Aš viską turiu
ilgą kelią po kojom ir laisvę širdy. (Paulius Normantas)

Iš Šiaulių krašto kilęs keliautojas, orientalistas ir fotografas Paulius  Normantas (1948–2017) daugiau kaip prieš 40 metų pasirinko keliautojo orientalisto ir fotografo gyvenimą. Jis aplankė per 70 valstybių ir tautų, pasaulį ir save atrado Himalajuose, Tibete, Nepale. Jis save vadino Taikos kareiviu, Žemės keleiviu, galiausiai – Lai Vėju.  

P. Normantas pats vienas keliavo po Birmą, Butaną, Indiją, Kambodžą, Laosą, Nepalą, Pakistaną, Šri Lanką, Tailandą, Tibetą, Vietnamą ir kitas Rytų šalis. Jis fotografavo tibetiečius, nykstančias Sibiro, Himalajų, finougrų tauteles, žmones, jų buitį, kultūros ir istorijos paminklus, šventyklas, vienuolynus, apeigas ir šventes. Pagrindinė jo fotografijų  tema – budizmas.

Jis išleido 12 fotografijų albumų, taip pat knygų, kalendorių, plakatų ir katalogų, parašė eilėraščių ir haiku. Savo ekspedicijas ir keliones fiksavo dienoraščiuose. Per savo daugiau kaip 35 fotografavimo metus padarė apie 100 000 nuotraukų, apie 1500 fotografijų sugulė į albumus ir knygas, daugiau kaip 2000 nuotraukų parodė parodose. Surengė daugiau kaip 200 fotografijų parodų. Jų geografija – 18 valstybių.

Paulius save laikė ne keliautoju, bet keliaujančiu fotografu. Fotografijos technika nelabai jo domino. Jam rūpėjo, kad matytųsi žmogaus gyvenimas, jo likimas. Nenorėjo pakliūti technologijų įtakon. Siekė būti švariu instrumentu Dievo rankose. Jo, kaip fotografo, žvilgsnis pirmiausia krypo į vaikų akis, nes jos mato daug Dievo įtakos, energijos.

P. Normantas teigė, kad dirbdamas jausdavo Budos ranką virš savo galvos. Fiksavo vienuolius ir jų ritualus, paprastų žmonių gyvenimą, jų skausmus, vargus ir nesėkmes. Domino ir gamta, peizažai, kraštovaizdis, architektūra, buities detalės.

P. Normantas 1981 m. tapo Fotomenininkų sąjungos nariu, nuo 1986 m. Vengrijos fotomenininkų sąjungos ir Vengrijos  kūrėjų asociacijos, buvo Lietuvos  ir  Tarptautinės  žurnalistų  sąjungos narys.

Šiemet, birželio 8 d. sukanka 70 metų nuo iškilaus kraštiečio, keliautojo ir fotografo P. Normanto gimtadienio. Jo gyvenimas ir mintys glaudžiai susijusios su Šiaulių kraštu, Žemaitija, Lietuva, Rytais.

Kelionė, prasidėjusi Žemaitijoje
Paulius Normantas gimė 1948 m. birželio 8 d. Šiauliuose, pase nurodyta – Kalniškių k., Akmenės rajone. Iki 1952 m. Paulius Normantas su tėvais gyveno Kalniškiuose.

Tėvai mokytojavo Urbonaičių (netoli Kalniškių) pradinėje mokykloje. Tėvas Valerijus Normantas buvo tos mokyklos vedėjas, mama – mokytoja. Prasidėjus trėmimams, tėvai, bėgdami nuo sovietų persekiojimo, apsigyveno Bivainių kaime prie Joniškio; čia gimė Pauliaus brolis Gintaras.

Šešerių metų (1954) Paulius pradėjo lankyti Ivoškių septynmetę mokyklą, kurioje baigė keturias klases. Pauliaus tėvai buvo pasiturinčių ūkininkų vaikai, paskui – kaimo, miestelio mokytojai.  Mama Bronė Normantienė (1923–1994) – pradinių klasių mokytoja, tėvas Valerijus Normantas (1923–1961) dėstė lietuvių kalbą.

