Į gamtoje vykstančių reiškinių fenologinius stebėjimus įsijungiau 1969 metais pradėjęs mokslinį darbą, kiek tiriamos augalų rūšys išskiria ir paleidžia į orą žiedadulkių. O jų ne taip jau mažai, pavyzdžiui, hektaras beržyno – 312,7 kg, rugių – 548,9 kg, kukurūzų dar daugiau. Domino, kiek žydėjimas užtrunka, kada  augalų žydėjimo pradžia ir pabaiga, kaip į tuos procesus veikia sausra, drėgmės perteklius ir kiti faktoriai.

Fenologiniai stebėjimai buvo atliekami Botanikos (Agrobiologijos) sode, Raudsparnės miško daigyne, Šiaulių ir Kelmės apylinkėse.

Pravartu žinoti, kaip elgiasi gyvoji gamta šį kartą sausros metu ir ko galima pasimokyti iš stichijos padarinių.

1994-ųjų vasara
Daugiausia žinių sukaupta 1994 metais, kai sausra vargino ištisus du mėnesius, kai daugelyje vietų neiškrito nė lašas vandens.

Negaudami iš lietaus papildymo, gilyn ima trauktis gruntiniai vandenys. Išsenka šulinys, tvenkiniai, kūdros. Sutrinka  augalų žydėjimo eiliškumas. Visi stengiasi kuo anksčiau pražydėti, bet ne visi suspėjo.

Jau liepos vidury daug kur gelto, rudavo kalvos, ganyklos. Kraštovaizdis ėmė panašėti į išdžiūvusią stepę.

Žiemkenčiai skubėjo brandinti grūdus. Grūdai smulkesni, kokybė blogesnė. Vasarojus, o ypač vėliau pasėtas, derliaus nežadėjo. Labiausiai nuo sausros nukenčia pavasarinės sėjos kultūros, žiemkenčiai – mažiausiai. Nuo šių metų sausros labiausiai nukentės tie ūkiai, kurie dėl šlapių dirvų neįsėjo ar mažai įsėjo žiemkenčių.

Išdžiūvo daržai, gėlynai. Palaistei, praeina valandėlė ir drėgmės kaip nebūta. Orai palankūs braškėms, uogoms sirpti ir jų kokybei, bet nelaistant pusė braškių derliaus nudžiūvo kartu su lapais. Vyšnių, trešnių uogos prisirpo smulkios, vaizdžiai kalbant, vieni kaulai. Obelys barstė užsimezgusius vaisius, stengėsi kuo daugiau atsikratyti. Vyto, derliaus nežadėjo avietynai. Ne laiku nudžiūvo bulvienojai. Gumbai (bulvės) išaugo smulkūs, kieti, mažai krakmolingi ir perbrendę, todėl iš akučių ėmė leisti ūglius-stolonus, ant jų ėmė megztis nauji gumbai-bulvytės. Susidarė savotiški bulvių „karoliai“. Perbrendę gumbai sandėliuose bus „neramūs“, ims anksti dygti, jei laikymo patalpos temperatūra bus aukštesnė kaip 6°C . Rugsėjo pradžioje palijus, bulvių laukai vėl sužaliavo, sužydo, užmezgė naujų bulvyčių, bet naudos iš to nebuvo.

Sausra padėjo bulvėms išvengti  ligos – bulvių maro, bet lengvose dirvose užpuolė bulvių rauplės. Bulvių paviršius tapo rauplėtas – nurupūžėjęs, kaip žmonės sako. Jos blogiau laikosi ir jei nurupimas dengia didžiąją dalį – sėklai netinka.

Vėlai pasėtos morkos ir vis po truputį palaistomos aptingsta skverbtis gilyn. Išauga nedailios, užaugina daug plonų šaknyčių, žodžiu, prisitaiko prie paviršinės drėgmės. Derlius būna mažas, morkos sausos, kietos. Anksti pasėtos ir nelaistomos užauga dailesnės ir stambesnės. Morkų šaknis gali pasiekti 2 m gylį.

