Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktoriaus pavaduotojai praėjusių metų pabaigoje skirta Šiaulių miesto savivaldybės kultūros ir meno premija – tarsi vainikavo įspūdingus Virginijos Šiukščienės darbus.  Apie sudarytas knygas, muziejininkystę, parodas ir kitas temas kalbamės su premijos laureate.

– Praėjusių metų pabaigoje jums skirta Šiaulių savivaldybės kultūros ir meno premija už aukščiausius kultūrinės leidybos standartus, nepakartojamą inteligenciją ir intelektualumą reprezentuojant miesto istorinį palikimą Lietuvoje ir užsienyje. Ką jums reiškia ši premija?
– Bet kuris įvertinimas yra svarbus ir reiškia, kad tavo darbai yra matomi, kad jie rūpi ne tik tau, bet ir tiems, kam jie adresuoti. Kultūros ir meno premijos paskyrimas man yra viso „Aušros“ muziejaus veiklos įvertinimas, nes muziejininko darbas yra kolektyvinis.

Taip sutapo, kad per pastaruosius 3–4 metus su kolegomis parengėme 2 dideles tarptautines parodas, išleidome 2 parodoms skirtus leidinius. Parodas inspiravo mūsų šaliai ir kaimyninėms šalims, su kuriomis mus sieja bendra istorija, svarbios datos – 1863 metų sukilimo 150-metis ir Lietuvos bei Latvijos Nepriklausomybių 100-mečiai. Medžiaga parodoms buvo renkama ir parodos eksponuotos 5 šalyse: Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje.

Paroda „1863 metų sukilimas: veidai, vardai, istorijos“ buvo tarsi mūsų kolegų muziejininkų pradėto darbo tąsa. 1933 m. „Aušros“ muziejaus muziejininkai pirmieji Lietuvoje surengė 1863 metų sukilimo 70-mečiui skirtą parodą tuo paneigdami tuomet vyravusią nuomonę, kad sukilimas buvo „lenkų reikalas“. Surinkę medžiagą visoje Lietuvoje jie parodė, kad sukilime dalyvavo ir lietuviai, vedini savų tikslų.  

Po 80 metų šiandieniniai „Aušros“ muziejininkai panaudojo pirmtakų surinktus eksponatus sukilimo tema, papildė juos 21 Lietuvos ir kaimyninių šalių muziejuje atrinktais eksponatais ir surengė parodą, kuria buvo paminėtas sukilimo 150-metis. Parodos eksponavimas Baltarusijoje ir Ukrainoje buvo svarbūs įvykiai tų šalių muziejininkystėje, nes parodė parodų rengimo galimybes, kai ne tik eksponuojam paroda, bet ir pristatomas leidinys, sukuriamas filmas, edukacinės programos ir t. t.

Kita paroda, šiuo metu eksponuojama G. Eliaso Jelgavos istorijos ir meno muziejuje – „Nepriklausomų valstybių – Lietuvos ir Latvijos – kūrėjai Mintaujos gimnazijoje“ pradėti abiejų kaimyninių šalių Nepriklausomybių 100-mečių minėjimai. Tokius darbus gali padaryti kolektyvas, sukaupęs patirties, priimantis iššūkius ir praplečiantis muziejinio darbo sferą temos ir geopolitiniais aspektais.

– Lapkričio viduryje Jelgavoje pristatytas unikalus projektas „Nepriklausomų valstybių – Lietuvos ir Latvijos – kūrėjai“, kurio sumanytoja esate. Taip pat pristatyta ir parodos knyga, kurią sukūrėte. Kaip ir kada kilo idėja. Paroda kol kas Latvijoje, kur ji keliaus vėliau?
– „Aušros“ muziejus jau daugelį dešimtmečių bendradarbiauja su G. Eliaso Jelgavos istorijos ir meno muziejumi, kuris yra įsikūręs buvusios garsiosios Mintaujos gimnazijos pastate. Apie tai, kad joje mokėsi daug lietuvių buvo žinoma visuomet. Tiesiog sovietmečiu buvo akcentuojama, kad gimnazijoje vyravo kairuoliškos pakraipos lietuviai, minima revoliucionieriaus V. Kapsuko įtaka jiems, bet neužsimenama, kad gimnazijoje dirbo Jonas Jablonskis, apie save būręs lietuvius moksleivius, mokėsi būsimas Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona, būsimi Lietuvos Ministrai Pirmininkai Mykolas Sleževičius, Vytautas Petrulis, Juozas Tūbelis, Vladas Mironas ir kt.