Per visą stalinizmo laikotarpį tėvai maždaug kas 2–3 metus keisdavo gyvenamąją vietą, kitaip sovietai būtų juos ištrėmę. Šitaip išliko Lietuvoje. Po Kalniškių 6 metus gyveno Joniškio rajone. Nuo 1959 m. gyveno Viekšnių miestelyje, kur gavo butą profesorių Biržiškų name.

P. Normantas nuo 1959 iki 1965 m. mokėsi Viekšnių vidurinėje mokykloje. 1965 m. baigęs Viekšnių vidurinę mokyklą, iš pradžių kelerius metus mokėsi Kauno politechnikos instituto Mechanikos fakultete. 1971 m. būdamas trečiame kurse perėjo į Vilniaus universitetą studijuoti prekybos ekonomikos. Baigęs universitete studijas kaip diplomuotas ekonomistas 1974 m. buvo paskirtas Kėdainių rajkoopsąjungos prekybos bazės direktoriaus pavaduotoju.

Po dešimties mėnesių, jis išėjo iš darbo ir 1975 m. išvyko į pirmąją kelionę po Abchaziją. Paskui buvo šešeri metai kelionių po Rusijos šiaurę, vėliau – ekspedicijos į Tibetą, Nepalą, Indiją, Birmą, Butano Karalystę, Kambodžą, Laosą, Šri Lanką, Indoneziją, Tailandą, Vietnamą ir kitas šalis

P. Normantas visada pabrėždavo, kad ir kur būdamas nuolat jautė stiprų ryšį su gimtosiomis vietomis. Vykdamas iš Šiaulių link Papilės patirdavo absoliučiai kitą lietuvišką energetiką, išskirtinį Žemaitijos, kaip savitos etnokultūros krašto, veikimą.

„Jaučiu, kad Lietuva ir Žemaitija yra ne tas pat. Kai pasuku nuo Šiaulių link Kuršėnų, prasideda nuostabūs dalykai…“  – tvirtino Paulius (Morkūnienė V. „Paulius Normantas: nuotraukos, tekstai, mintys balsu“, Šiaulių kraštas, 1997 birželio 9).

Čia jį gaivinančiai veikė gimtinės laukas arba, kitaip sakant, žemaitiškas agregoras, kuris yra visiškai kitoks negu aukštaičio, dzūko ir visos Lietuvos. Ir labai greitai atsigaudavo po sunkių kelionių. Paulius pabrėždavo, esąs laimingas gimęs būtent Žemaičių žemėje. Lietuva ir Žemaitija jam nėra ir niekada nebuvo tas pats kraštas.

„Kelionėje namus aš pasiimu su savimi, – sakė P. Normantas. – Lietuvą kaip energetinį simbolį man visuomet kuprinėj atstoja ir teikia stiprią energetinę pagalbą mūsų Trispalvė.“

Ir dar: „Per baisiausias, fiziškai pavojingiausias gyvenimo akimirkas Himalajuose, Kambodžoje, Vietname ar Indijoje, kai kildavo pavojus gyvybei, mano akyse iškildavo ir energetiškai padėdavo Papilės bažnyčios kuorai. Dabar jau abu tie bažnyčios bokštai atstatyti, ten esu krikštytas, dirmavotas. Tėvai buvo mokytojai, todėl patylom tai padarė senelė Stanislava…“ (Iš autoriaus pasikalbėjimo su Pauliumi Normantu 2001 m. rugpjūčio 7 d. Rankraštis saugomas autoriaus archyve).

Kelionės tikrovėje ir laike
P. Normantas į pirmąją didelę kelionę išvyko 1975 m. rudenį, o į Lietuvą grįžo 1980 m. Pradėjo nuo Abchazijos, o baigė Kurilų  salomis. Nuo to laiko buvo amžinai kely, visuose namuose – tik pakeleivis.  

