Savaitę trukęs dailininkų pleneras „paŠatrijė-2017“ prie Šatrijos kalno susirinks dar kartą, bet jau liepos mėnesį.
Nuostabi plenero vieta: Vytauto Kondrato sodyba yra labai arti Šatrijos kalno. Tad jo dalyviams buvo netgi toks kasdieninis ritualas užlipti, nusileisti ir apeiti kalną kelis kartus. Nesvarbu, koks bebuvo žemaitiškas oras. Vėjas ar lietus, rūkas ar skaisti saulė.
Birželis – toks metų laikas prieš Rasos šventę, kai kasdien pražysta vis kiti žolynai su begaline gausybe spalvų padabindamas kalną. Tai įstabi energiškai vieta, daranti įtaką tapybai ir apskritai bet kokiai kūrybai.
Aplink kalną, o ypač toje sodybos teritorijoje, kur dailininkai gyveno, yra daug vandens, nes vingiuoja šaltiniuotas siaurais ir plačiais ruožais Šatrijos upelis ir visąlaik skamba varlių koncertai, avių bliovimas pramaišiui su lakštingalų čiulbesiais. Tos visos smulkmenos, gamtos sukurtos detalės labai harmoningai įveda į beveik nepertraukiamą kūrybos procesą.
Štai tokiose Šatrijos apylinkėse darbavosi dailininkai: šiauliečiai Bitė Kuic, Vilmantas Dambrauskas, Kazys Bimba, kuršėnietė Zita Kairytė Volkvičienė, vilniečiai Diana Zviedrienė ir Marius Abramavičius, kernavietė Ilona Daujotaitė Janulienė, ir Nelė Zirnitė atvykusi iš Jūrmalos.
Sodyboje gyventi buvo labai patogu. Apartamentai iškloti kilimais, kad nesigirdėtų vaikščiojančių garsų ir su visais kitais patogumais, o pikantiškais patiekalais vaišino šeimininkė Gabrielė Mekionienė.
Pleneras – tai toks gyvenimo ir kūrybinės raiškos būdas, kuris teikia galimybę dalytis viskuo. Tai ne vien apsikeitimas idėjomis ar dailininko žvilgsniui vietos pakeitimas naujiems gamtos paveikslams. Svarbiausia tai draugystės ir džiaugsmo, linksmo bendravimo dvasinės atostogos kartu su kūrybiniu darbu yra menininkui didžiausias komfortas sielai.
Ar ne stebuklas, kad gretimame kaime tuo pačiu metu Vilijos ir Vinco Jackevičių sodyboje darbavosi vilniečių jau šeštasis pleneras „Šatrija-2017“? Ten kūrė Valentinas Antanavičius, Anicetas Jonutis, Giedrė Bulotaitė-Jurkūnienė, Filomena Linčiūtė Vaitiekūnienė, Antanas Razmus, Kęstutis Šiaulytis, Česlovas Polonskis, Liudvikas Pocius ir telšietis Vygantas Paulauskas. Dailininkai lankėsi vieni pas kitus, dalyvavo parodose, bendravo prie gausaus žemaitiško Jackevičių paruošto stalo. Rodos, buvo paprasta birželio savaitė, o kokia švente dailininkams tapo toji Žemaitija prie Šatrijos.
Labai dėkingi visi plenero dalyviai Kristinai Taurosevičiūtei, dailės reikmenų parduotuvės direktorei, už dovanas. Specialiai atvykusi į plenerą iš Šiaulių Kristina su kolege Ieva Rumbauskiene demonstravo dailininkams naujų savybių drobių gruntavimo medžiagą, dažus ir teptukus. Dailininkai, gavę reikalingų priemonių, galėjo išbandyti viską, ką panorėję.
Kūrybiškumu ir energija buvo nepralenkiamas Užupio Respublikos tapytojas, keliautojas, fotografas ir poetas Marius Abramavičius. Jis nustebino ugnies paleidimu į vandenį, ekspromtu be vinių ir plaktuko surentęs kelis plaustus. Labai įdomu buvo stebėti, kaip jis kelia savo aitvarus į 250 metrų aukštį – reginys ypatingas.
O didžiausią įspūdį paliko aukštai iškelta prie Vytauto Didžiojo paminklo Mariaus Norvegijoje ištapyta vėliava, plevėsuojanti be stiebo, giedro vakaro dangaus paveikslas. Bus ką prisiminti.
„Menas yra pats geriausias mokytojas, padedantis asmenybei mąstyti ir tobulėti. Kūriniai teikia informaciją apie pasaulį, apie grožį, apie žmonių tarpusavio santykius ir žinių apie žmogaus ir pasaulio pažinimą“, –plenero darbų parodoje apsilankę kalbėjo fizikos mokytoja Sofija Gedminienė ir kiti Luokės gyventojai.