Jei ir buvo minimas A. Smetona, tai pabrėžiama, kad jis iš gimnazijos buvo pašalintas, nenurodant priežasties. O priežastis buvo vertos būsimo Prezidento – A. Smetona su kitais gimnazistais pasipriešino privalomam stačiatikių maldų skaitymui gimnazijoje rusų kalba, dėl to rašė laikus popiežiui, Rusijos švietimo ministrui. Už šią veiklą A. Smetona iš gimnazijos ir buvo pašalintas. Tik 1994 m. ant gimnazijos pastato atsirado atminimo lenta, kad joje mokėsi būsimasis Lietuvos Prezidentas A. Smetona. Su kolegomis latviais pasvarstydavome, kad reikėtų surengti parodą apie lietuvius Mintaujos gimnazijoje. Kadangi surinkti medžiagą apie visus lietuvius būtų pakankamai keblu, tad reikėjo išskirti vieną ar kitą aspektą, kuris leistų susiaurinti paieškų lauką.

Artėjant Lietuvos Nepriklausomybės 100-mečio jubiliejui gimė mintis iš gausaus lietuvių gimnazistų būrio išskirti tuos lietuvius, kurie prisidėjo prie Nepriklausomos Lietuvos kūrimo. „Aušros“ muziejaus direktorius Raimundas Balza pasiūlė neapsiriboti vien lietuviais, juk gimnazijoje mokėsi net 2 būsimi Latvijos Prezidentai – Janis Čakstė ir Albertas Kviesis, be to, Latvija taip pat minės Nepriklausomybės šimtmetį. Taip gimė mintis parengti parodą, skirtą dviejų šalių Nepriklausomybių 100-mečiams, per išskirtinės švietimo institucijos – Mintaujos gimnazijos – istoriją ir joje besimokiusių gimnazistų likimus perteikiant šalių kelią į nepriklausomybę, išskirtinius abiejų valstybių istorijų momentus. Parengta ir parodos knyga, kurioje publikuojama didžioji dalis parodoje eksponuojamos medžiagos.

Eksponatai parodai surinkti iš 29 Lietuvos ir Latvijos atminties institucijų ir 6 privačių archyvų. Parodos eksponavimu G. Eliaso Jelgavos istorijos ir meno muziejuje pradėtas Latvijos Nepriklausomybės 100-mečio minėjimas, 2017 m. vasario 16-ąją parodą atidarysime „Aušros“ muziejuje taip įsiliedami į Lietuvos Nepriklausomybės 100-mečio minėjimo renginius. Baigiame derinti tolesnį parodos eksponavimo Lietuvoje ir Latvijoje grafiką. Žinoma, kad paroda tikrai bus eksponuojama Vilniuje, Kaune.

– Sudarėte beveik penkiasdešimt  įvairaus pobūdžio muziejaus parodų ir rinkinių katalogų, muziejinės medžiagos knygų, informacinių leidinių, kurie gražūs tiek vizualiai, tiek ir informatyvūs, bei itin profesionalūs. Kaip gimsta viena ar kita knyga?
– Muziejinius leidinius inspiruoja tiesioginis darbas: įvairios sukaktys, jubiliejai, veiklos. Ne visi leidiniai yra didelės apimties – vieni tik lankstiniai, kiti – išsamūs rinkinių katalogai.

Išskirti galėčiau keletą. Be abejo, vienas iš jų būtų P. Bugailiškio atsiminimai „Gyvenimo vieškeliais“. Tai buvo ir P. Bugailiškio valios įgyvendinimas – jis rašė atsiminimus su mintimi, kad jie bus išleisti. Ir muziejaus leidybinio darbo atgaivinimas po daugelio metų. Prieškaryje muziejus turėjo tvirtas leidybos tradicijas: leido „Šiaulių metraščius“, vienintelį Lietuvoje kraštotyros reikalams skirtą žurnalą „Gimtasai kraštas“, smulkesnių leidinių. Sovietmečiu buvo leidžiami nedidelės apimties informacinio pobūdžio leidiniai. Po P. Bugailiškio atsiminimų išleidimo muziejininkai ėmėsi publikuoti rinkinių medžiagą, sudarinėti rinkinių ir parodų katalogus.

