Žaliūkių malūnininko sodyboje tradiciškai buvo švenčiamos Joninės, kurios yra laikomos viena seniausių vasarvidžio tradicijas išlaikiusių švenčių. Ji čia yra švenčiama nuo 2012 m. Šios šventės programa buvo sudaryta iš vainikų pynimo, kupoliavimo, būrimo, medžių ir javų lankymo, ugnies pagerbimo, vaišinimo apeigine duona, gira ir septynių žolelių arbata, suvenyrinio raktų pakabuko gamybos, laužo uždegimo, vainikėlių mėtymo ant kupolės medžio, žaidimų, dainų ir šokių prie laužo. Šventėje dalyvavo ir senųjų dainų dainuoti kvietė Šiaulių miesto folkloro ansambliai „Margulis“, „Rėda“, „Vaiguva“ ir svečiai – Šeduvos kultūros ir amatų centro folkloro ansamblis.

Daug žmonių su tautiniais kostiumais
Šventės pradžioje, prie vartelių, lankytojų laukė tautiniais drabužiais apsirengusios moterys, kurios taip lengvai neįleido susirinkusiųjų. Pirmiausia kiekvienas turėjo nusiplauti rankas, tikėdamas, kad taip apsivalė nuo nuodėmių ir švarus gali įeiti.

Joninės prasidėjo Šiaulių „Aušros“ muziejaus Etnografijos skyriaus vedėjos Sigitos Milvidienės sveikinimu ir džiugesiu  matant, tiek daug žmonių su tautiniais kostiumais.

„Džiaugiuosi, kad šiandien tiek daug žmonių su tautiniais drabužiais iš Šiaulių, Šeduvos, įvairių laikotarpių ir regionų. Tie, kas dar nepasipuošė šiais Tautinio kostiumo metais, tikiuosi pasižiūrėsite, susidomėsite ir pasipuošite. Kaip prasminga, kad šitokioje vietoje, visiškoje miesto pašonėje, panašiai lyg kaime, mes turime galimybę su jumis drauge kupoliauti, dainuoti, sveikinti Jonus ir Janinas, susitikti su draugais ir pažįstamais“, – sako S. Milvidienė.

Pagrindinis šventės akcentas – žolynai
Ši šventė yra vadinama įvairiai: Kupolės, Kupolinės, Rasos, Joninės, Vainikų švente. Įvairiuose šventės pavadinimuose slypi skirtingų istorijos laikotarpių prasmės. S. Milvidienė teigė, kad Kupolės švente buvo vadinama senais laikais, maždaug prieš šimtą metų, Kupolinės pavadinimas atsirado dabartiniais laikais, Rasos šventė – dar tarybinio laikotarpio pabaigoje, kai buvo norėta atskirti šventę, turinčią senųjų lietuviškų tradicijų. Joninės siejasi su Katalikų bažnyčios liturgija, o Vainikų šventės pavadinimą pasiūlė Simonas Daukantas, tačiau visi pavadinimai perduoda tą pačią reikšmę.

Pagrindinis šios šventės akcentas buvo žolynai, kurie laikyti šventi ir turintys magiškų galių. „Žolynais ir vainikais yra puošiami visi sodybos kampai. Senais laikais vainikais buvo puošiami ir sodybos vartai, šulinys. Yra tekę skaityti, kad žolynais buvo apkamšomas kelelis, takelis, kuriuo vedami gyvuliai iš namų į ganyklas. Visos apeigos, papročiai yra susiję su žolynais todėl, kad dabar yra pats viešėjimas. Šiuo metu, per Kupolines, visi žolynai yra sutelkę gydomųjų galių. Pavyzdžiui, prisirinkus jonažolių per Kupolines, ji gali išgydyti net 99 ligas“, – sako S. Milvidienė.

