Paskutinį liepos sekmadienį organizuotas tradicinis pėsčiųjų piligrimų žygis į Kryžių kalno atlaidus. Vienuoliktą valandą kelių šimtų tikinčiųjų kolona, lydima greitosios medicinos pagalbos automobilio bei policijos ekipažo, pajudėjo nuo Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedros. Prieš akis laukė trys valandos ėjimo ir 12 kilometrų kelias. Eisenoje galima buvo pamatyti ir kitų miestų – Vilniaus, Klaipėdos, Kauno, Panevėžio atstovų, atvažiavusių į atlaidus.

Iki miesto ribos piligrimus palydėjo Šiaulių vyskupas E. Bartulis. Skambėjo giesmės, rožinio maldos žodžiai. Šv. Mišias Kryžių kalno koplyčioje, dalyvaujant gausiam būriui tikinčiųjų, vyskupų iš Lietuvos vyskupijų bei užsienio, kunigų ir vienuolių, aukojo kardinolas, Vilniaus arkivyskupas metropolitas A. J. Bačkis.

Ilgą laiką žingsniuojant mezgasi pažintys. Kiti eina susikaupę, meldžiasi ar medituoja... Su kokiomis intencijomis ir mintimis einama į piligriminį žygį? Kas jie, tie piligrimai? Kaip atrodo pats žygis tarsi „iš vidaus“? Pakalbinome keletą iš jų, rinkdamiesi skirtingo amžiaus bei lyčių pašnekovus, idant, turėtume pilnesnį šito gražaus, margaspalvio būrio vaizdą arba, kaip dar pasakytų statistai – „skerspjūvį“.

Agnė
Pirmąją pakalbinome viešnią iš Kauno, atvykusią dalyvauti piligriminiame žygyje kartu su savo mažamečiais 4 ir 7 metų sūnumis, intensyviai beminančiais dviratukų pedalus.

„Paskutinį kartą žygyje dalyvavau su savo dviem mergaitėmis prieš dvylika metų. Užaugo „kita karta“ – bandome eiti drauge. Prieš važiuojant reikėjo sugalvoti intenciją – dėl ko aš vykstu ir dalyvauju. Papratai žmonės širdyse nešasi įvairiausius prašymus, padėkas, atsiprašymus... Aš irgi širdyje nešuosi slaptą intenciją, bet negi apie tai dabar pasakočiau?“ – plačiai nusišypso piligrimė Agnė.

Anot jos, nemažiau svarbu parodyti Kryžių kalną vaikams – Andriui ir Henrikui. Jiems šis apsilankymas – pirmas.

„Kryžių kalnas – brangi mūsų tautai vieta ir galbūt ne visada suprantame bei vertiname tai, ką turime, – svarsto Agnė. – Kryžių kalnas yra įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Įdomi kalno istorija. Žmonės čia nešė ir tebeneša kryžius, nežiūrint buvusios sovietų valdžios represijų.“

Anot viešnios iš Kauno, svarbu, kad jaunimas nuo mažumės žinotų šį mūsų tautos vilties bei tikėjimo simbolį. Kaip ir jos sūnūs. Jie, aišku, žinos, tik ar priims tai savo širdimi, kaip kad priima jų mama? Vienas Dievas težino... Aišku tik tiek, kad tėvai yra atsakingi už savo vaikų pasaulėjautą ir turi padaryti viską, kas nuo jų priklauso, kad augtų ne materialistai, bet dvasingi, tyros širdies žmonės, savojo krašto patriotai.

Andrius
Kitas mūsų pašnekovas – jaunas vaikinukas vardu Andrius – prisipažįsta tokiame žygyje dalyvaujantis jau trečią kartą. Ar pakanka jėgų nueiti ilgam keliui? O taip! Pakanka, dar ir lieka!

Matyti, kad vaikinas nusiteikęs optimistiškai.

Ką ir besakyti, dažnam tai rimtas iššūkis, turint galvoje, kad oro temperatūra apie trisdešimt laipsnių ir vanduo gertuvėse senka greičiau negu norėtųsi. Laimė, piligriminio žygio organizatoriai pasirūpino, kad kas keli kilometrai žygeivių lauktų autocisterna su geriamuoju vandeniu. Taip išvengiama dehidracijos ir sveikatos sutrikimų.

Piligrimas Andrius taip pat sako nešantis savo širdyje prašymą. Jų turėjo ir eidamas pirmuosius du kartus. O vienąkart dar ir kryžių teko nešti. Ar jo prašymai išsipildė? Ar Dangus išgirdo? „Taip“, – Andrius nedaugžodžiauja.

O kur jo draugai? Nepakvietei ar nenorėjo eiti kartu?

