Laiškas, siųstas 1860 m. iš Šiaulių į Liepoją, apmokėtas trečiosios laidos Rusijos pašto ženklu (Mi 5), kuris nuvertintas Šiaulių apskrities pašto numeriniu antspaudu „Nr. 184 Šavli“, naudotu Šiauliuose 1858–1866 metais. Kolekcininkai išsaugojo dar vieną įdomų laišką, siųstą 1863 m. liepos 13 dieną iš Šiaulių į Londoną per Tauragę (Taurogeną). Čia laiškas pažymėtas 1863 m. liepos 20-osios spaudu, o adresatą pasiekė 1863 m. rugpjūčio 6-ąją (Jancevičius A. Pašto diližano varpeliui. „Taurragis“, 2016 spalio 8 d.).
1860-1915 metais Šiaulių apskrities paštas naudojo vienuolika įvairaus dydžio apvalių antspaudų, kuriuose sutinkami šie įrašai: „ШАВЛИ. / 21 / МАЯ / 1880“; „ШАВЛИ / П. К. / 2 / КОВЕНСК. Г. / 28 / СЕН. / 1887“; „ШАВЛИ / 1 / ПОЧТ. ТЕ / 17 / IЮН. /1889“; „ШАВЛИ / КОВЕН. Г. / 2 / ПОЧТ. / ТЕЛ. / КОНТ. / 19 / ОКТ. / 1889“; „ШАВЛИ / КОВЕН. / Г. / 1 / ПОЧТ. / ТЕЛ. / КОНТ. / 1 / 19-02 / III“; „ШАВЛИ / 16 10 06 / b“; „ШАВЛИ / 3 10 / 09 / b“; „ШABЛИ / а / 3 11 09/; „ШАВЛИ / a / 6 6 13“; ШАВЛИ / ж / 10 9 13“; „ШАВЛИ / КОВ. / a / 15 11 14“. (Fugalevičius V. Pašto antspaudai Lietuvoj= Poststempel in Lituaen=P. O. Cancels in Lithuania (rankraštis), Schlesen, 1990, p. 278).
Šiaulietis kolekcininkas Č. Galkus savo rinkiniuose saugo keletą XIX a. II pusės laiškų ir atvirlaiškių, susijusių su Šiaulių paštu: laišką, siųstą iš Šiaulių į Rygą 1860 m. rugpjūčio 15 d. pažymėtą apskritu antspaudu „ШАВЛИ / 15 / АВГ / 1868“ ir gavimo apskritu antspaudu“ РИГА / 20 /АВГ / 1868“; kitą laišką, siųstą iš Šiaulių į Berlyną 1881 vasario 23 d. ir pažymėtą apskritu antspaudu: „ШАВЛИ / 23 / ФЕВ 1881“ ir gavimo apskritu antspaudu „BERLIN /43 / 8 / 3 81“; laišką, 1874 spalio 16 d. siųstą iš Šiaulių į Pernu ir pažymėtą apskritu antspaudu: „ШАВЛИ / 16 / ОКТ. / 1874“; atvirlaiškį, 1883 m. vasario 22 d. siųstą iš Šiaulių į Berlyną ir pažymėtą apskritu antspaudu: „ШАВЛИ / 22 /ФЕВ. / 1883“.
Nuo 1865 m. Šiauliuose veikė telegrafo stotis ir geležinkelio paštas, dirbo viršininkas ir telegrafistas. 1890 m. Šiaulių telegrafo įstaigos personalas padaugėjo iki 20 žmonių (Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m), p. 96). Korespondencija buvo siunčiama kasdien, o pašto arkliais – dvi, kartais keturias dienas per savaitę. 1896 m. liepos 1 d. Šiaulių mieste paštas ėmė pristatinėti į namus piniginius ir šventinius siuntinius, kurių vertė iki 50 rublių. 1913 m. Šiaulių pašto telegrafo kontora turėjo vienuolika telegrafo aparatų.
XIX a. pab.–XX a. pr. Šiauliuose jau buvo telefonų. 1890 m. miesto dūma leido statyti telefono stulpus pirkliui O. Kaganui, norinčiam nutiesti telefono ryšį tarp savo namų (prie Turgaus aikštės) ir ratų tepalo įmonės prie geležinkelio stoties. Šiauliuose privatų telefoną buvo įsirengę Ginkūnų-Bubių dvarininkai Zubovai. Tuo telefonu Zubovai buvo susijungę su visais savo palivarkais. Juo galėjo pasinaudoti ir valdiškos įstaigos ir privatūs asmenys. Kiek vėliau nutiesta telefono linija grafui N. Zubovui ir pirkliui L. Gocui – į Guberniją ir Ginkūnus. Tai buvo vietinis telefonas.
