Net 4 dienas – rugpjūčio 1-4 dienomis – šurmuliavęs tarptautinis festivalis-pleneras „Šiaulių Monmartro Respublika 2018“ šeštadienį nuleido savo vėliavą. Jau 15 metus „Laiptų galerijos“ organizuojamame ir jau tradiciniu tapusiame festivalyje netrūko nei akis džiuginančių meno darbų, nei muzikos, nei juoko. Monmartrišką dvasią Šiauliuose kūręs festivalis šiais metais orientavosi į dailę, muziką ir poeziją, todėl apsilankyti ir atrasti šį tą naujo čia galėjo visi meno mylėtojai. Po 4 dienas trukusių meno linksmybių gausų būrį menininkų pritraukęs tarptautinis festivalis baigėsi – renginio pabaigą vainikavo renginio dalyvių parašytas laiškas 2019 metų „Monmartrui“ ir dailės darbų paroda, po kurios atsisveikinta iki kitų metų.

Intensyvi programa
Tarptautinis festivalis „Šiaulių Monmartro Respublika 2018“ šiais metais pasižymėjo renginių gausa ir iki paskutinės minutės sustyguota festivalio programa. Visas 4 dienas „Laiptų galerija“ kvietė ne tik stebėti 14 iš Lietuvos, Latvijos ir Olandijos atvykusių dailininkų kūrybinį procesą plenere „Sodas“, bet ir apsilankyti 3 parodų atidarymuose, pasiklausyti poezijos deklamavimo, knygos pristatymo ir visas dienas savo dainas dovanojusių charizmatiškųjų džiazo muzikantų iš Olandijos „The Old Limetree Jazzperados“ koncerto.

Pirmąją festivalio dieną visi renginio svečiai buvo supažindinti su plenere „Sodas“ dalyvausiančiais dailininkais: Gražina Arlauskaite-Vingriene (Šiauliai), Ričardu Bartkevičiumi (Vilnius), Aiste Bugailiškyte (Vilnius), Ieva Caruka (Latvija), Ilona Daujotaite-Januliene (Vilnius), Vilma Jansen (Olandija), Gitana Kaltaniene (Šiauliai), Aldis Klavinš (Latvija), Sigitu Prancuičiu (Šiauliai), Genovaite Skrabuliene (Vilnius), Antanu Šeronu (Šiauliai), Irena Šliuželiene (Šiauliai),Vilium Šliuželiu (Šiauliai) ir Vita Žabarauskaite (Šiauliai).

Kiek vėliau „Laiptų galerijoje“ buvo pristatyta Žibunto Mikšio (1923–2013) „Tėvynė ten, kur laisvė“ paroda bei pristatyta knyga „Žibuntas Mikšys“. Tiesa, minint 5-ąsias grafiko išėjimo metines, šis festivalis taip pat buvo dedikuotas Ž. Mikšiui.

Antrąją dieną dailininkai pasinėrė į kūrybines dirbtuves plenere, o vakare „laiptiečiai“ nustebino naujovėmis – jie renginio dalyvius ir svečius sukvietė į Joniškio Raudonąją sinagogą, kurioje buvo pristatytos Miriam Meras litografijų ir Ž. Mikšio linoleumo raižinių ekspozicijos.

Trečiosios dienos vakare po darbo plenere „Sodas“, visi buvo kviečiami persikelti į „Laiptų galerijos“ salę, kurioje skambant Vyganto Kazlausko muzikai Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorė Nomeda Bėčiūtė skaitė Gintaro Gutausko eiles.

Ketvirtą dieną visi plenero dailininkai ir grupės „Jazzperados“ muzikantai „rašė“ bendrą laišką 2019 m. „Monmartrui“, o po jo festivalio pabaigą vainikavo surengta plenere dalyvavusių dailininkų paroda „Laiptų galerijos“ sode.

Kalbėdama apie praūžusį festivalį „Laiptų galerijos“ direktorė Janina Ališauskienė sako, kad visos dienos buvo tokios intensyvios ir užimtos, kad net nepastebėjo, kaip festivalis priartėjo prie pabaigos.

