Iš Izraelio kelionės maršrutas nusidriekė į Jordaniją. Čia mūsų, kaip ir daugelio piligrimų, kelionės tikslas yra aplankyti šalies pietuose esantį senąjį Petros miestą, Nebo kalną ir kitas Šventosios žemės vietas.

Amano oro uoste pasitikęs Jordanijos turistinės agentūros „Atlas tours“ gidas Mustafa buvo ir mūsų vairuotojas. Kad jis – ne tik geras gidas, bet ir puikus vairuotojas, įsitikinome, kai pliaupiant netikėtai pratrūkusiam smarkiam lietui ir esant labai blogoms klimatinėms sąlygoms, sėkmingai išvažiavome vingiuotais kalnų keliais.       

Važiuojant Mustafa mums papasakojo apie Jordaniją, jos istoriją, kultūrą, žmones, tradicijas ir papročius. Jis džiaugėsi kiekvienu žaliu žemės ploteliu, kuris įmanomas šioje šalyje tik ankstyvą pavasarį, nes vėliau karšta saulė išdegina smėlėtą Jordanijos žemę.      
Jordanijos teritorijoje gyvavo Senajame Testamente aprašomos karalystės – Amano, Bašano, Edomo ir Moabitų. O šios šalies istorija siekia vienuolika tūkstančių metų. Dėl to keliautojui Jordanija yra visos Arabijos širdis.      

Jordanijos nepriklausomybė paskelbta 1946 m. kovo 22 d., panaikinus Didžiosios Britanijos mandatą, kuriuo ji naudojosi šalies valdymui nuo 1929 m.      

Jordanijoje veikia daugiau nei dešimt universitetų. Ši šalis pakankamai švari ir tvarkinga. Šios šalies virtuvė savita, tačiau patenkino gurmanų skonį. Turistai čia ras aukšto lygio maitinimo įstaigų, iš kurių įdomiausi rytietiško stiliaus restoranai. Jordanija garsėja ne tik kūno priežiūros priemonėmis ir kosmetika su Negyvosios jūros produktais, bet ir aukštos kokybės alyvuogių aliejumi. Puiki keramika ir originalūs amatininkų darbai ir suvenyrai.      
Beveik 90 proc. šalies gyventojų yra musulmonai (tikrieji Mahometo pasekėjai). Jordanija ir Izraelis yra du kraštai, kurių žemė yra šventa trims pasaulio religijoms – judaizmui, krikščionybei ir islamui.

Amanas – Jordanijos sostinė
Jordanijos Hašimitų karalystės sostinė Amanas – gilią istoriją išsaugojęs Artimųjų Rytų miestas, kuriame nemažai romėniškos kultūros palikimo. Amanas bibliniuose tekstuose minimas kaip Rabbat Amon – Vandens miestas, nes kažkada per jį tekėjo upė. Karalius Dovydas jį X a. sunaikino, tačiau Dovydo sūnui Saliamonui valdant jis vėl atgijo. Romėnų laikais Amanas vadintas Filadelfija (išvertus reiškia „broliška meilė“).

Amanas pastatytas IV amžiuje vadinamas kontrastų miestu. Čia susipina senovė ir šiuolaikinis modernizmas. Amanas, kaip ir Roma, išsibarstęs ant septynių kalvų, o dabar miesto teritorija išsiplėtusi per devyniolika aukštumų. Jame gyvena per 1,5 mln. gyventojų. Sostinė didžiuojasi iki šiol tebenaudojamu 6000 vietų senovės romėnų amfiteatru. Pagrindinės miesto gatvės vingiuoja slėniuose. Daubose ir atšlaitėse išsibarstę gatvių ir namų labirintai.       

