Atlikdamas performansą vyras apsipylė galvą medumi ir auksiniu pigmentu, prie kairio bato prisirišo plieninį padą, prie dešinio – veltinį („svarios priežastys ir dvasinė šiluma“) ir tris valandas vaipėsi, gestikuliavo bei kažką nerišliai murmėjo – „aiškino“ savo paveikslų prasmę ant rankų liūliuojamai triušio dvėsenai. (Joseph Beuys, Kaip paaiškinti paveikslėlius mirusiam triušiui, 1965)

Tai vienas iš kūniškojo meno  pavyzdžių, kuriuos aptarė menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis paskaitoje  „Meno kūniškumas“.

Kūnas – tyrinėjimo objektas ir raiškos priemonė
„Menininkai ne tik tapo ar piešia, – rašoma paskaitos anonse.–  Pasitelkę savo kūną jie tyrinėja kūniškumo, lyties, socialinių vaidmenų ribas, gilinasi į aktualius biopolitikos klausimus. Juos domina įvairūs kultūriniai ir socialiniai tabu. Kūno mene apnuoginama fizinė žmogaus prigimtis, gyvuliškas pradas, tiriamos kūno ir technologinių jo pakaitalų sąveikos, biomedicinos ir virtualios realybės invazija į žmogaus gyvenimą. Kūno menas –  tai mūsų medžiagiškumo konvulsija dirbtinumo akivaizdoje, tai naujų egzistavimo horizontų ieškanti spontaniška kūno ekspresija.“

Performansas – provokacija
Performansas (angl. performance – įvykdymas, vaidinimas), postmodernistinio meno rūšis: iš anksto apgalvotas, konceptualus veiksmas, kurio pagrindinė išraiškos priemonė – paties menininko kūnas.

Septintajame dešimtmetyje performansus atlikdavo vienas žmogus, pasirodymui būdingas tarpdiscipliniškumas (teatras, choreografija, literatūra, muzika ir t. t.)

Aštuntojo dešimtmečio performanse svarbus bendravimas su publika. Išsivystė nauja rūšis „vaikščiojimai“ (walkabout). Socialinės, politinės temos.

Devintojo dešimtmečio performansas įsiliejo į popkultūrą, svarbi kūrėjo asmeninė patirtis (gėjai, feministės).
Šiuolaikinis performansas sinkretiniais ryšiais suauga su kitomis meno rūšimis, daro įtaką kinui, teatrui, šiuolaikiniam šokiui ir muzikai. Pasitarnauja, kaip politinio protesto įrankis.

Performansui svarbus ne rezultatas, o pats kūrybos procesas, kuriuo dažniausiai siekiam atkreipti dėmesį į aktualias problemas, šokiruoti visuomenę. Antra vertus, kai kurios asmenybės  performansu paverčia savo gyvenimą, virsta mados ikona ir pan.

Išsilaisvinimo siekis
Pasak menotyrininko, drąsus performansas įmanomas tik brandžioje tolerantiškoje visuomenėje. Nemaža atvejų, kai menininkai būna sumušami, uždaromi į kalėjimą dėl to, kad tema arba išraiškos priemonės prieštarauja rutininėms normoms. Neretai patys menininkai aukoja savo kūną, siekdami ištirti žmogaus ir žvėries santykį, siekdami atkreipti dėmesį, kad žmogus išgyvena dvasios ir kūniškumo konfliktą. Kai kurie menininkai drąsiai pabrėžia savo kūniškumą, seksualumą, atskleidžia sąsajas su gamtine prigimtimi. Galų gale dalis jų aukoja savo privatumą, kviesdami susimąstyti, kaip mes priimame kitoniškumą, ligą, kūno senėjimą ir mirtį. Dauguma savo kūną pateikia kaip medžiagą, kuria galima protestuoti prieš asmenybės suvaržymą, stereotipines stigmas, feminizmo, lyčių lygybės ir kitokioms idėjoms reikšti.
Taigi keletas įdomesnių faktų iš V. Kinčinaičio paskaitos.

