Australija: nuo Kosčiuškos iki Uluru
Australija – vienintelis pasaulyje žemynas-valstybė. Čia viskas atvirkščiai. Saulė juda iš dešinės į kairę, vidudienį spindi šiaurėje. Naktį juodame danguje vietoje mums įprastų Grįžulo ratų šviečia Pietų Kryžius. Vasara čia prasideda gruodį, o viduržiemis – liepos mėnesį. Atvykus iš svetur apima savotiškas izoliacijos jausmas, nes visą laiką jauti esąs kitoje pasaulio pusėje.

Australija – su niekuo nepalyginamas žemynas, išsaugojęs savitą augmeniją ir gyvūniją. Be tradicinių kengūrų, koalų, kitos gyvūnijos, eukaliptų, vešlios augmenijos, ši raudona žemė saugo tūkstantmetę aborigenų istoriją, čiabuvių dvasią, jų kultūrą ir tradicijas.

1814 m. liepos 19 d. buvo išspausdinta britų keliautojo Metju Flainderso knyga „Kelionė į Terra Australis“, kurioje buvo įtvirtintas žaliojo žemyno pavadinimas „Australija“. Šį žemyną 1606 m. atrado olandų jūrininkas Vilemas Janszonas. 1644-aisiais olandų keliautojas Abelis Tasmanas jį pavadino naująja Olandija. Šiuo vardu žemynas buvo žinomas pusantro šimto metų.

Žodis „Australija“ yra kilęs iš lotyniško žodžio australis – „pietinis“. Antikos laikais ir viduramžiais geografai minėdavo Terra Australis Incognita – „Nežinomą Pietų Žemę“. M. Flainderso 1814 m. pasiūlytas žemyno pavadinimas „Australija“ greitai prigijo ir tapo nuolatiniu.

Pakilę iš Frankfurto prie Maino oro uosto, didžiuliu laineriu po 21 valandos skrydžio (su persėdimu Singapūre) pasiekėme Sidnėjų.

Sidnėjaus oro uoste laukė reiklių muitinės ir ekologinės policijos darbuotojų patikrinimas. Įvažiuojant į šią šalį, taikomos labai griežtos karantino taisyklės: negalima įsivežti jokių maisto produktų, gyvūnų, augalų, vaisių ar jų sėklų. Australai per vėlai suprato, kad net maža atvežta sėkliukė ar gyvūnėlis gali sukelti neprognozuojamų pasekmių (gerai žinomas į Australiją atvežtų triušių atvejis), todėl saugo žemyną nuo bet kokių įvežtinių dalykų.

1788 m. iš Britanijos atplaukė laivai su pirmaisiais naujakuriais ir, atradę kelią į Port Džeksono įlanką, pasiekė būsimojo Sidnėjaus vietą. Laivo kapitonas Arthuras Phillipas pavadino šią įlanką „geriausiu uostu pasaulyje“. Įkūrus koloniją, Sidnėjus plėtėsi nuo Ramiojo vandenyno pakrantės – abiejose įlankos su jos nesuskaičiuojamomis įlankėlėmis ir intakais pusėse – Žydrųjų kalnų link.

Seniausias Australijos didmiestis Sidnėjus yra ne tik didžiausias, bet ir judriausias šalies miestas. Pats rytas, bet laiko skirtumas, lyginant su Lietuva, – 9 valandos, todėl akys lipte limpa ir esi priverstas nusnausti kelias valandas viešbutyje.

Tik po būtino poilsio leidžiamės į apžvalginę ekskursiją po miestą. Pirmiausia apžiūrime žymiausius architektūros statinius – istorinį Port Džeksono tiltą per įlanką, Sidnėjaus krantinę, legendinį Operos teatrą. 1973 m. atidarytas Operos teatras primena milžiniškas bures. Pasivaikščiojome po botanikos ir zoologijos sodus, apžiūrėjome akvariumą, aplankėme meno galerijas, muziejus.

Krantinėje netoli Operos teatro sutikome ir pirmuosius šalies čiabuvius – aborigenus. Savo apnuogintus kūnus išsitepę baltais dažais, jie muzikos instrumentu didgeridoo grojo savo tautos muziką. Šis muzikos instrumentas neįprasta harmonine derme, žemų garsų skambesiu perteikia nenusakomo ilgesio ir liūdesio muziką, primenančią skaudžią šios tautos praeitį, nelengvą aborigenų istoriją ir gyvenimą. Tiesa, prieš 10 metų, 2008 vasario 8 dieną, Australijoje įvyko istorinis įvykis: šalies vyriausybė atsiprašė aborigenų už jiems padarytas skriaudas ir genocidą.