Andrius neslepia, kad draugai išgėrinėja, ne žygiai jiems galvose, tačiau jų nesmerkia. Kiekvienam savas laikas. Yra metas rinkti akmenis, yra metas juos barstyti, kaip sako Biblija. Jis gi lanko Šv. Jurgio bažnyčią, patarnauja Mišioms.

Saulius
Su kitu piligrimu vardu Saulius įsikalbame, kai priėjęs tas paklausė, kur pasisemti vandens. Girdi, buteliukas jau tuščias, karšta, norisi gerti. Nepaskaičiavo, per mažai pasiėmė.

Šiaulietis Saulius nebe naujokas – šitas žygis jam jau ketvirtas. Kartu žingsniuoja ir Sauliaus draugas. „Abu vakar šventėme gimtadienius, – sako pašnekovas. – Jo buvo tikrasis gimtadienis, o man sukako lygiai metai, kai pakliuvau į autoįvykį, kuriame tik per plauką išlikau gyvas. Man tai kaip ir antrasis gimtadienis…”

Pasak jo, matyti draugą piligrimų eisenoje jam džiugu ir puikus liudijimas, jog išties Dievo keliai yra nežinomi… Juk jo draugas niekada nerodė nė mažiausio domėjimosi dvasiniais dalykais, kviečiamas atsisakydavo dalyvauti krikščioniškuose renginiuose, žiūrėti filmus, priešgyniaudavo. O čia netikėtai pats susiruošė į žygį ir dar savo draugę pakvietė… Džiaugiasi giesmėmis, kurios skamba žygio metu, nes savo esme jos irgi apvalo žmogaus širdį, evangelizuoja. Mažas stebuklas, kokių mūsų gyvenime dažnai pasitaiko. Bėda ta, kad mes juos ne visada pastebime, o ir pastebėję kaip mat surandame gudragalvišką „natūralų” viskam paaiškinimą.

„Vis galvoju apie juos ir džiaugiuosi, kad jie pasirinko tai, kas visų svarbiausia žmogui“, – šypsosi Saulius.

Ir negali jam nepritarti… Dažnai lepiname savo kūną – pramogomis, skanėstais, tauriais gėrimais, brangiais automobiliais… Žmogaus dvasia nuolat pralaimi, ji alksta, jai atitenka tik likučiai mūsų dėmesio ir mūsų laiko – tik podukros vieta.

Saulius teigia žygio išvakarėse bėgęs krosą Žasliuose, Lietuvos bėgimo taurės etape – 8 kilometrus aplink ežerą. Atbėgo 77-as iš 171-o bėgusių dalyvių – per 39 minutes. Pats faktas gal nebūtų taip reikšmingas, jeigu nežinotume, kad prieš metus Saulius patyrė avariją ir buvo stipriai traumuotas – pažeidė stuburą, lūžo keli šonkauliai. O jo mašina betiko nebent metalo laužui… Saulius dėkoja Apvaizdai ir džiaugiasi galėdamas judėti.

Gintaras
Pakalbinome žmogų į žygį susirengusį… su neįgaliojo vežimėliu. Gintaras piligrimo vardas. O į klausimą, ar tokia kelionė jam ne per sudėtinga, ar nevargina, Gintaras sako, kad tai vienas malonumas. „O kodėl man turėtų būti sudėtinga?” – dabar jau klausia mūsų Gintaras, atvykęs su Kauno piligrimų centru.

Bandome paaiškinti, kad net sąlyginai sveikam tai rimtas iššūkis – 12 kilometrų pėsčiomis per tokią kaitrą! O ką jau bešnekėti apie žmogų su negalia… Vežimėlyje…

„Kol žmogus gyvas, jis turi judėti”, – įsitikinęs Gintaras ir čia pat pacituoja Šventojo Rašto eilutę. Jis tokiame žygyje dalyvauja pirmą kartą ir pirmą kartą pats pamatys Kryžių kalną, apie kurį tiek daug buvo girdėjęs iš kitų žmonių pasakojimų! Gintaras studijuoja VDU Katalikų teologijos fakultete. Praktikos metu jam pasiūlė vykti kartu į atlaidus ir šitokios progos Gintaras nebepaleido…

Tai buvusi sena Gintaro svajonė ir į žygį jis leidosi su dideliu malonumu.

„Puikūs įspūdžiai, – tęsia piligrimas. – Tame, kas vyksta aplinkui, žmonėse, visur kur galima įžvelgti Dievo buvimą bei Jo veikimą. Štai sėdžiu vežime, bet galiu judėti. Tame aš įžvelgiu Dievo malonę, ne kitas gal ir šito neturi. Štai jūs rašote – turite tokią dangaus dovaną, o aš rašyti negalėčiau, negaliu ir vaikščioti, bet galiu judėti vežimėlyje! Ir tai yra malonė. Žmonės padeda įlipti ir išlipti iš autobuso, o kita – aš pats.”

