Trečius metus iš eilės Šiaulių universiteto Alumnų asociacija organizuoja nemokamų viešų paskaitų ciklą „Tobulėjimo ir atradimų savaitė“. Ketvirtadienio vakare buvo kalbama ne tik apie sportą ar laiką sau, bet ir apie kūrybiškumą. Žinomas kino režisierius Donatas Ulvydas papasakojo, kaip kiekvienam iš mūsų reikėtų pažadinti kūrybiškumą.

„Didžiuojuosi ir džiaugiuosi, kad esu šiaulietis“
Iš Šiaulių miesto kilęs kino režisierius Donatas Ulvydas neslepia, jog vis dar jaučiasi tikras  šiaulietis. Netgi važiuodamas iš Vilniaus į Šiaulius paskaičiavo, kad dabar jau ilgiau gyvena Vilniuje, tačiau šiaulietiško slengo dar nėra visiškai užmiršęs.

„Kaip žinome, JAV sudaryta iš skirtingų tautų, taip ir Vilnius yra sudarytas iš įvairių Lietuvos miestų. Vilniuje labai dažnai visi klausia, iš kokio miesto esi kilęs. Kai pasakai, kad esi, pavyzdžiui, iš Kauno, tai labai nesistebi, bet kai pasakai, kad esi iš Šiaulių, reakcija būna visai kitokia. Nesu  matęs, kad susitikę du kauniečiai labai džiaugtųsi, o kai susitinkame šiauliečiai, nesisveikiname įprastai, o tik šiaulietiškai. Kažkada tai buvo kompleksas, bet dabar tai labai geras jausmas. Gali turėti kažkokį identitetą ir šiauliečio buvęs kompleksas virsta privalumu Vilniuje. Net filmavimo aikštelėje esame skaičiavę, kiek yra vilniečių ir kiek yra žmonių, kilusių iš kitų Lietuvos miestų. Vis dėl to daugiau buvo tų, kurie yra ne vilniečiai. Aš esu šiaulietis, tuo didžiuojuosi ir džiaugiuosi. Niekada to nesigėdijau ir grįžti į gimtąjį miestą visada yra labai smagu. Man dažniausiai susitikimai su auditorija vykdavo prieš filmą arba po filmo. Tada galvodavau, kad visi šie susitikimai yra lyg tuštybės manija. Kol kuri filmą, atiduodi visą save, viską sudedi į ekraną ir tada lieki labai tuščias. Tačiau supratau, kad visi šie susitikimai kūrėjui yra labai svarbūs, nes jie papildo tave atgal“, – pasakojo kino režisierius D. Ulvydas.

„Man pasidarė įdomu, kaip gimsta kino filmai“
Kino režisierius D. Ulvydas papasakojo savo gyvenime įvykusius lūžius, kurie jį pakeitė ir pastūmėjo pasirinkti režisieriaus kelią.

„Tuo metu man buvo apie 15 metų. Tai buvo dar tie laikai, kai videogrotuvai su kasetėmis buvo vertybė. Pirmą kartą pažiūrėjau erotinį filmą, o po to pasižiūrėjau filmą apie muštynes. Pamačiau, kaip gerai daužo į nosį, pagalvojau: kaip jam skauda. Tada nusprendžiau, jog tikrai nenorėčiau būti aktorius. Dar dabar prisimenu tą dieną, tą nuotaiką, videogrotuvą su kasetėmis, šviesą už lango. Pajutau, kad man pasidarė įdomu, kaip gimsta kino filmai. Iki šiandien negaliu pamiršti to jausmo ir suvokimo, kad norint sukurti filmą, reikia įdėti daug darbo.

Kitas žingsnis buvo, kai man buvo apie 17 metų. Nuvažiavau į Kauną ir nuėjau į Jono Jurašo spektaklį „Smėlio klavyrai“. Įsivaizduokite, 17 m. „bičas“ iš Šiaulių bliauna kruvinomis ašaromis. Man buvo šokas, ką gali kūryba. Tai man buvo lūžis, ką žmonės gali padaryti vardan poveikio. Aš verkiau, nes scenoje buvo sukurta kūryba. Tik tada suvoki tikrąją kūrybos galią ir jėgą. Man tai buvo labais svarbus įvykis. Kinas man yra mano religija, o Antanas Šurna buvo mano autoritetas, man labai svarbus žmogus. Pamenu, jis man patarė, kad jei nesi perskaitęs knygos, o tavęs klausia, ar tu ją skaitei, niekada nesakyk, kad skaitei“, – prisiminimais pasidalijo kino režisierius.