Po Australijos miestus ir nacionalinius parkus
Pirmąkart atvykus į Australiją, ypač pakeri jos gamta ir gyvūnija. Australijos herbe pavaizduoti du nacionaliniai gyvūnai kengūra ir emu, gyvenantys tik šioje šalyje. Išskirtinė jų savybė – nemokėjimas eiti atgal: norėdami keisti kryptį, jie turi apsisukti. Žemyne gali klausytis kakadu ir kukabarų skleidžiamų garsų, pamatyti Australijos kengūrų, oposumų, vombatų, kengūrinių žiurkių  ir kitų laukinių gyvūnų, gėrėtis nenusakomo grožio augmenija ir kraštovaizdžiu.

Australijoje gausybė nacionalinių parkų, natūralių draustinių, botanikos ir zoologijos sodų. Vienas iš jų – Mortono nacionalinis parkas. Šimtus kilometrų nusidriekę lankytojų reikmėms pritaikyti  parko takai kviečia susipažinti su drėgnų atogrąžų gamta. Keliai veda per miškus, kurie beveik nepaliesti žmogaus rankos. Eini tokiu mišku ir pirmiausia svaigsti ne tik nuo jo didingumo ir grožio, bet ir nuo gaivaus oro ir sodraus kvapo, kurį skleidžia eukaliptų medžiai. Mortono nacionalinis parkas didžiuojasi savo vešlia augmenija – čia į dangų stiebiasi palmės, eukaliptai ir notofagai, o juose gyvena daugiau kaip 190 paukščių rūšių.

Australija – bene vienintelis pasaulio žemynas, kuriame gyvena tiek daug sterblinių gyvūnų. Labiausiai paplitusios kengūros. Vienos iš jų gyvena lygumose, kitos miškuose, kai kurios – kalnuose. Čia galima sutikti ir labai simpatiškų, pliušinius meškiukus primenančių gyvūnėlių – koalų. „Koala“ aborigenų kalba reiškia „negeriantis“. Tai yra sutemų gyvūnas. Dieną koalos ilsisi, dažniausiai miega, pasislėpusios tankioje medžio viršūnės lapijoje, o naktį neskubėdamos laipioja medžiais, ieškodamos savo vienintelio maisto – tam tikrų rūšių eukalipto lapų ir jaunų ūglių.

Šiame parke koalos buvo nebaikščios, nes yra pripratusios prie lankytojų. Jos kantriai pozavo turistams, galėjai paliesti jas net ranka. Tai – mieli, švelnūs padarėliai, sulaukiantys visų suaugusiųjų ir vaikų dėmesio.

Sidnėjaus priemiestyje esančiame klube „Dainava“ įvyko susitikimas su gausia vietos lietuvių bendruomene. Šio susitikimo metu užsimezgė pokalbis apie Lietuvą, aktualiausius šalies kultūros ir politikos įvykius. Tautiečiams įteikėme atsivežtų naujausių leidinių ir žurnalų apie Lietuvą, Šiaulių kraštą ir Šiaulių universitetą, DVD ir CD įrašų su lietuviška muzika.

Toliau mūsų kelias vedė į Kanberą, kuri Australijos sostine tapo 1913 m.  kovo 12 d., taip darant kompromisą tarp Sidnėjaus ir Melburno pretenzijų. Kanbera išvertus iš aborigenų kalbų reiškia „susitikimo vieta“. Kelias į šį miestą eina per miškingas vietas. Eismas Australijoje, kaip ir Anglijoje, vyksta kairiąja kelio puse. Australijos keliai palyginti geri ir tiesūs. Vienintelė grėsmė – mažosios kengūros ir vombatai, kurie gali iššokti tiesiai prieš automobilį. Apie tai perspėja specialūs kelio ženklai, kuriuose pavaizduoti šie gyvūnai. Iš tikrųjų ant kelio ir pakelėse matėme suvažinėtų vargšų gyvūnėlių.

Kanbera – palyginti naujas ir šiuolaikinis miestas. Jis yra pusiaukelėje tarp didžiųjų Australijos miestų – Sidnėjaus ir Melburno. Labai įspūdingi Parlamento rūmai: mums buvo surengta ekskursija po šiuos didingus ir erdvius rūmus, galėjome pasigrožėti jų interjeru ir posėdžių sale. Kanbera išsiskiria plačiomis, švariomis, žalia augmenija pasidabinusiomis gatvėmis, šiuolaikine architektūra, ramiu gyvenimo tempu.