1911 metais Šiauliuose pradėjo veikti telefono stotis, turinti 63 abonentus. 1913 m. Šiaulių pašto-telegrafo kontora turėjo 11 telegrafo aparatų. 1913 m. Šiauliuose, Š. G. Pero spaustuvėje, buvo išspausdintas pirmasis Šiaulių valstybinio telefonų ryšio abonentų sąrašas. Jame nurodyti 142 telefono abonentai. 1914 m. Šiaulių miesto telefono stotyje jau buvo 221 abonentas (Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.), p. 96). Per Pirmąjį pasaulinį karą beveik visos telefono ryšio linijos Šiauliuose buvo sunaikintos.
Rusijos imperijos metais, 1900–1915 m. Šiaulių paštas naudojo stačiakampio formos rėminančia linija apibrėžtą dviejų eilučių etiketę su įrašu: „No 665 / Шавли“. XX a. pradžioje Šiaulių pašte ženklų nuvertinimui naudotas apvalus aprėmintos eilutės numerinis antspaudas „ШАВЛИ / 493“.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1914 m. liepos 20 d. Rusijoje buvo įvesta karo cenzūra. Šiaulių karo cenzorius 1915 m. naudojo antspaudą su dviejų eilučių neapibrėžtu antspaudu: „Шавельскiй воен- / ный цензоръ No 4“ .
1915 m. pradžioje Šiaulių pašte pradėjo dirbti Motiejus Karaša (1895–1979). Jis apie savo darbą Šiaulių pašte prie telegrafo aparatų savo prisiminimuose rašo: „Panevėžio pašto įstaigoje 1915 m. sausio mėn. išlaikiau egzaminus pašto valdininko-činovniko vietai užimti. (...) Iš Vilniaus paštų Apygardos netrukus gavau paskyrimą į Šiaulių paštą (...)
Šiaulių pašto įstaiga talpinosi dviejų aukštų mūriniame name. Pašto skyrius ir viršininko raštinė buvo pirmame aukšte. Viršininkas nesiteikė manęs priimti. Jo sekretorius pranešė, kad esu paskirtas dirbti telegrafe, kuris talpinosi antrame aukšte. Tame aukšte buvo atskiras kambarys, kuriame man leido apsigyventi. Kambaryje jau gyveno du viengungiai: rusas, vidutinio amžiaus, aukštas, liesas, ir lenkas, mano amžiaus, žemo ūgio, judrus ir kalbus. Jis mane supažindino su gyvenimo sąlygomis ir miestu.
Telegrafas dideliame kambaryje turėjo keturis Morzės telegrafo aparatus. Vedėjas buvo vokietis Kaufman, senyvo amžiaus. Mane paskyrė darbui prie aparato su gelež. stotimi. Darbas vyko trimis pamainomis su trimis valdininkais. Mano pamainos vyresniuoju buvo lietuvis Stulpinas. Pradžioje greit priimti telegramą man nesisekė. Stoties tarnautojas ėmė bartis ir koliotis. Vyresnysis, tai išgirdęs, per mano aparatą aną išbarė. Vėliau darbas sekėsi gerai. Prityrę telegrafo valdininkai telegramas priiminėjo iš klausos, nesekdami juostelėje atmuštų Morzės ženklų. Iš klausos užrašytas telegramas ant specialaus telegramoms blanko vedėjas patikrindavo iš juostelės.
Pašto įstaiga buvo priversta pasitraukti iš Šiaulių balandžio mėn. pradžioje (1915 m. – J. N.). Rytų Prūsijoje sumušta rusų kariuomenė traukėsi. Nutrūko telegrafo ir telefono ryšys su Mažeikiais, Telšiais, Taurage, Papile. Artilerijos šoviniai jau sprogo miesto vakariniame pakraštyje. Buvo pavaryta keliolika ūkininkų vežimų ir į juos sukrovė visus maišus ir kitą išvežtiną turtą. Išvykimo dienos rytą iš įstaigos skubinau į savo kambarį pasiimti daiktus. Einant pro bažnyčią virš jos sprogo artilerijos sviedinys. Aplink pabiro ne tik sviedinio skeveldros, bet ir bažnyčios stogo čerpių šukės. Balandžio 15 dieną įstaiga ir valdininkai išvažiavo iš Šiaulių Joniškio link. <...>“ (Karaša M. Gyvenimo sūkuriuose. Atsiminimai 1901–1951. Chicago: Devenių kultūrinio fondo leidinys Nr. 7, 1982, p. 64-68).
1915 m. balandžio mėnesį priartėjus prie Šiaulių rusų-vokiečių frontui, Šiaulių pašto įstaiga arkliniais vežimais buvo evakuojama per Joniškį, Mintaują į Rygą. Iš čia traukiniu buvo gabenamas pašto įstaigos turtas į Polocką. Frontui kiek atsitraukus nuo Šiaulių, vėl buvo priimtas įsakymas, kad paštas grįžtų atgal į savo vietą Tuomet traukiniu buvo vykstama atgal pro Vilnių, Panevėžį ir sustota Radviliškio stotyje (Karaša M. Ką aš atsimenu. Nuo krivūlės iki raketos: Lietuvos paštininkų atsiminimai, 1968, Čikaga, p. 222).
