Šiaulių dailės galerijoje buvo atidaryta 57-oji kasmetinė Šiaulių dailininkų paroda. Ši apžvalginė paroda giliai įsišaknijo miesto menininkų širdyse ir tapo svarbiu miesto kultūrinio gyvenimo reiškiniu. Šiais metais Šiaulių dailės galerijoje buvo galima išvysti tapybos, grafikos, skulptūros, keramikos ir kitų meno kūrinių. Šioje parodoje eksponuojama daugiau nei 40 menininkų darbų. Taip pat buvo pagerbti ir tie, kurių jau tarp mūsų nebėra: Kazys ir Birutė Kasperavičiai, Gintaras Martinionis ir Vitolis Trušys.
Senieji Lietuvos dailininkai – autoritetas
Šioje parodoje buvo galima išvysti pačių įvairiausių menininkų darbų. Išsamiau apie savo kūrybą ir parodą papasakojo patys parodos autoriai.
Dailininkė, tekstilininkė, pedagogė Nijolė Ošurkovienė prisimena, jog jos pirmoji paroda buvo studijų laikais.
„Šioje parodoje visada dalyvavau, pradžioje buvo gobelenai. Pristatau vieną darbą, kuris buvo tapytas ant šilko. Nebenoriu nieko konkretaus, realaus, nesinori realizmo, norisi po Marsą paskraidyti. Paskutiniu metu labai patinka fantastiniai motyvai, įvairūs eksperimentai, naujos technikos. Mėgstu, kad manęs niekas nematytų ir negirdėtų. Nemėgstu būti dėmesio centre, nors turėčiau ką parodyti. Ankstesniais laikais dirbau gobeleno audimo, akvarelės, tapyba ant šilko technikomis. Dabar mėgstu savas technikas išrasti. Nemėgstu tapyti gėlyčių ar banalių dalykų“, – pasakojo dailininkė, tekstilininkė, pedagogė N. Ošurkovienė.
Dailininkė Vilma Kundrotienė teigė, jog stengiasi šioje parodoje visada dalyvauti. Šiais metais ji tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nare, o parodoje pristato vieną savo darbą, kurį pavadino „Memory griūvantiems“.
„Tai yra tai, kas savaime išėjo. Kartais pradedi daryti darbą ir nežinai, kaip baigsis. Naudojau aliejaus techniką. Mėgstu figūras tapyti, viską, kas susiję su žmogumi. Nors esu baigusi grafiką ir tapybą, tačiau man mieliau yra tapyba, vien tas kvapas man patinka. Nesu didelė menininkė, dar toli iki V. Trušio. Dabar yra toks akstinas, kai įstoji į Lietuvos dailininkų sąjungą, viską daryti dar tobuliau. Mano svajonė tapyti taip, kaip tapė mūsų senieji Lietuvos dailininkai“, – pasakojo dailininkė V. Kundrotienė.
„Man patinka būti savimi ir išreikšti, kas tuo metu jaudina“
Dailininkas, tapytojas, pedagogas Antanas Visockis pasakojo, jog šiais metais jo dalyvavimas šioje parodoje yra jubiliejinis. Dalyvauja jau 50 kartą.
„Šioje parodoje pristatau vieną darbą. Naudojau akvarelę, tai yra mano mielas Žemaitijos kampelis. Daugumoje mano darbų pastebimos Žemaitijos vietos. Man patinka būti savimi ir išreikšti, kas tuo metu jaudina. Daugiausia mane žavi paprastumas, atminties, kaimo kodas, daiktų, medžių, aplinkos atsiminimai. Anksčiau su Aldona turėdavome bendrų keramikos darbų, dabar daugiausia akvarelė. Man ji patogiausia, prieinamiausia, mylimiausia. Akvarelės pakilimas didelis tarptautiniu mastu. Šiaulių parodoje linkėčiau, kad būtų kuo didesnė amplitudė tolerancijos ir požiūrio į įvairių išraiškų meną“, – pasakojo dailininkas, tapytojas, pedagogas A. Visockis
57-ojoje kasmetinėje „Šiaulių dailininkų parodoje“ dalyvauja ir dailininkė, keramikė, pedagogė Irena Šliuželienė ir grafikas, pedagogas Vikius Šliuželis.
„1986 m. baigėme dailės fakultetą, nuo tada pradėjome dalyvauti. 32 metai, kai mes esame paskendę kūryboje. Aš pristatau keramikos darbą. Tai yra Kaštonų alėja. Parodoje yra labai daug atpažįstamų veidų. Matosi žmonių ieškojimai, Rimantą Bagdoną pirmą kartą matau kaip keramiką. Anksčiau buvo medžio skulptūra, tapyba, šioje parodoje įdomūs jo spalviniai sprendimai. Viliaus darbai kaip eksperimentas. Jis grafikas. Technika nėra sudėtinga, tekstūra ir spalva leido parodyti formą. Mūsų erdvė ir aplinka yra tokia įdomi, kad ją reikia įprasminti“, – pasakojo dailininkė, keramikė, pedagogė I. Šliuželienė.

Dailininkas, tapytojas, pedagogas A. Visockis šioje parodoje dalyvauja jau 50 kartą.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Dailininkė V. Kundrotienė mėgstą viską, kas susiję su žmogumi.
Artūro STAPONKAUS nuotr.