Išvykę iš Kanberos, po pusdienio pasiekėme T. Kosčiuškos vardo nacionalinį parką. Čia apsistoję surengėme žygį į to paties pavadinimo aukščiausią Australijos kalną – Tado Kosčiuškos viršūnę (2228 m). Kelias vinguriavo kalnų šlaitais, padengtais įvairiaspalve augmenija. Kalno viršūnėje išskleidėme Lietuvos trispalvę, Žemaitijos draugijos ir Šiaulių miesto savivaldybės vėliavas. Ten esančiame obeliske pritvirtinome metalinę lentelę su žygio emblema, kurioje išraižyti žodžiai: „Žygis Olego Truchano keliais. Lietuva – Tasmanija“.

Toliau kelionės maršrutas atvedė į Melburną. Čia apsilankėme karališkajame botanikos sode, kuriame matėme nepaprastai gausios ir įvairios Australijos augmenijos, įvairiaspalvių gėlių ir egzotiškų kaktusų. Sodo medžiuose nardė ryškiaspalvės papūgos ir kitokie paukščiai. Išsiskyrė keistai giedantys paukščiai – kukabaros, kurių skleidžiami garsai primena žmogaus juoką.

Melburnas sužavėjo savo šiuolaikine architektūra, Atminimo šventykla, Vyriausybės rūmais su nuostabiu botanikos sodu, kapitono Jameso Cooko vasarnamiu ir Cookui skirtu paminklu. Melburne taip pat susitikome su veikliais vietos lietuviais. Sužinojome, kad jie turi didelę bendruomenę, meno kolektyvų, rengia įvairias kultūros ir sporto šventes, leidžia knygas ir kitus leidinius, dalyvauja Australijos visuomeniniame gyvenime.

Iš Melburno Didžiojo vandenyno pakrante keliavome prie vienų iš gražiausių pasaulyje Dvylikos apaštalų smiltainio stulpų. Juos sudaro devynios uolos, tiesa, dabar dėl vandens ir oro poveikio liko viena mažiau.

Kartu su ekspedicijos dalyviais keliavo ir kaip gidė mums gražiai talkino Australijoje gyvenanti tautietė, vienos Melburno aukštosios mokyklos dėstytoja Virginija Laurinaitis. Ji papasakojo apie savo gyvenimą ir darbą Australijoje, vietos tradicijas ir papročius. Virginija pasakojo, kad Australijoje labai veikli lietuvių bendruomenė, ypač – Adelaidėje ir Melburne. Australai labai myli savo šalį, rūpinasi gamtosauga, ypač saugo miškus, kurie kenčia nuo gaisrų, šalyje vykdoma didžiulė gėlo vandens taupymo programa. Australai mėgsta sportą ir meną, daug keliauja po šalį. Santykiai su aborigenais dabar yra palyginti normalūs, aborigenai iš valstybės gauna socialines išmokas ir kompensacijas už jų nusavintas žemes. Australijos vyriausybė pastaruoju metu grąžino aborigenams žemes, miškus, jiems buvo sugrąžinti šventieji aborigenų kalnai – Uluru ir Olga.

Iš Melburno per Adelaidę atskridome į Australijos centrinėje dalyje išsidėsčiusią įžymiąją aborigenų vietovę – Alisą Springsą, apsuptą didelių Raudonosios dykumos ir Makdoneldo kalnagūbrio plotų. Apsilankėme Aliso Springso informaciniame ir aborigenų meno bei kultūros muziejuje.

Iš Aliso Springso atskridome į Kernsą, esantį rytinėje Australijos pakrantėje, kur plyti Didysis barjerinis rifas. Tai daugiau nei 29 000 atskirų rifų ir 7000 salų virtinė, besidriekianti daugiau kaip 2 tūkstančius kilometrų. Biologine, geologine ir kraštovaizdžio prasme tai – vienas didžiausių pasaulio gamtos stebuklų, UNESCO saugoma pasaulinio paveldo vieta, biosferos rezervatas ir jūros parkas.

Nardydami prie koralinių rifų, matėme įvairiausių spalvų ir dydžių žuvų ir nepaprasto grožio koralų kolonijų. Didžiajame barjeriniame rife yra daugiau kaip 400 kietųjų ir minkštųjų koralų rūšių. Jie yra įvairių dydžių ir formų: grybų, smegenų ar elnio ragų formos. Jų atspalviai įvairuoja nuo ryškiai raudonos ir akinamai geltonos iki juodos. Koralai panašūs į suakmenėjusius švelnių persikų, rožinių bei baltų atspalvių augalus. Tarp koralų plaukioja ryškiaspalvės žuvys, auga jūros lelijos, pintys, gyvena jūrų ežiai, jūrų žvaigždės, medūzos, moliuskai ir kiti jūros gyvūnai.