Panašus reiškinys buvo stebimas ir miško daigyne. Geriausiai prigijo anksčiausiai pasodintos ir nelaistomos  eglaitės. Tos, kurios buvo po truputį palietos arba trūkstant vandens laistymas nutrauktas, prigijo blogiausiai. Šaknys laukė,  kol vėl  palies, nustojo skverbtis ir prarado ryšį su gruntiniu vandeniu.  

Išvada: laistyti retai, bet gausiai, kad žemė sudrėktų per visą sluoksnį, neliktų sauso tarpo tarp gruntinio vandens.

Miškuose išdžiūvo didžioji dalis tų metų sodinukų. Džiūvo eglės, kurių šaknų sistema silpnesnė, audrų išjudinta, ir eglynai, augantys priesmėlio dirvoje su žvyro intarpais.

Nusilpusias ir džiūstančias egles ėmė pulti sparčiai besiveisiančios kinivarpos. Susidarė ištisi jų židiniai. Medienos ruošos planai buvo vykdomi atliekant vien sanitarinius kirtimus, kertant tik  kinivarpomis užkrėstus medžius.

Sausros, atšilimai verčia eglynus trauktis toliau į Šiaurę. Lietuva artėja prie ribos, kur baigiasi eglynai.

Užsitęsusi sausra miškus paverčia tarsi parako statinėmis, ypač spygliuočius.

Todėl miškuose sausrų metu apie laužų kūrenimą, šašlykų kepimą negali būti nė kalbos.

Gaisrus sukelia neužgesinta nuorūka, degtukas, laužo kibirkštis, nevisai užgesinta, nepastebimai rusenanti laužavietė, ypač durpėje. Savaiminį – buteliai, stiklo šukės.

Sunkiausiai gesinamas medžių viršūnėmis plintantis gaisras ir degantys durpynai.

Nuo sausros parudavo ganyklos. Gyvuliams pritrūko žolės. Rugpjūtyje teko šerti karves žiemai paruoštu pašaru arba dalį galvijų likviduoti. Tais sausros metais vien melžiamų karvių buvo atsisakyta 128 tūkst.

Žaluma išsilaikė tik slėniuose, šaltiniuotuose plotuose ir sukultūrintose lengvo ir vidutinio sunkumo priemolio pievose ir ganyklose, kur gausu puvenų.

Būtina įsidėmėti: puvenos sulaiko beveik dvigubai daugiau vandens negu pačios sveria (molis 60 proc., smėlis tik 25 proc.). Puvenos pagerina ir kapiliarinį vandens tiekimą iš gilesnių sluoksnių.

Laimi tie, kurie žemę laiku ir gerai įdirba, įtręšia, anksti pasėja ir pasodina tas kultūras, kurios nebijo šalnų.

Patartina vaiskrūmius, braškes, morkas, svogūnus apkloti durpėmis, medžių pjuvenomis, žole, šiaudų kapojais.

Sausros poveikis žoliniams augalams
Iš varpinių šeimos augalų mažiausiai nukentėjo turinčios gausią, stiprią ir giloką šaknų sistemą: šunažolė, beginklė dirsė, nendrinis dryžutis, lendrūnai. Varputis – suvargo.

Iš pupinių (ankštinių) šeimos neblogai sausrą pernešė dobilų genties savaime augantys ir gilią šaknų sistemą turintys kalninis, dirvinis, alpinis ir kitos rūšys, taip pat pelėžirniai: pievinis, miškinis. Iš ankštinių geriausiai atsilaikė mėlynžiedė liucerna, kurios visiškai suaugusios šaknys gali pasiekti net 17 m gylį. Nušienauta rudenį gausiai žydėjo ir davė gerą atolo derlių. Lengvai pernešė sausrą ir daugiametis lubinas, turintis iki 8 m ilgio šaknį. Iš kitų augalų neblogai jautėsi buožainės, dvimetė nakviša, siauralapė ožrožė (gauromedis). Gražiai žydėjo, geltonavo geltonžiedis bobramunis, atsparios sausrai pasirodė ir kitos ramunių rūšys. Ištverminga ir paprastoji kraujažolė, kiečiai.

