Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje vyko Editos Puskunigytės debiutinio romano „Mergina po vidurnakčio“ pristatymas. Rašytoja papasakojo apie tai, kaip jai sekėsi rašyti, su kokiais sunkumais susidūrė, ir pristatė leidybos proceso ypatumus. Autorė savo kūrybinį kelią pradėjo dar studijų laikais Šiaulių universitete, kai įsitraukė į poezijos rašymą. Šis jos debiutinis romanas „Mergina po vidurnakčio“ priklauso populiariosios literatūros žanrui. Anot autorės, tokį žanrą ji pasirinko neatsitiktinai, nes norėjo atkreipti tiek leidyklos, tiek didesnio skaitytojų skaičiaus dėmesį. Pokalbį su autore moderavo literatūrologė dr. Dalia Jakaitė, romano ištraukas skaitė ir muzikinių pauzių metu dainavo Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorius Severinas Norgaila.
„Autorė yra drąsi, nes tai gana drąsus romanas“
Literatūrologė dr. D. Jakaitė teigė, jog E. Puskunigytė pradėjusi savo kūrybinį kelią nuo poezijos.
„E. Puskunigytės romano rašymas yra skirtingas nei poezijoje. Yra kitoks rašymo stilius. Tiek poezija, tiek romanas turi nemažai bendra. Romane ieškoma vis skirtingų tapatybių.
Galvojau, kaip apibūdinti Editą ir jos romaną. Beskindama vyšnias, klausiausi Hanso Kristiano Anderseno pasakos „Skiltuvas“, kurioje buvo sakoma, kad dabar pats vidurnaktis, kai norėčiau pamatyti karalaitę. Ta karalaitė H. K. Anderseno pasakoje yra ta pati, kaip ir Editos mergina po vidurnakčio. Aš manau, kad autorė yra drąsi, nes tai gana drąsus romanas. Mane jis nuo pat pirmųjų puslapių įtraukė ir sudomino. Romane banalumas dominuoja per tam tikrą distanciją, atsiranda ironija, autoironija. Pasakojimas kintantis, nuo vienos intonacijos prie kitos. Atrodo banali kasdienybė, bet ji išryškėja iš įvairių pusių. Labai patiko kirpėjo personažas, kurio romane galėjo būti ir daugiau. Tai tarsi pasakiškas personažas, kuris labai rūpinasi savo dukters likimu. Leo personažas man priminė fikciją, toks nerealus, kuris lyg ir yra, bet jo ir nėra. Kiekvienas gali skirtingai traktuoti romano pabaigą: vieniems ji laiminga – kitiems ne“, – pasakojo literatūrologė dr. D. Jakaitė.
„Norėjau parodyti visų stereotipų kvailybę“
Romano „Mergina po vidurnakčio“ autorė E. Puskunigytė teigė, reikėjo drąsos parašyti tuos dalykus, kuriuos girdėdavo žmonių pokalbiuose, nes tai dažniausiai ir likdavo tik pokalbiuose.
„Reikėjo drąsos nugalėti savo vidinę savikritiką, kuri neleido ilgą laiką rašyti. Simboliškai romaną norėjau pradėti nuo kirpėjo, nes jis moterims yra tas asmuo, kuris padaro moterų dieną 100 proc. geresnę. Romane plėtojau tai, su kuo susiduria šiuolaikiniai žmonės bendraudami vieni su kitais. Romaną galima sulyginti su pasaka dėl to, kad pagrindinė herojė ieško savo laimingo gyvenimo scenarijaus. Surasti meilę moterims yra kaip savęs realizacijos forma. Tai pasaka, kurios visi norime ir ieškome gyvenime. Šis romanas man primena lyg atskiras istorijas, kurios yra susipynusios. Pavyzdžiui, poezija yra kaip pliūpsnis, kuris išreiškiamas per tam tikrą akimirką, o prie prozos reikia daugiau dirbti. Į romaną įpyniau ir poetiškų elementų, kuriuos įrodo pagrindinės herojės apmąstymai, jos vidinis monologas“, – pasakojo knygos autorė.
Romane „Mergina po vidurnakčio“ yra svarbi melo tema dėl to, kad visi meluojame. Pagrindinė herojė Ema ieško tokio žmogaus, kuriam nedrįstų meluoti. Jos aplinkoje ir jos gyvenime visi meluoja, dėl to ji iki galo negali atsiverti.
„Emai yra svarbus jos draugių likimas, santykiai su vyrais. Ji yra stebėtoja, ieškotoja ir įkvėpėja pati sau ir kitiems. Ji turi padėti tiek Mildai, tiek Monikai, nors jos ir be jos pagalbos išsiverstų. Trijų moterų draugystę paėmiau kaip pavyzdį iš gyvenimo. Juk dažnai yra kelios draugės, kurios dalijasi savo problemomis. Šis romanas turėtų būti artimas visiems, nes yra aktuali ne tik melo tema, bet ir draugystės. Antroji knygos dalis yra apie tai, kaip Ema atsiduria aklavietėje, kai jai reikia atsakymų ir palaikymo. Leo santykiai su Ema yra virtualūs. Tas personažas Emai yra svarbus, nes ji žino, kas jis per paukštis, ir tarsi nenori vėl bristi į tą pačią upę. Šiame romane norėjau parodyti visų stereotipų kvailybę. Knygos pavadinimas siejasi su Emos ir Leo pokalbiais, kurie vyko po vidurnakčio. Kiekviena mergina savyje nešiojasi vidurnaktį, naujos dienos pradžią ir pabaigą. Vidurnaktis moterims yra tarsi naujas atgimimas, nauja diena, kai ji gali būti kitokia“, – pasakojo knygos autorė.
Knygos „Mergina po vidurnakčio“ autorė E. Puskunigytė teigė, jog šį romaną rašė taip, jog skaitytojai skaitydami juoktųsi patys iš savęs ir iš kitų. Autorė siekė, kad skaitytojai atrastų atsakymus, nebežiūrėtų į santykius per daug rimtai, nebūtų tokie uždari vienas kitam, išdrįstų ieškoti, klysti, rizikuoti. Anot autorės, tai turėjo būti romanas moterims prie vyno taurės.
Pokalbį su autore moderavo literatūrologė dr. D. Jakaitė, romano ištraukas skaitė ir muzikinių pauzių metu dainavo Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorius S. Norgaila.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