Pradžioje dirbo įvairius darbus – ir žvejo, ir kroviko, ir  inžinieriaus, ir medžio drožėjo, net krepšinio trenerio. O grįžęs į Lietuvą tapo fotografu. Apsigyveno Nidoje, išmoko fotografuoti, surengė parodą, po  metų tapo Fotomenininkų sąjungos nariu. Paskui prasidėjo kelionės į Rytus – į Himalajus, Nepalą, Tibetą, Indiją, Pakistaną ir kitas šalis. Surengė daug kelionių ir įvairių ekspedicijų.

„Lietuviai visuomet jautė Rytų trauką – prisiminkime Vydūną, Krėvę, Antaną Pošką, Matą Šalčių, – pasakojo Paulius. – Aš  nežinau, kodėl lietuviai jaučia simpatiją Rytams, nes aš iš dalies  esu jau rytietis. Kai išeisiu į pensiją, norėčiau gyventi Nepale, Himalajuose. Ir kad kuo daugiau žmonių galėtų atvykti į svečius. Rytai mane traukia savo šventyklomis, vienuolynais, dvasiniu  švarumu, ramybe“ (Iš  autoriaus pasikalbėjimo su Pauliu Normantu. Rankraštis saugomas autoriaus archyve).

P. Normantas pasakojo, kad daug metų dirbo su finougrų tautomis, išleido du fotoalbumus. Tačiau kai 1989 m. pirmą kartą atsidūrė Tibete, perėjo prie budistinės tematikos, kuri, atrodo, jam buvo aktuali iki gyvenimo pabaigos.

1991 m. spalio mėn. viename iš savo kelionės dienoraščių Normantas rašė: „Vyniojasi ilgas, sunkus siūlo kamuolėlis po kojomis, kaip būna pasakose, bet dar ne tam, kad rodytų kelią į namus. Mano kelias tęsiasi jau 43 metus, o čia, Himalajuose, tik prasideda (dienoraštis rodo 76-ą kelio dieną, jau trečias mėnuo Indijoje).

Kaip šiandien prisimenu, į Hunzų kaimelį Baltistane atsikapsčiau rugpjūčio gale, po beveik paros „poilsio“ autobuse, nes kelias 4 vietose buvo užverstas akmenų lavinomis, lietūs padaro savo darbą kalnuose. Pirmą naktį tamsus viešbučio kambarėlis nušvito. Kas gali pasakyti, kiek laiko tai truko? Balsų lyg ir negirdėjau, bet pirmiausia pasirodė jauki šviesa, o po to labai greitai mane prižadino kažkoks tylus, geras trenksmas. Purviname, jau labai švelniai tariant, Karimabado viešbutėlyje, kur šiukšlės verčiamos prie pat durų, ant sienos. Bet ne viešbučio servisas buvo svarbiausia.

Gal šitaip įtraukiama į Himalajų gyventojų tarpą amžiams? Tada belieka dėkoti tai rugpjūčio mėnesio nakčiai ir tam, kas atsitiko man Baltistane“ (Normantas P. „Himalajai prasideda Žemaitijoje“, Šiaurės Atėnai, 1991, lapkričio 29, p. 3).

P. Normantas ir Rytai – neatsiejami. Rytai jam – ne vien stebuklinga gamta ar magiškos traukos šventyklos. „Rytai man – amžinas pažinimo medis ar šaltinis, iš kurio vis norisi gerti, – teigė jis. – Kad galėčiau semti, turiu daug duoti  (Morkūnaitė R. Rytų perlus Paulius Normantas dovanoja Lietuvai, „Respublika“, 2005, liepos 2, p. 29).

P. Normantas surengė ekspedicijas į Tibetą, Nepalą, Indiją, Birmą, Butano Karalystę, Kampučiją, Laosą, Pakistaną, Šri Lanką, Indoneziją, Tailandą, Vietnamą, Pietų Korėją, aplankė visas ugrofinų tauteles. Rytų tautų kultūros, tolimų kraštų gamta, žmonės tapo jo įkvėpimo šaltiniu ir dvasinės savasties dalimi.