Kaip niekada gerai jautėsi dirvinis vijoklis, turintis iki 3 m gylio šaknis. Likęs vienas, smėlėtą nuokalnę papuošė baltais ir nurausvintais žiedais.

Iš piktžolių sausros nebijojo dirvinė usnis, turinti 6 m ilgio šaknį, dirvinis asiūklis, prie smėlėtų dirvų prisitaikiusi smulkioji rūgštynė.

Sausa paspartino ir sumenkino augalų žydėjimą. Čiobreliai žydėjo trumpai ir menkai. Vėliau, kaip ir viržiai, labai apdžiūvo. Rudeniop, gavę lietaus, čiobreliai atsigavo ir rugsėjo vidury vietomis gausiai pražydo.

Labai vėlai pražydo paprastoji bitkrėslė ir didysis šilokas. Staigmeną pateikė vienmetės gėlės – razeta ir sibirinė naktižiedė. Sausros išvargintos, menkai žydėjo ir baigė džiūti. Palijus tarsi atgimė iš naujo, atsigavo, suvešėjo, sužydo gausiai ir žydėjo iki spalio vidurio.

Darže nepaprastą ištvermę parodė baltoji balanda, išrauta ir numesta. Jei tik kokia šaknytė liečiasi su žeme, augalas visas jėgas skiria tik tos šaknies skverbimuisi kuo giliau į žemę, arčiau vandens. Po kurio laiko atėjęs net nustembi. Balanda guli viršūnę lyg galvą kiek pakėlusi ir tebežaliuoja. Gyvybę palaiko vienintelė plona ilga ilga tapusi gyvybės šaknis.

Sausra pakeitė ir grybavimo laiką. Grybų sezonas artėjo į pabaigą, o grybai vis nedygsta. Vaikšto grybautojai po miškus nosis nukabinę, tuščiais krepšiais. Tik vasarai baigiantis ir gausiai palijus, grybai ėmė dygti beveik visi iš karto. Kelmučiais lipte aplipo kelmai, o tikriniai baravykai dygo visur, kur anksčiau retai būdavo. Tačiau rudmėsių po eglaitėmis buvo reta.

Prasidėjus lietingam periodui, augalija atsigavo, sužaliavo lankos, atgijo medžių lapai ir, kaip reta, ilgai žaliavo, nes palyginti šiltas ir palankus ruduo padėjo augalams kiek atsigauti ir pasiruošti žiemojimui.

Sausros poveikis gyvūnijai
Sausra suvargino dirvos bestuburius. Sliekams, nusipelniusiems žemės artojams, teko pereiti į anabiozės būklę – nustoti maitintis, veistis, judėti, kai gyvybiniai procesai vos vos rusena, ir laukti lietaus.

Suvargus augalijai, labai nukentėjo plėviasparniai vabzdžiai, mintantys žiedadulkėmis, nektaru, kaip antai, kamanės, pavieniai gyvenančios bitelės. Esant sausrai augalai kad ir žydėjo, bet žiedai neskyrė nektaro. Nukentėjo bitynai. Ilgam sumažėjo dobilų sėklų derlius. Nebuvo kam apdulkinti ir pernešti žiedadulkes.

Nukentėjo daug rūšių drugių, kurių vikšrai tuo metu vystėsi ir augalų lapais maitinosi.

Keistai elgėsi vapsvos; širšės ir paprastosios vapsvos. Jų bendruomenės ėmė kurtis tik rugpjūčio viduryje. Stebėjimai atlikti Kurtuvėnų regioniniame parke. Tai įdomus ir vertas dėmesio reiškinys. Gal šie plėviasparniai numatė ilgą, šiltą ir palankų rudenį, koks ir buvo.