„Festivalio pradžia visada būna vienoda – esi pilnas nerimo, nepasitikėjimo, baimės. Vėliau priimi sau naujus iššūkius, kurių iškyla ir bandai su jais susidoroti. „Monmartro“ festivalio programoje visada apstu įvairių meninio pobūdžio užsiėmimų, o visa tai reikalauja kruopštaus planavimo – visas dienas vaikštai ir vis mąstai, ką dar padaryti, kaip to ar ano nepamiršti. Galiausiai ima atrodyti, kad jau įsisukai į visą tą procesą, apsipratai, bet tada supranti, kad festivalis baigiasi ir jau laikas atsisveikinti. Na, o bet koks atsisveikinimas lieka atsisveikinimu ir jis yra liūdnas“, – sako J. Ališauskienė.

Didžiausia dovana – žmonių geranoriškumas
„Laiptų galerijos“ direktorė teigia, kad nors renginio dalyviai ir liko patenkinti festivaliu, tačiau jos pačios manymu 4 dienos – gana trumpas laiko tarpas dailės festivaliui.

„Organizuodami šį festivalį mes jaučiame atsakomybę, kad čia atvykę dalyviai iš kito miesto ar kitų šalių susidarytų apie mūsų galeriją, miestą ir meno kultūros lygį tik teigiamą įspūdį. Būtent dėl to būtų smagu, jei festivalis galėtų trukti kiek ilgiau – tada galėtume paįvairinti programą į ją įtraukdami daugiau pažintinių išvykų į miestą. Beje, ilgiau trunkantis festivalis suteiktų daugiau galimybių „susipažinti“ su menu ir miesto gyventojams“, – teigia J. Ališauskienė ir čia pat priduria, kad ilgesnio festivalio vis dėlto negalėtų sau leisti dėl riboto biudžeto.

„Galima sakyti, kad mūsų biudžetas yra lygus nuliui. Tai jau yra iššūkis – kaip reikia nuveikti daug, turint mažai? Čia mums labai pagelbėjo žmonių geranoriškumas, tai – didžiausia dovana. Štai, pavyzdžiui, Šiaulių Savivaldybės administracijos direktorius Antanas Bartulis mums pagelbėjo paskolindamas autobusą, kuriuo galėjome nugabenti renginio dalyvius į Joniškį, koncertų salę „Saulė“. Pastaroji pasisiūlė paskolinti muzikos instrumentų iš Olandijos atvykusiai grupei „Jazzperados“. Ir tai tik dalis pagalbos, kurios sulaukėme ir geros valios žmonių“, – teigia J. Ališauskienė.

Džiugino ir plenero senbuvius, ir naujokus
Po pasibaigusio festivalio „Šiaulių Monmartro Respublika 2018“ plenere dalyvavę dailininkai neslėpė džiaugsmo ir sakė puikiai praleidę laiką visas 4 festivalio dienas.

„Šis festivalis man labai patiko. Visas dienas mane labai džiugino puiki programa, gražios vietos ir ypač draugiški žmonės. Ramus buvimas gamtoje ir tapymas man kartais kėlė įspūdį, tarsi būčiau rojuje – būdama čia visiškai atitrūkau nuo realybės ir savo įprasto gyvenimo režimo. Lenkiuosi Janinai – ji labai daug dirbo, kad renginys būtų vykęs, o visi aplink – patenkinti“, – sako iš Olandijos atvykusi, pirmą kartą Lietuvoje viešėjusi dailininkė Vilma Jansen.

Po festivalio džiugiomis nuotaikomis dalijosi ir ne vienerius dalyvavimo metus „Monmartro“ festivalyje mininti vilnietė dailininkė Genovaitė Skrabulienė.

„Po festivalio nuotaika tikrai puiki, visi esame labai patenkinti. Nuobodžiauti tikrai neteko – visos dienos buvo tokios užimtos, jog atrodo, kad čia praleidome mažiausiai savaitę. Esu šio festivalio senbuvė, dalyvauju jau kelintus metus, todėl čia visada grįžtu su malonu. Nors pati festivalio programa būna gana panaši, tačiau pats festivalis kasmet būna vis kitoks, nes susirenka nauji žmonės“, – teigia G. Skrabulienė ir priduria, kad galimybė išvykti į tokio pobūdžio plenerus yra ypač vertinga, nes leidžia dvasiškai tobulėti.

Plenere dalyvavusių dailininkų darbų paroda „Laiptų galerijoje“.
Dariaus ANČEREVIČIAUS nuotr.

„Ramus buvimas gamtoje ir tapymas man kartais kėlė įspūdį, tarsi būčiau rojuje – būdama čia visiškai atitrūkau nuo realybės ir savo įprasto gyvenimo režimo“, – sako iš Olandijos atvykusi dailininkė V. Jansen.
Dariaus ANČEREVIČIAUS nuotr.