Šį darbą teko dirbti ir man, ne tik sudarinėti leidinius, bet ir rūpintis jų leidyba – keltą metų buvau direktoriaus pavaduotoja leidybai. Daugiau patirties buvo įgyta ir sudarant bei leidžiant „Šiaulių metraščius“ – P. Bugailiškio pradėta tradicija buvo atgaivinta, keletą knygų sudarė doc. dr. Jonas Sireika.

Muziejus, perėmęs „Šiaulių metraščių“ leidybos tradiciją, pakeitė ir leidinio koncepciją. Iš Šiaulių universiteto mokslininkų, savo srities specialistų-profesionalų, buvo suburti kolektyvai, išsamiai išnagrinėję visas Šiaulių miesto gyvenimo sferas. Tokiu būdu buvo sudarytos 3 Šiaulių metraščių knygos, kurios šiandien atlieka miesto istorijos leidinio funkciją.

Dar vienas išskirtinis leidybinis darbas – daugiau nei 10 metų leistas periodinis Lietuvos muziejų asociacijos leidinys „Lietuvos muziejų rinkiniai“. Būdama Lietuvos muziejų asociacijos Rinkinių mokslinio tyrimo sekcijos vadovė organizavau 12 konferencijų, kurios vyko vis kitame Lietuvos muziejuje, buvo skirtos įvairioms muziejinių rinkinių tyrinėjimo darbo aspektams: etnokultūra muziejuose, miestų kultūra muziejuose, kultūra, edukacija, mokslas muziejuose ir kt. Konferencijose skaitytų pranešimų pagrindu parengti straipsniai ir buvo publikuojami minėtuose leidiniuose. Be to, buvo publikuojami su konferencijos tema nesusiję rinkinių tyrinėjimai, vieno eksponato istorijos ir t. t. Šis darbas davė platų visos Lietuvos muziejininkystės spektro pajautimą, pažintis su šalies muziejininkais, daug leidybinio darbo patirties.

– Esate ,,Aušros“ muziejaus ekspozicijų koncepcijų bendraautorė. Lankytojas ateina į parodą ir dažnai net nesusimąsto, kad kol paroda pasiekia jo akis, praeina nemažai laiko. Papasakokite, kaip rengiama paroda nuo... iki?
– Paroda – muziejininko instrumentas idėjai perteikti. Jei mokslininkas nagrinėja vieną ar kitą temą, jis daro tyrimus, bandymus, juos apibendrina, monografijoje skelbia rezultatus. Jei rašytoją jaudina viena ar kita tema, jis rašo romaną, remdamasis savo patirtimi, fantazija, išgyvenimais. Aktorius idėją perteikia jausmais, emocijomis, kino režisierius stato filmą, o muziejininkas idėją turi išreikšti muziejinėmis priemonėmis. Viena jų – paroda. Bėda ta, kad visuomenė mano, kad muziejuje medžiaga jau yra sukaupta temomis, reikia tuos eksponatus tik pateikti parodoje ar ekspozicijoje, ir tai padaryta labai paprasta. Deja, bet taip nėra.

Parodos intenciją dažnai padiktuoja datos, jubiliejai, patirti įspūdžiai, sukaupta patirtis. Išsigryninus parodos koncepciją, Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse, su kuriomis mus sieja bendra istorija, asmenybių veikla, ieškomi reikiami informaciniai ištekliai: eksponatai, archyvų, privačių kolekcijų vertybės. Medžiaga apibendrinama. Kuriamas parodos planas. Tuomet į darbą įsijungia ir parodos dizaineris, kuris padeda turimą medžiagą įvilkti į patrauklią formą. Kuo daugiau ir įvairių eksponatų sukaupiama, tuo paroda gali būti įvairesnė ir įdomesnė.