Milijoninis Amanas turistus pasitinka skaisčia saule, triukšmingu eismo judėjimu, ir senamiesčio kvapais. Amano svarbiausi objektai – nacionalinis muziejus, universitetas, citadelė (tvirtovė), karaliaus Huseino rūmai, pagrindinė Hašimitų gatvė, atrakcionų parkas. Sostinėje daug senos ir naujos architektūros mečečių, yra ir katalikų bažnyčių. Šalia turgavietės stovi didinga Huseino mečetė su aukščiausiu Amane minaretu. Netoli šios mečetės, aukšto kalno šlaite matyti gerai išsilaikęs romėnų amfiteatras (II a.), kolonados likučiai ir citadelė. Į amfiteatrą susirinkdavę apie 6 tūkst. žiūrovų, kiekvienas turėdavęs bilietą pagamintą iš nugludinto akmens.

Mieste akį traukia Citadelė, stūksanti ant plokščiakalnio Jebel Hussein, ir romėnų laikotarpio pastatai. Nuo Citadelės kalvos puikiai matosi Jordanijos vėliava – didžiausia pasaulyje (60x20m).  Į šiaurę nuo citadelės stūkso El Qasr pilis. Čia pat ir karaliaus rūmai kuriuos saugo kresni, paradine uniforma vilkintys arabų legiono kariai. Pačiame miesto centre – amfiteatras. Jį pastatė romėnai II a. Jordaniečiai atnaujino šį statinį. Dabar jame vyksta vaidinimai, spektakliai, koncertai. Šiame teatre telpa per 6000 žiūrovų.

Amane jaučiamas vandens stygius. Mažai kritulių ir karšta. Namų stogai lėkšti, lietaus vanduo nuo stogų kruopščiai surenkamas. Jis latakais suteka į didžiulius molinius indus. Jie be vidinės glazūros, dėl to vanduo išsifiltruoja ir išteka į kitus indus – talpyklas. Toks vanduo krištoliniai skaidrus ir vėsus, nes laikomas rūsiuose po namais. Amano gatvės vingiuoja slėniuose. Juose gausu gėlių, kurios žydi pavasarį. Mūsų kelionės metu žydėjo įvairių spalvų irisai. Jordanija vadinamo juodojo iriso šalimi.       

Netoli Amano yra garsi Mšatos pilis, IV–VIII a. Jos fasadas puoštas raižyto akmens dekoratyvinėmis juostomis su augaliniais ornamentais, paukščių,gyvūnų atvaizdais.

Kita garsi pilis, VIII a. statyta Kuseir Amra – pasaulio kultūros paveldo paminklas. 2006 m. Amane pastatyta karaliaus Huseino, šalį valdžiusio nuo 1952 iki 1999 metų, atminimui skirta didžiausia Jordanijoje musulmonų mečetė, kurioje telpa daugiau kaip 6 tūkstančiai maldininkų.

Iš Amano važiuojame link Petros per dykumą. Naujas asfaltuotas kelias veda per Moabo plokščiakalnį ir medžiais bei krūmais apaugusias kalvas. Kur ne kur ganosi avys ir ožkos. Oazėse daug šiltnamių. Vasaros metu jie sulaiko brangią drėgmę.

Pro automobilio langus matosi vešli augmenija, įdirbti laukai – visi jie laistomi. Veikia irigaciniai įrenginiai, vanduo siurbiamas iš gelmių. Žiemą ir pavasarį – gruodžio, sausio ir vasario mėnesiais – kalnuose gausu žalumos, ryškių gėlių. Tada iškrenta daugiausia kritulių. Kur ne kur atšlaitėse rikiuojasi vynuogynai ir alyvmedžių giraitės. Pravažiuojame sėslių beduinų kaimelį, matosi datulių palmės, alyvmedžiai, vynuogynai, pomidorų laukai. Čia nuimami du daržovių derliai – žiemą ir vasarą.

Al Karake        
Pakeliui aplankėme Jordanijos vakaruose įsikūrusį Al Karako miestą, muchafazos centrą.        Miestas gyvavo jau 3 tūkst. pr. Kr., vadintas Charakmoba. Senajame Testamente Al Karakas vadinamas Kir-Haresetu arba Kir-Heresu (Šukių siena).