Paulius Normantas prisistatydavo kaip Lai Vėjus – Laisvas Vėjas, pabrėždamas savo prieraišumą Rytams. Jis  prisipažino, kad jam neišdildomą įspūdį paliko susitikimas su XIV Dalai Lama; jis įvyko Dharamsaloje 1991 m., praėjus keletui mėnesių po šio dvasininko vizito į Lietuvą. „Jeigu taip galima pasakyti, tai aš žmogiškesnio žmogaus nesu matęs, – pasakojo P. Normantas. – Kai susitikom, jis mane apkabino ir tas 20 minučių, kurios buvo man skirtos, taip ir nepaleido. Nuo tos energijos aš dar keletą savaičių jaučiausi apsvaigęs“ (Iš autoriaus pasikalbėjimo su Pauliumi Normantu. Rankraštis saugomas autoriaus archyve).

1989 m. Paberžėje Paulius pirmąkart susitiko su tėvu Stanislovu. Nuo to laiko, būdamas Lietuvoje, beveik kasmet pas jį apsilankydavo. Čia paviešėjęs kelias dienas, pasišnekučiavęs su tėvu Stanislovu, atgaudavo kelionėse prarastas jėgas, įgydavo dvasinės tvirtybės. Tėvo Stanislovo maldos jam buvo labai veiksmingos, nes jos išgirstamos aukštybėse.

„Tėvo Stanislovo dovanota maldaknygė – mano kelionių draugė ir padėjėja, – pasakojo Paulius. – Su ja niekada nesiskiriu. Tai mano ryšys su Lietuva, su katalikybe. 1989 m. birželį Pietų Kinijoje ji man gyvybę išgelbėjo. Neturėjau pinigų, blogai mokėjau anglų kalbą, sirgau, buvau suimtas, apkaltintas, kad neva pažeidžiau valstybinę sieną. Maniau, kad nebegrįšiu į Lietuvą. Išsiėmiau maldaknygę ir be kunigo atlikau viso gyvenimo išpažintį. Angelas Sargas pradėjo manimi pasitikėti. Padėjo ir mano globėjas Šventasis Paulius. Mano  reikalai pasitaisė. Išlikau gyvas“ (Iš autoriaus pasikalbėjimo su Pauliumi Normantu. Rankraštis saugomas autoriaus archyve).

Šiai maldaknygei paskirta ir viena iš P. Normanto haiku: „Tėvo Stanislovo padovanota / Sena maldaknygė su Kryžium / Apšvietė mano pasaulį“ (Normantas P. Baltas, Vilnius, 2005).

Paulius laikėsi vienos nuostatos – būdamas slogios nuotaikos ar vykdamas į tolimas keliones, Vilniuje visada stengėsi į stotį eiti pro Aušros vartus. Jis buvo įsitikinęs, kad tai vienintelė šventykla, per kurią kaip per stupą pereini kiaurai, kas budizmo šalyse – įprasta tradicija. Paulius manė, kad šitaip apvalo savo astralinį kūną. Nuėjęs prie Aušros vartų, Paulius persižegnodavo ir atsigaudavo, energiškai išsivalydavo.

„Mano kelionių geografinės ribos kryptingai plėtėsi Rytų link. O atspirties taškas, pradžia buvo čia, Lietuvoje. Dar sovietiniais laikais, prisimenu, visas savo keliones pradėdavau ir užbaigdavau ties… Aušros vartais, – pasakojo Paulius. – Eidavau į stotį pro juos, grįždavau taip pat. Tada dar nebuvo tikro religinio pajautimo, savo veiksmų vertinimo tikėjimo, palaiminimo šviesoje, bet kažkaip intuityviai man taip reikėjo daryti. Taip ir darydavau. Aušros vartai – ypatinga vieta. Savotiškas įkvėpimo, apsivalymo stulpas tarp dangaus ir žemės. Man jie primena rytiečių vadinamąją stupą – vietą, kurioje sluoksniuojasi 4 eteriai, tai lyg antena su Dievu, su kosmosu. Apskritai Lietuvoje yra nemažai tokių šventų, išskirtinių vietų“ (Normantas P. „Apie Dievą, Žmogų ir Kelią“, Šeima ir pasaulis, 2002, rugpj.–rugs., p. 22).