Aborigenai, osiai ir lietuviai
Skrydis vietinių oro linijų lėktuvu Hobartas – Melburnas, ir mes vėl Australijos žemyne. Iš Melburno išvykome į Philipo salą, esančią prie vandenyno. Pakeliui apsilankėme Maru parke, grožėjomės nuostabia augmenija ir turtinga gyvūnija. Palydėję saulę, atvykome į salą. Patogiai įsitaisę vandenyno pakrantėje, stebėjome mažiausių pasaulyje pingvinų „paradą“. Pingvinai visą dieną praleidžia vandenyne, o vakare šimtai jų iš vandens tipena į specialius urvelius pakrantėje, kur jų laukia mažyliai. Tai kasdienis vakarinis pingvinų ritualas: prigaudę žuvies, jie keliauja maitinti savo alkanų jauniklių. Šio reginio neleidžiama nei filmuoti, nei fotografuoti, kad neišsigąstų šie malonūs gyvūnai.

Iš Philipo salos vėl išvykome į Sidnėjų. Iš čia maždaug valanda kelio iki nuostabiųjų Žydrųjų kalnų. Iki XVIII a. juos vadino Karmartenu. Tuometinis Sidnėjaus gubernatorius suteikė kalnams naują vardą. Iš eukaliptų išsiskiriantis aliejus garuoja, o saulės spinduliai, lūždami jo lašeliuose, suteikia melsvą, žydrą atspalvį romantiškai miglai, gaubiančiai eukaliptų medžiais apaugusius kalnus. Šie medžiai labai greitai auga, moka prisitaikyti prie klimato sąlygų. Įėjęs į eukaliptų mišką kaip mat užuodi ypatingą jų eterio prisotintą orą. Pasivaikščioti ir pakvėpuoti tokiuose miškuose labai sveika. Eukaliptai – universalūs medžiai – jų mediena labai gera, lengvai apdirbama statybinė medžiaga, o sakai naudojami farmacijos pramonėje, medicinoje.

Didelį įspūdį paliko legendinės Trijų seserų ir Jamieson rausvosios uolos, nuo apžvalgos aikštelių atsiveriantis nuostabus vaizdas į Didįjį Australijos kanjoną, pasivaikščiojimas po natūraliuosius eukaliptų miškus.

Kalnų centre Katumboje pasikėlę stačiausiais pasaulyje bėgiais, pasigrožėjome nuostabia Žydrųjų kalnų panorama. Kelionėje mus lydėjo netoli Sidnėjaus, Springvode gyvenantis Australijos lietuvis Vincas Binkis, kuris vėliau mus priėmė savo namuose, egzotiškų medžių sode, kur pailsėjome, pasidalijome kelionės įspūdžiais ir prisiminėme Lietuvą.
Australijoje susitikome ne tik su mūsų tautiečiais – išeiviais iš Lietuvos, bet ir su čiabuviais – aborigenais bei vietiniais australais – osiais. Šie susitikimai buvo įdomūs, suteikė daug informacijos apie australų papročius, tradicijas, kultūrą.

Aborigenų žemė
Australijoje dabar ypač pabrėžiama, kad pirmieji šios šalies gyventojai buvo aborigenai – medžiotojai ir rinkėjai, persikėlę čia, kaip spėjama, iš pietryčių Azijos. Amerikietė rašytoja Marlo Morgan knygoje „Dykumos balsai: moters kelionė į neatmenamų laikų Australiją“ (knyga išversta į lietuvių kalbą 2011 m., leidykla „Vaga“) įtaigiai pasakoja apie Australiją ir vietinius čiabuvius. M. Morgan pasakoja apie savo keturių mėnesių dvasinių ieškojimų ir atradimų kelionę po Australijos dykumą. Labiausiai ją nustebino tai, kad šioje žemėje egzistuoja tauta, gyvenanti visiškoje harmonijoje su gamta, mokanti gydyti žaizdas be medicininių įrankių, gebanti bendrauti mintimis, o svarbiausia – išlaikiusi papročius ir vertybes.

Aborigenai nuo seno žemyne medžiojo kengūras ir driežus. Jų pagrindinis kovos ir medžioklės įrankis yra bumerangas.

2018 06 02 29

Aborigenų ženklai. Sidnėjus.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2018 06 02 30

Vaizdas iš Australijos parlamento.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2018 06 02 31

Šiaulių miesto savivaldybės vėliava T. Kosčiuškos viršūnėje.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

 

 
Straipsnių peržiūros
94534880
Į viršų