2 tūkst. pr. Kr. miestas priklausė susikūrusiai Moabo valstybei; buvo viena jos sostinių ir vadinosi Kir-Moabu. VII a. šį miestą užėmė arabai. XI a. pabaigoje šios šalies teritoriją prie Jeruzalės karalystės prijungė kryžininkai. Jie XII a. Al Karake pastatė galingą tvirtovę. Čia buvo viena iš kryžininkų atramos punktų, palikimas. Al Karako miestas beveik pusę šimtmečio buvo kryžininkų riterių Jeruzalės karalystės dalis, iki šio laikotarpio išgyvenusi galinga tvirtovė patyrė daug apgulčių, mūšių tarp krikščionių ir musulmonų. 1188 m. ją po ilgos apgulties užėmė Egipto sultonas Salachas ad-Dinas.
Dabartinis Al Karako pavadinimas pirmą kartą paminėtas XIII a. arabų istorikų šaltiniuose. 1517–1918 metais Al Karakas priklausė Osmanų imperijai. Tvirtovę daug kartų atstatė kryžiuočiai ir musulmonai. Ji prarado savo reikšmę tik XIX a. pradžioje.

Al Karako senamiestis apsuptas sienomis su bokštais. Pati gamta suteikė šiam miestui apsaugą – du įėjimai į miestą tęsiasi išilgai labai siaurų kanjonų, iškirstų uolose, apsaugotais bokštais Al-Zahir šiaurėje, pietuose – Al Saub. Iš terasų atsiveria gražus vaizdas į apylinkes. Esant ryškiam orui vakarais galima pamatyti Negyvąją jūrą ir  Izraelio teritoriją. Nuo čia iki Negyvosios jūros kranto apie 32 kilometrus.   

Šiuo metu Al Karake per 30 tūkst. gyventojų. Dabar tai pusiau klajoklinės gyvulininkystės regiono prekybos centras.

Šiame mieste išliko Bizantijos laikų bažnyčių, to meto istorinės ir kultūrinės paskirties pastatų. Mieste lankosi daug turistų, kurie užkopę į miesto centre esančią kalvą, apžiūrinėja kryžininkų pilį, jos liekanas. Netoliese yra archeologijos muziejus. Pilis stūkso ant pačios kalvos viršaus. Iš čia matosi vaizdinga miesto panorama. Saulė jau linksta vakarop. Saulėlydis nušviečia ypatinga spalvą visą miestą ir jo apylinkes.

Be senamiesčio ir tvirtovės būtina aplankyti archeologijos ir islamo muziejų, Nojaus (Biblijos Nojaus) ir Suleimano (karaliaus Saliamono) kapus, kuriuos musulmonai garbina kaip pranašus.

Džarašas – seniausias Jordanijos miestas
Beveik kiekvienoje Palestinos ir Jordanijos vietovėje yra nuorodos į Bibliją. Keliaujant po Jordaniją būtina aplankyti Džarašą. Tai – miestas šiaurinėje Jordanijoje, 48 km į šiaurę nuo Amano, netoli Zarkos upės, muchafazos centras. Jis žavi atvykstanti Gileado panorama. Vakaruose, Gileado kalvų atšlaitėse, yra Jordano slėnis ir upė. Kalvos ir slėniai. Piligrimai būtinai aplanko Džarašą, kadangi čia lankėsi Jėzus Kristus!

Džarašas vienas geriausiai išlikusių senovės Romos imperijos miestų pasaulyje, dar vadinamas Rytų Pompėja. Antikiniais laikais miestas vadintas Gerasa ir buvo vienas svarbiausių regiono miestų (įėjo į Dekapolį). Gerasas ypač suklestėjo I a. antroje pusėje – Trajanas nutiesė kelius į miestą, 130 m. čia lankėsi imperatorius Adrianas, kurio apsilankymo garbei pastatyta triumfo arka. 614 m. Gerasą nuniokojo persų antpuolis. Kryžininkų laikais senovinio miesto liekanos panaudotos tvirtovių įrengimui. Vėliau miesto reikšmė sumenko. 1806 m. pradėti senovinio miesto kasinėjimai.