D. Ulvydas teigė, jog jis skleidžia, koks turi būti kinas ir koks turi būti žiūrovas. Jis Lietuvoje kino kūrėjus skirsto į dvi grupes: tuos, kurie ateina į kino kūrybą parodyti savęs, ir tuos, kurie galvoja ne tik apie save, bet kas yra svarbiausia kine.

„Manau, kad mene labai daug žmonių ateina parodyti save, tačiau tai turi būti ne vienintelė kūrybos išraiška. Man kine svarbiausia yra kėdės. Ekranas nebūtų užpildomas mūsų kūryba, jei kėdėse nebūtų sėdinčių žmonių. Kartais sakau, kad ekranas yra gyva siela, kuri turi dvi veido išraiškas. Jei salė tuščia, tada ekranas liūdnas, jei salėje yra žmonių – jis linksmas. Kai kuriu filmą, visada galvoju, kokio filmo reikia žiūrovui ir Lietuvai. Aš kuriu filmus apie šviesą, nors kiti kuria apie tamsą, tikėdamiesi greičiau atkreipti auditorijos dėmesį. Dėl to kartais pasijuntu balta varna“, – pasakojo kino režisierius.

„Kūrybiškumo įvardyti neįmanoma, nes jis yra visur“
Kino režisierius D. Ulvydas prisipažino, kad jam buvo iššūkis kalbėti apie kūrybiškumą. Jis nežinąs, kas tai yra, todėl informacijos apie tai ieškojo netgi internete. Tačiau džiaugėsi tuo, kad kalbėdamas apie bet kokią temą, vis tiek gali įterpti pavyzdžių apie savo gyvenimo aistrą – kiną.

„Man labiausiai patiko tai, kad kūrybiškumas yra beribis, todėl jis neįvardijamas. Kūrybiškumo įvardyti ar jam parašyti apibrėžimą yra praktiškai neįmanoma, nes jis yra visur. Mano nuomone,  kūrybiškumas yra lygus kūrybai. Pagrindinis variklis kūrybiškumui gimti ir jam egzistuoti yra tikslas, todėl tikėtina, jog siekiant tikslo įsijungs ir kūrybiškumas.

Žmogus negali nieko pasiekti, jei neturės meilės, bus supančiotas, nebus laisvas. Tokie dalykai kaip aistra tam, ką tu darai, yra be proto reikalingi, kad tavo kūrybiškumas atsiskleistų. Man turbūt gyvenime ir sekasi, nes vieną gražią dieną pripažinau, kad tam jaučiu aistrą ir kine esu ne kaip darbe ar versle. Jei kūrybiškumui į naudą yra tinginystė, tikslo turėjimas, visko užmiršimas, ką prieš tai žinojai, tai kūrybiškumui atsiskleisti labai svarbu yra ir laikas“, – pasakojo D. Ulvydas.

Kino režisierius pateikė pavyzdžių, ką galima būtų padaryti, kad ne tik jaustumeisi, bet ir atrodytum iš tiesų kūrybiškas. Pavyzdžiui, studentas eidamas pas panelę užmiršo nupirkti jai gėlių, o šiandien yra ypatinga proga. Už lango žiema, iš kaimyno nusiskinti gėlių nepavyks, vėlus vakaras, todėl kioske gėlių taip pat nerasi. Lieka tik viena išeitis – pasitelkti kūrybiškumą. Tokiu atveju kino režisierius D. Ulvydas pataria vidury žiemos nusirengti iki apatinių, ant krūtinės užsirašyti – aš esu didžiausia tavo gėlė, nueiti prie savo merginos namų ir paskambinti į duris.

„Visi turime kūrybiškumo, bet jo prisibijome. Reikia atpalaiduoti savo laisvę. Man laisvė yra tai, kai moku apriboti savo laisves, kai sau laisvai pasakau, kad šiandien kažko nedarysiu. Kūrybiško mąstymo rezultatą gali pritaikyti sau bet kurioje srityje. Pavyzdžiui, reklamos agentas ateina pas klientą su trimis scenarijais. Pirmiausia turi perprasti klientą. Pasakoji pirmą scenarijų, o jis tau pasako – ne, tada pasakoji antrą, o jis taip pat neįtinka, tada sakai, kad apie trečiąjį net nepasakosi, nes jis tikrai jūsų nesudomins. Tačiau tada tas klientas sako: pasakok. Tai ir yra kūrybiškumas, kuris realiai yra visur“, – pasakojo kino režisierius.

Kino filmų ir „Eurovizijos“ patirtis – neįkainojamas dalykas
Kino režisierius D. Ulvydas papasakojo savo patirtį prieš trejus metus filmuotame filme „Emilija iš Laisvės alėjos“ ir kitame visiškai skirtingame filme „Kaip pavogti žmoną“.