Šventės metu buvo lankomi medžiai (liepa, ąžuolas, obelis) ir javai (rugiai, miežiai, linai). Šalia jų sustodavo susirinkę ansambliai, žiūrovai, organizatoriai ir apdainuodavo juos, būtent jiems skirtomis dainomis. Nepamirštas ir kupolės medis. Jis buvo papuoštas ilgiausiu nupintu vainiku, o jaunos mergelės mėtė vainikus tol, kol pakibdavo ant kupolės šakos. Metimų skaičius simbolizuoja metus, kuriems praėjus mergina ištekės.

Ugnis ir magija
Didelis dėmesys buvo skiriamas ne tik žolynams, bet ir švariai ugniai, kuri yra laikoma šventa. Visų pirma, buvo užkurtas aukuras, kurį pašventinti galėjo ir lankytojai, ypač tuo susižavėjo vaikai. Tuomet lankytojai galėjo paragauti apeiginės, ruginės duonos, kurios pirmąjį kąsnį paėmė sodybos šeimininkas, o po to visi likusieji. Nuo aukuro buvo užkurtas laužas, kuris taip pats turi stebuklingųjų galių. Yra sakoma, kad mergelėms norint prie savęs prisirišti bernelį, susikibus už rankų, reikia peršokti laužą. Žaliūkių malūnininko sodyboje vyksiančios Joninės neturi tradicijos, susijusios su vandeniu.

Šiaulių „Aušros“ muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja S. Milvidienė teigė, kad trūksta tekančio upelio, kuriuo būtų galima vainikus paleisti plaukti.  

Be žolynų ir ugnies pagerbimo, lankytojai galėjo išsiburti savo ateitį. Žolininkė Rima Šereivienė dalijo lankytojams patarimus, ateities spėjimus, pagal jų atsineštą žolyno puokštę. Puokštėje esančios ramunės rodo, kokia stipri žmogaus gyvenime yra meilė, aukštos gėlės ir žolelės – gyvenimo siekius, o žirnelis – galimas keliones. Taip pat žolininkė akcentavo, kad norint, kad visa tai išsipildytų, puokštę reikia sudžiovinti ir per kitas Jonines sudeginti lauže.

Gausybė amatų
Joninių šventėje netrūko ir įvairių rodomų amatų. Buvo pardavinėjamos pintos juostos, taip pat išskobti gaminiai iš medžio. Jaunųjų technikų centro, dailiųjų amatų būrelio vadovas, Zoknių progimnazijos technologijų mokytojas Gintaras Daukša teigė, kad pardavinėja ne tik savo kurtus gaminius, bet ir vaikų: „Tokiu būdu jie gali užsidirbti, papildyti savo kišenpinigius. Mes puoselėjame tautinius amatus, dirbame iš lietuviško medžio. Pavyzdžiui, šaukštai yra pagaminti iš drebulės liepos, klevo. O geldelės iš drebulės ir beržo. Taip pat gaminame ir Užgavėnių kaukes. Dvi kaukes galima pagaminti per 3 val. Tokiomis kaukėmis prekiaujame įvairiose mugėse. Vaikai tikisi greito rezultato, tačiau, kaip yra sakoma: „Be vargo iš upės neištrauksi žuvelės.“

Dažniausiai tokiu amatu susidomi berniukai nuo 2–12 kl. Mažesni užsiima smulkesniais darbais, o vyresnieji – sudėtingesniais, kuriems prireikia ir elektrinių prietaisų. Mokytojas kartu su vaikais išskobė pelėdą, kuri siekė 1,5 m. Ji buvo skirta „Varsos“ bibliotekos filialui Šiauliuose. G. Daukša džiaugiasi, kad jo amatu susidomi vis daugiau vaikų, kurie nori tobulėti ir pasiekti aukštumų.  

Šiaulių „Aušros“ muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja S. Milvidienė teigė, kad kuo toliau, tuo labiau ši šventė tampa pilna ritualų ir apeigų, kurie sudaro Kupolinės šventės pagrindą.

Ramūno SNARSKIO nuotr.