Pro automobilio langą bėga alyvmedžių ir spygliuočių medžių miškai. Kalnuotą reljefą keičia slėnis, kuris yra vienas derlingiausių visame arabų pusiasalyje. Stabtelėjome prie Zarkos upės, kuri minima Biblijoje, prie jos Jokūbui apsireiškė Dievas. Paskui Jokūbui buvo suteiktas Izraelio vardas. Štai taip ir atsirado izraelitai.

Atvykus į Džarašą pasitiko iškilmingi vartai – triumfo arka, pastatyta imperatoriui Adrianui, kuris čia lankėsi 130 m. po Kristaus. Toliau už arkos – romėnų hipodromas. Gatvės su kolonomis, aikštės, pirtys, teatrai ir arkos išlikusios kuo geriausios būklės. Dar toliau Dzeuso šventykla, teatras su marmuro suolais, talpinantis 6000 žiūrovų.

Centrinė miesto vieta – milžiniška forumo aikštė su kolonomis, Kolonų gatvė, kuri tebestovi toje pačioje vietoje. Kolonos iki šių dienų stovi nesugriuvusios dėl savo ypatingos konstrukcijos – jos buvo statomos ant tam tikrų šarnyrų. Pučiant stipriam vėjui ar žemės drebėjimo metu tas jų ypatumas leido kolonoms nesugriūti. Kolonos kadaise laikė vandentiekio vamzdžius, kuriais vanduo tekėjo į visas miesto dalis. Čia buvo sklidini vandens baseinai, tryško fontanai.

Vakariniame Kolonų gatvės dalyje išsiskiria pusiau apskritas pastatas su fontanu ir šventove nimfoms. Nimfos laiko didžiules urnas. Kadaise iš jų vanduo tekėjo į tvenkinį. Tvenkinio fasadas išpuoštas liūtų galvomis.

Netoliese iškilusi didinga Artemidės šventykla. Ji pastatyta II a. po Kristaus. Priešais Artemidės šventyklą yra krikščionių maldos namai, vadinami Vandentiekiu. Katedra statyta 350 m. po Kristaus. Tai bene seniausi krikščionių maldos namai Jordanijoje.

Džarašas garsus savo antikinių laikų architektūriniu paveldu. Čia galima pamatyti: korintines kolonas, Adriano arką, hipodromą, Dzeuso ir Artemidės šventyklas, ovalo formos forumo aikštę, gatvės kolonadas,  kolonų apsuptas gatves (Cardo mazimus), du teatrus, pirtis, miesto gynybinių sienų liekanas. Taip pat yra IV–VII a. bažnyčių ir sinagogų, puoštų mozaikomis, kalvas puošiančios šventyklos, du antikiniai teatrai, romėniška pirtis ir šimtus gatves įrėminančių kolonų.

Romėnai sumaniai statydavo kolonas. Jas galima pajudinti prie pagrindo įkišus plokščią daiktą. Jos svyruoja, bet negriūva. Tokiomis konstrukcijomis statiniai buvo apsaugomi nuo žemės drebėjimų. Praeityje Džarašas buvo palaidotas po  purvo ir skaldos sluoksniu, todėl neretai vadinamas Rytų Pompėja.

Šiame krašte žmonės verčiasi žemės ūkiu (alyvuogių auginimu), gyvulininkyste ir prekyba. Vystomas turizmas.

Kelionės metu gidas mums pagamino patiekalą, panašų į Centrinės Azijos barbekiu. Maistas buvo ruošiamas labai savotiškai. Iškastoje duobėje buvo sukurtas laužas, sudegus malkoms, liko įkaitusios karštos anglys. Ant jų buvo pastatytas sandariai uždengtas molinis puodas su avienos mėsa, prieskoniais ir daržovėmis. Po to duobę atsargiai užpylė smėliu ir taip viskas kelias valandas troškinosi. Po to atkasus duobę, buvo išimtas puodas su maistu.

Bus tęsinys

Jordanijos keliai.
Autoriaus nuotr.

Jordanietis amatininkas.
Autoriaus nuotr.

Pakeliui į Al Karaką.
Autoriaus nuotr.

Petra. Romėnų šventyklos kolonos.
Autoriaus nuotr.

Petra. Šventykla.
Autoriaus nuotr.