„Kai prieš trejus metus Kaune filmavome „Emiliją iš Laisvės alėjos“ neturėjome pakankamai finansų. Norėjau nufilmuoti viename kadre 800 žmonių, tačiau paskaičiavome, kad tai bus pernelyg brangu. Tada man operatorius pasiūlė filmuoti 50 porų batų, tačiau nesutikau, nes 1972 m. Kaune viskas vyko kitaip. Žmonės ėjo sava valia, buvo tikėjimas, energija. Todėl nusprendėme socialiniame tinkle „Facebook“ paskelbti, kad ieškome 800 žmonių. Užregistravome 2 tūkst. žmonių, vėliau likome kalti, kad ne visus pakvietėme.

Filmavome kitą filmą „Kaip pavogti žmoną“. Aš jį pradėjau prodiusuoti, bet pabėgo režisierius. Neturėjau sugalvojęs ir filmui finalo. Liko dvi dienos iki finalo ir ateina dailininkė, kuri man sako, kad nutapė Rimantės Valiukaitės portretą, bet jis išėjo gana didelis. Jis atrodė iš tiesų labai juokingai: Rimantė buvo su ryžais plaukais, o tas paveikslas dar visiškai nederėjo prie interjero. Tačiau pajutau, kad reikia, jog tas paveikslas čia kabėtų. Filmuojame toliau, tačiau finalo vis dar nėra. O tas paveikslas kiekviename kadre vis yra ir yra. Viduryje filmavimo staiga suprantu, kad man reikia tokio paties portreto su Inga Jankauskaite. Ir galiausiai tas paveikslas ir tapo filmo finalu“, – pasakojo kino režisierius D. Ulvydas.

Kino režisierius taip pat prisiminė ir dainų konkurso „Eurovizija“ patirtį 2006 m., kai grupė „LT United“ iškovojo 6-ąją vietą.

„Esu buvęs „Eurovizijoje“, kūriau visus sceninius judesius, pats režisavau, kaip atlikėjai turi judėti scenoje, man tai labai patiko. Aš jaučiuosi laimėtoju, nes esu prisidėjęs prie to, kad Lietuva turi 6-ąją vietą. Niekas nebuvo taip pakilę, kaip mes. „Eurovizija“ iš tikrųjų yra banalus dalykas, bet kai ten pabūni, supranti, kad ten yra kažkas nepaprasto. 2006 m. mes ten vaikščiojom kaip nugalėtojai, einame, o visi kiti mums ploja. Jei tais metais nebūtų buvę grupės „Lordi“, mes tikrai būtume laimėję“, – pasakojo kino režisierius D. Ulvydas.

Naujojo filmo premjera apie trijų kartų moteris – sausio mėnesį
Susitikimo pabaigoje režisierius D. Ulvydas papasakojo apie savo naujausią filmą, kurį Lietuvos žiūrovams bus galima pamatyti jau sausio mėnesį.

„Šią vasarą pagal čekų scenarijų nufilmavau filmą „Ir visi jų vyrai“. Po „Emilijos iš Laisvės alėjos“  filmo man siūlė kurti komercinius filmus, bet tokių filmų nenorėjau daryti, nes norėjosi kažko sunkesnio. O kai perskaičiau čekų scenarijų, supratau – tai buvo ilgai mano lauktas scenarijus. Jis yra apie šiandieną, kai galiu filmuoti mobiliuosius telefonus, nebereikia slėptis nuo plastikinių langų, kai kostiumo dizaineriui nereikia aiškinti, kokio ilgumo turi būti sijonas. Labai pasiilgau šiuolaikinio kino.

Tai filmas apie trijų kartų moteris: apie močiutę, dukterį ir anūkę.  Vyriausioji personažė pagal scenarijų yra teatro žvaigždė, kuri visą savo gyvenimą labai daug linksminosi ir savo dukrai neskyrė pakankamai dėmesio. Todėl dukra tapo psichologe, kad išsiaiškintų savo kompleksus. Šis trijų moterų psichologinis portretas man žiauriai patiko. Šio filmo auditorija turėtų būti labai moteriška, todėl labai tikiuosi, kad sausio mėnesį kino žiūrovės vesis savo dukras ar mamas pasižiūrėti šio filmo. Tai taip pat yra filmas apie moterų psichologiją vyrams, tačiau tai nėra paviršutiniškas filmas. Man didžiausias komplimentas apie šį filmą tas, kad nėra jokio kito filmo Lietuvoje, su kuriuo būtų galima palyginti šį filmą“, – pasakojo kino režisierius D. Ulvydas.