Ypatingą poveikį Paulius Normantas visada patirdavo ir Kryžių kalne. Dar sovietmečiu jis keletą metų fotografavo šioje šventoje vietoje ir pajuto šio kalno galią. „Vieną sunkią 1989 metų kelionės po Tibetą akimirką pasižadėjau Kryžių kalne pastatyti kryžių, – pasakojo Paulius. –  Šiai kelionei atminti 1991 metais pastačiau ąžuolinį kryžių, ant kurio užrašyta: „Dievas yra vienas.“ Ir galiu pasakyti, kad jeigu nebūčiau padaręs Kryžių kalno fotografijų ciklo, nebūčiau taip pamatęs, taip nufotografavęs ir Tibeto“ (Iš autoriaus pasikalbėjimo su Pauliumi Normantu. Rankraštis saugomas autoriaus archyve).

P. Normanto 1984–1988 metų fotografijų cikle „Kryžių kalnas“ atskleistas šventkalnio dramatizmas ir šventumas. Šiame cikle pastebimas rytietiškas žvilgsnis į vakarietiškus tikėjimo ženklus, bylojantis, kad Kryžių kalnas priklauso visiems. „Nuvykę už Šiaulių į Kryžių kalną, štai ką pamatysite. Ateina čionai žmonės su labai dideliais kryžiais širdyse ir ant pečių išsakyti savo skausmo, savo sielvarto. Iš tolimiausių kampelių ateina. Kokia nuostabi šventovė tas mūsų Šiaulių Kryžių kalnas! Sakoma, kad pasaulyje vienintelė tokia vieta ir yra, kur mūsų tautiečiai turi kur savo skausmą palikti“ (Normantas P. Neringos kopos. Žemaičių laidotuvės. Kryžių kalnas. Orvidų sodyba. Vilnius, 2002, p. 49).
P. Normanto kelionių pėdsakai atsispindi ir fotografijose, kurios padeda suvokti ir mūsų lietuvių kultūros ženklus, siejančius mus su kitomis tautomis ir kartu prabylančius apie unikalų mūsų sąlygomis dvasinį gyvenimą.

Kelias į fotografiją
Fotoaparatą Paulius Normantas paėmė į rankas 1979 metais. Rimtai fotografija susidomėjo 1980 m. Nidoje. Praėjus pusei metų, paskatintas garsaus lietuvių fotografo Vitalijaus Butyrino, 1981 m. surengė pirmąją parodą. Nuo tada į praslenkantį laiką ir žmones žvelgė pro kameros objektyvą. Dėmesį visuomet skyrė turiniui ir visai neįsivaizdavo fotografijos be plastinės kalbos.

Kalbėdamas apie savo kelią į fotografiją Paulius prisiminė: „Dar apie Žemaitiją turiu du ciklus (Mažeikiai, Šiauliai, miesteliai, šventės okupacijos metais). Po 1989 metų, kai pirmą kartą nukeliavau į Tibetą, Lietuvoje esu padaręs tik tris fotojuosteles. Išskirtinis atvejis, kai 1991 metais į Lietuvą atvyko mano ir visos Lietuvos geras draugas keturioliktasis Dalai Lama. Tai 108 kadrai – Jo Šventenybė Tibeto karalius Vilniuje. Į Lietuvą atvykstu ne fotografuoti, nors to ir labai norėčiau.

Beje, lietuviškąjį archyvą pradėjau nuo aktų. Tada buvau įkvėptas Vitalijaus Butyrino darbų. Aktų negatyvų nesudeginau, bet jų niekada neįdėsiu į jokią rinktinę ar monografiją, nors nelaikau blogu dalyku, kai menininkai fotografuoja ar piešia aktus. Dar turiu pluoštą Neringos kopų fotografijų, kurių nelaikau pačiomis blogiausiomis tarp mūsų garsiųjų „kopininkų“ darbų“ (Iš autoriaus pasikalbėjimo su Pauliumi Normantu. Rankraštis saugomas autoriaus archyve).

2018 06 02 27

P. Normantas. „Tibete“.
Jono Nekrašiaus archyvo nuotr.

 
Straipsnių peržiūros
94569898
Į viršų