Mėlyna pradžia
Vienas iš performaso pradininkų yra Yves Klein (1928–1962). Nuo maždaug 1960 m. Yves Klein pradėjo užsiiminėti „antropometrija“ – tai ir yra ankstyvieji performansai. Jos esmė – mėlynai spalvai užtepti ant drobės buvo naudojami ne teptukai ar voleliai, bet nuogi moterų kūnai, tampomi po patiestą drobę, skambant „vienatonei simfonijai“.

Moters išlaisvinimas
Carolee Schneemann (g. 1939) kūryba yra ant ribos tarp performanso ir kūno meno. Carolee pradėjo nuo avangardo tapybos (abstraktaus ekspresionizmo. Ji pirmoji į įvairių buitinių daiktų maišalynę įdėjo save – žmogaus kūną. Tai buvo nauja, ir patraukė publikos dėmesį. Carolee kūryba buvo labai orientuota į feminizmą, ji labai gilinosi į moters pasaulėjautą, moterų lygybės problematiką, ir faktą, kad vyrai moterų visiškai nesupranta.

Meat Joy (1964) – performansas, kuriame bandomos atkartoti primityvias apeigas su šamanizmo elementais. Veikėjai raičiojasi ir mėgaujasi liesdami negyvus broilerius ir žuvis. Tarsi atgaminamos „Dionisijos“.  

Fuses (1967) – nufilmuoti jos lytiniai santykiai su draugu. Paprastai pornografija yra skirta vyrams ir padaryta taip, kaip santykius suvokia vyrai. O šiame filme Carolee parodo, kaip lytinius santykius mato moteris. Vėliau prisirišusi diržais ji piešė ant drobių, tokiu būdu leisdama piešti savo „kūnui“. Radikaliausias jos projektas, kai ant stalo nuoga ji dėsto savo manifestą, bando paaiškinti, kas yra patriarchalinė kultūra ir kaip žmogus į ją  įtraukiamas nuo pat vaikystės. Pačioje pabaigoje ji atsistoja, ištraukia iš savo lytinio organo paskutinį tekstą  ir jį perskaito.

Carolee kūryba buvo labai orientuota į feminizmą, ji labai gilinosi į moters pasaulėjautą, moterų lygybės problematiką, ir faktą, kad vyrai moterų visiškai nesupranta.

Nuo  aštuntojo dešimtmečio pradžios Annette Messager tyrinėja vaikystės, seksualinio identiteto, socialinių klišių ir moters menininkės vaidmenį vyrų pasaulyje. Savo kūriniams ji renkasi emociškai įkrautus objektus: fotografijų fragmentus, dienoraščius – kasdienius daiktus.

Ana Mendieta, „Gyvenimo medis“, 1977. Fotografija fiksuoja žemės-kūno meno kūrinius, tačiau kūrybos procesas vadinamas performansu. Ji savo kūną sutapatina su gamta: smėliu, ledu, augalais. Kūnas organiškai susijęs. Imituoja šalkų judėjimą.

Stephanas Orlachas fiksavo radikalios prancūzų menininkės Orlan veiklą. Ji savo kūną paverčia išraiškos priemone. 30 metų kūnas pjaustomas, atliekam galybė plastinių operacijų.  Kvestionuoja grožio idėją. Kodėl moterys ryžtasi grožio operacijoms ir moka milijonus? Visus performansus transliuodavo skype.  

Du draugai – gyvos skulptūros
Du draugai – Gilbert Proesch, italas, George  Passmore, britas. Susitikę 1967 metais, kai abu studijavo skulptūrą San Marine. Jų moto – menas yra bet kas, svarbiausia tik – kad būtų kas nors, kas stebi. Pirmasis jų performansas (dar studijuojant) buvo dainuojančios skulptūros (The Singing Sculptures). Pats performansas yra labai paprastas – nusidažę veidus ir rankas metalo spalva, tarsi bronza, jie stovėdavo ant stalo ir dainuodavo „Underneath the Arches“. Iš pradžių jie stovėdavo 5 minutes, tačiau ilgainiui performansas ilgėjo, kol galiausiai jie ištęsdavo jį 8 valandų. Teigiama, kad publika ir jie patys tarsi įeidavo į transą, todėl laikas neprailgdavo.