Sausra padarė daug žalos varliagyviams. Išdžiūvus kūdroms, o arti nesant kito vandens telkinio, žuvo žaliosios varlės, geriausios iš varliagyvių „dainininkės“.

Buvo stebimas suaugusiųjų rudųjų varlių keliavimas iš sausros apimtų plotų į drėgnas pamiškes, kitas vietas, kur dar laikėsi augalija. Žuvo didžioji dalis varlių ir rupūžių prieauglio. Palankiais metais varliukai išlipdavo iš vandens ir pasklisdavo po vešlius, drėgnus žolynus, kur rasdavo sau maisto ir buvo saugu. Varlės didžiąja dalimi kvėpuoja per odą. Patekusios į sausrą, sausros nuplikintą pievą ir žūva. Varliagyviai priklauso prie nykstančių gyvūnų. Po tokių sausrų vargiai beatsistato. Reikalinga globa – tvenkinukai-varlinukai.

Sausra išjudina ir gyvates. Jos aptinkamos toli nuo nuolatinių savo vietų.

Nusekus vandenims ir esant šiltiems orams, sekliuose ir užterštuose vandens telkiniuose ima dusti, žūti žuvys.

Dėl sausros ir maisto trūkumo nukenčia paukščiai. Gandrai 1994 metais išaugino perpus mažiau gandriukų.

Didelis paukščių žinovas miškininkas A. Aleknonis rašė: „Nemaža dalis mūsų smulkiųjų paukščių giesmininkų vasarą peri du kartus. Pakartotinai neperėjo rudosios devynbalsės, pieviniai kalviukai, nendrinukės ir kiti paukšteliai.“

Gamtos stichijų, ekonominių krizių ir kitos pamokos
Sausra ištinka ne tik gamtoje, bet ir ekonomikoje, politikoje, valdančiųjų galvose ir darbuose. Reikėtų pridėti dar ir mus pačius.

Apie gamtos sukeltus derlingus ir badmečius yra žinoma nuo gilios senovės. Senajame Testamente rašoma, kad Egipto faraonui prisisapnavo, jog septynias riebias karves prarijo septynios liesos, o septynias pilnas varpas – tuščios varpos.

Sapną išaiškinti buvo pakviestas išmintimi pagarsėjęs Juozapas, kuris ir paaiškino, kad po septynių derlingų metų seks nederlius, bado metai. Ir kad gamtos stichijos (Dievo sprendimas) yra neišvengiamos. Faraonui kraštą valdyti reikia parinkti protingą vyrą.

Prisimenu vokiečių okupacijos metus. Daug kam reikėjo paramos, ypač švietimui, mokykloms. Hitlerinei Vokietijai lietuviška ir kitų tautų inteligentija buvo nereikalinga. Trukdė švietimui ir inteligentijai įvairiais būdais. Buvome įkūrę savitarpio pagalbos fondą švietimui ir nukentėjusiems remti, kad palengvinti okupacijos naštą.

Sovietinis okupacinis režimas, priešingai, švietimui skyrė ypatingą dėmesį, tačiau pagal savo kurpalį, bet sukaupta dvidešimties metų laisvės ir nepriklausomybės patirtis, buvo ta uola, kuri neleido paskęsti...

Įsidėmėtina 2009 m. ekonominė krizė. Valdantieji „riebių karvių“ laikotarpyje artėjančiai krizei sušvelninti nesiruošė. Nesudarė finansinio rezervo. Konservatoriams, pakliuvus į „liesų karvių“ metą, teko žymiai mažinti algas, pensijas, tapti nepopuliariems. Estai elgėsi atsakingiau ir ekonominę krizę pernešė lengviau.

Gamtos stichijos neišvengiamos. Žemdirbiai privalėtų susikurti paramos fondą. Apie tai jau senokai kalbama. Fondas kiek padengtų stichijos padarytą žalą. Kartu būtų parama gamybos pradžioje trūkstant apyvartinių lėšų. Prie šio fondo galėtų prisidėti ir valstybė.