Šiandieninė paroda jau nebėra vien vienos grupės eksponatų, kokie jie įdomūs ir gražūs bebūtų, parodymas. Svarbus yra tarpinstitucinis bendradarbiavimas, informacinių išteklių paieškos lauko išplėtimas. Tam padeda jau įgyta patirtis, muziejinė nuojauta, kur kokių eksponatų galima ieškoti. Labai padeda ir LIMIS – Lietuvos integrali muziejų informacinė sistema, kurioje viešinami Lietuvos muziejų eksponatai, archyvo vertybės, garso, vaizdo įrašai. Sistema kuriama visuomenei, bet ji naudinga ir patiems muziejininkams: sistemoje galima surasti eksponatų, reikalingų nagrinėjamai temai, derinti juos tarpusavyje, ieškoti geriausio varianto.

Parodos surengimas yra brangi veikla. Šiandien neužtenka eksponato vien pakabinti ar įdėti į vitriną, kuri, beje, taip pat turi būti moderni, atitikti eksponavimo saugos reikalavimus. Parodoje paprastai naudojama skaitmeninė spauda, naujųjų technologijų įrenginiai: planšetiniai kompiuteriai, mobilūs ekranai, vaizdo ir garso įrašai. Kadangi parodą sukurti reikia metų-dvejų, tad ir nesinori apsiriboti eksponavimu vienoje vietoje mėnesį ar du. Parodą paprastai planuojame rodyti ne vienoje vietoje, kad ją pamatytų kuo daugiau lankytojų. Išplečiamas parodos eksponavimo laukas, įjungiant ne tik muziejus, bet ir bibliotekas, kitas institucijas, ir ne tik kultūros. Tai gali būti viešbučiai, bankai ir t. t. Paprastai parengiama ir virtuali parodos versija, naudojant virtualių parodų kūrimo įrankius. Tai išplečia parodos sklaidos galimybes. Parodą dažnai lydi leidinys – parodos katalogas, ar parodos knyga. Kuriamos ir edukacinės parodą lydinčios programos.

Apibendrinant parodos rengimas – kolektyvinis darbas, apimantis tyrimus, eksponavimą, edukaciją ir sklaidą. Tik kompleksinis parodos rengimo, eksponavimo sprendimas gali garantuoti jai sėkmę.

– Esate viena iš „Aušros“ muziejaus vadovų. Sakykite, kaip keičiasi muziejus skaitmeniniame amžiuje?
– Kiekvienas laikmetis muziejui kelia kitus uždavinius. Muziejus nėra uždara institucija, kaip kai kam dar šiandien atrodo. Muziejus yra dinamiškas, reaguojantis į visuomenės pokyčius ir iššūkius, atliepiantis jos poreikius. Šiandien muziejui nebeužtenka vien pateikti enciklopedinės ekspozicijos. Toks muziejus nebus įdomus ir lankomas.

Kai būdamas namuose ir naudodamasis technologijomis gali apkeliauti žymiausius pasaulio muziejus, provincijos muziejus, koks yra „Aušros“ muziejus, turi gerai pagalvoti, kaip pritraukti lankytoją. Dar ne taip seniai muziejaus įkūrimo iniciatorius, kraštotyros muziejų ideologas Peliksas Bugailiškis rašė: „Muziejus sukurtas ne pramogai, kaip tūlas gali pagalvoti.“

Šiandien mes drąsiai prieštaraujame tam teigdami, kad muziejus sukurtas ir pramogai. Muziejuje lankytojas turi rasti viską: kokybišką, atraktyvią ekspoziciją, paremtą tyrimais, jausmus ir emocijas paliečiančią parodą, turi turėti galimybę paklausyti gero koncerto, tiesiog praleisti laiką ar išskirtinėje aplinkoje išgerti puodelį kavos. Turi būti didelė pasiūla, o lankytojas atsirenka, ko jam konkrečiu atveju reikia.

Viskas kinta, nekintanti lieka tik autentika. Ir kuo daugiau mes galėsime gauti virtualiu pavidalu, tuo autentikos poreikis stiprės. Turime pasisotinti technologijomis, kad vėl atrastume eksponato, pastato, aplinkos autentikos grožį, kvapą, kad tai sukeltų mums geras emocijas, kad pasijaustume kitaip, išskirtinai. Juk dėl to ir gyvename.

„Turime pasisotinti technologijomis, kad vėl atrastume eksponato, pastato, aplinkos autentikos grožį, kvapą, kad tai sukeltų mums geras emocijas, kad pasijaustume kitaip, išskirtinai. Juk dėl to ir gyvename“, – sako „Aušros“ muziejaus direktoriaus pavaduotoja V. Šiukšcienė.