Jie abu visą savo gyvenimą praleido Rytų Londone, kurį laikė mikrokosmosu. Jų teigimu, pasaulyje nėra nieko, kas neįvyktų Rytų Londone. Abu rengėsi stilingai, stilių keisdavo sinchroniškai. Įsivedė daug gyvenimo taisyklių, kaip pavyzdžiui, niekad neiti į svečius, niekad nevalgyti namie ir pan. Iš esmės, jie save ir savo visą gyvenimą padarė meno kūriniu.

Poros santykiai
Marina Abramovič su savo mylimuoju atskleidė, kokius išbandymus gali iškęsti žmogus. Mirtinas bučinys ir kiti performansai dviese, po kelias valandas. Vienas iš drastiškiausių performansų Milane. Instrumentai ant stalo – darykit, ką norite. Ji buvo sužalota, paniekinta. Kultūringiausia publika kišo į burną pistoletą, tik tada veiksmas buvo sustabdytas. Pasiaukojo, kad parodytų, kokia šiuolaikinė visuomenė. Išsilaisvino iš iliuzijų. Tapo garsi. Savaitę plovė kaulus protestuodama prieš Balkanų karą. Kai skyrėsi su mylimuoju, vienas pas kitą ėjo 3 mėnesius iš skirtingų Kinijos sienos pusių. Susitiko išsekę ir atsisveikino.

Masinės akcijos
Spenseris Tunikas atsisakė individualumo. Kviečia galybę žmonių, kuria iš jų kūnų spalvotas kompozicijas. Kodėl žmonės sutinka dalyvauti? Be masinės visuomenės analizės nėra atsakymo. „Gal performanasas yra šansas būti drąsiam, išgyventi bendrystę, jaustis asmenybe“, – svarsto V. Kinčinaitis.

Žmogus – šuo
Olegas Kulikas atsisakė žmogiškos prigimties. Nuogas, grandine pririštas menininkas su šuns antkakliu saugojo „tikrojo meno šventoves“. Šunimi būdamas apkeliavo Europą. Nuskraidintas lėktuvu į meno galeriją. Kulikas imitavo vokietį Joseph Beuys (Aš myliu Ameriką, o ji mane), kuris buvo uždarytas narve su kojotu ir taip išreiškė santykį su Amerika.

Protestas
Alexander Brener. Išeik, Leopoldai! Maskva. 1994. Protestuodamas prieš Čečėnijos karą Raudonojoje aikštėje vaizdavo animacinio filmuko „Katino Leopoldo nuotykiai“ herojų peliuką. Užsidėjęs bokso pirštines, kvietė į „garbingą kovą“ prezidentą Jelciną: „Jelcinai, išeik! Išeik, niekingas baily!“ Milicija menininką sulaikė ir sumušė.

„Femen“ aktyvistės V. Putinui atkišo nuogas krūtines, protestuodamos  protestuoja prieš „valdovų -patinų“ savivalę. Galios keistai susiduria – V. Putinas išprovokuotas.  

Kita realybė
Paskaitoje dar aptarta daugybė kūno galios vizualizacijų, šiuolaikinio performanso ir mados sąsajos. Performanse asmeninė žmogiška patirtis, meno ir publikos santykio problema bei rituališkas veiksmas  susijungia iškalbingame, metaforiškame vaizde. Egzistuoja  menininkai, kurie įsitikinę, kad menas neprivalo niekam tarnauti, tai tik draugiškas rankos mostas, kviečiantis užsukti į kitą realybę. Vieni žiūrovai ją priims su džiaugsmu, kiti galbūt piktinsis, kaip prieš kelerius metus baisėjosi Romeo Kastaluči filmu.