Taip, šiam žmogui tikėjimo bei entuziazmo galima tik pavydėti. Ne be reikalo sakoma, jog tikėjimas kalnus judina. Atsisveikiname. Po minutės Saulius vežimėliu pasivijo jau gerokai nutolusią piligrimų koloną…

Aniceta
Dar viena iš kalbintųjų piligrimų – 82 metų Aniceta patikino, jog toks žygis jai nėra našta ir kojos dar kaip pas jauną, va, tik kažko strėnas pradėjo mausti…

Nieko keisto, iki to momento jau buvome nužingsniavę apie 10 kilometrų. O juk ir ėjimo tempas ne toks jau lėtas, ir amžius gražus.

Aniceta sako niekad pastaruoju metu nėjusi taip toli. Šitas piligriminis žygis jai pirmas. Žinoma, jauna būdama dar ne tiek vaikščiojusi, o dabar ko benorėti? O nuotaika gera, žygiu labai patenkinta. Kažkas iš priėjusių jai pasiūlė sėsti į greitosios pagalbos automobilį, nebevargti, tačiau piligrimė tikino, jo pati nueisianti visą atstumą…

Rūta
Pakalbinome medikų mašina važiavusią Rūtą Gedminienę, bendruomenės slaugytoją, felčerę. Kiek kartų šitokio žygio metu tenka suteikti medicinos pagalbą piligrimams? Kokie dažniausi ir būdingiausi sveikatos sutrikimai?

Rūta teigia lydinti žygeivius jau antri metai. O besikreipiančiųjų į medikus skaičius priklauso nuo oro. Štai pernai suteikė pagalbą trims piligrimams. Dažniausiai pasitaikančios negalios – širdies ritmo sutrikimai, apalpimas, gliukozės sumažėjimas kraujyje (hipoglikemijos) diabetikams.

Labai gerai, kad jau antri metai žygeivius lydi vėsaus geriamojo vandens cisterna. Labai gerai, kad kunigai daro pertraukėles bei ragina einančiuosius gerti ir apsipilti vandeniu.

Ką patartumėte žmogui, besiruošiančiam į šitokį žygį?

Felčerė Rūta: „Pirmiausia reikėtų objektyviai įvertinti savo sveikatos būklę ir jėgas. Nemažiau svarbu yra pasiimti pakankamai geriamojo vandens bei gerą nuotaiką. Tegul žmonės eina, tegul sportuoja – judėjimas yra sveikata. Svarbu ir bendravimas – žmonės susitinka su kitais, su bendraminčiais, kalbasi, bendrauja – tas irgi gerai. Tik, kaip minėjau, būtina įvertinti savo jėgas bei galimybes. Šaunu, kad žmonės eina, kad nori. Aš pritariu šitokiems renginiams.“

Vietoje P. S.
Tarp šimtų piligrimų matėme ne vieną sulaukusį garbingo amžiaus. Kolonoje ėjo jaunos mamos, nešančios ant rankų ir vežančios vežimėliuose vaikučius, ėjo pasauliečiai, ėjo kunigai ir vienuolės, liudydami pasauliui savo tikėjimą. Kaip moko Šventasis Raštas, niekas te neslepia žiburio po gaubtu…

Mūsų trumpas pasakojimas buvo noras pasakyti, kad amžius nėra kliūtis. Norintysis ieškos ir ras būdų, kaip atidėti visus darbus bei planus ir išeiti į žygį, o nenorintis gi sugalvos dešimtis priežasčių, dėl kurių, neva, jis eiti negali. Taigi dažniausiai tai tik pasirinkimo, tik prioritetų klausimas.

Išvakarėse besirengiant į žygį kiek neramino orų prognozės, žadančios saulėtą, labai karštą orą – iki 30 laipsnių. Vienais metais teko žygiuoti ir dar karštesniu oru – jo nepasirinksi. Tačiau sekmadienį, žygio dieną, oras pasitaikė lengvai apniukęs ir ne taip baisiai karštas – kaip pagal užsakymą. Saulė pasirodė tik pasiekus Kryžių kalną, o po pusvalandžio, tarytum kažko susigėdusi, ir vėl pasislėpė. Buvo matyti, kaip už keleto kilometrų, pakraščiuose, šviečia saulė, tačiau virš susirinkusiųjų prie Kryžių kalno galvų it didžiulis delnas visa laiką kabojo pilki debesys, teikdami gaivią vėsą, ir pūtė nestiprus vėjelis…

Marga piligrimų kolona traukia į Kryžių kalną.
Autoriaus nuotr.

Žygio tikslas jau čia pat!
Autoriaus nuotr.

Trumpos atokvėpio minutės.
Autoriaus nuotr.