Bibliotekininkė – iš pašaukimoBaigėsi 2016-ieji – Bibliotekų metai, atkreipę visuomenės dėmesį į bibliotekas, kaip į reikšmingą kultūros ir informacijos židinį, o kartu paskatinę pamatyti ir bibliotekininkus, kukliai triūsiančius kultūros, mokslo, meno, švietimo baruose, visada pasirengusius padėti susigaudyti dideliuose knygų ir spaudinių fonduose, virtualios informacijos srautuose. Kartais manoma – ir visai neteisingai, kad bibliotekininko darbas lengvas, paprastas, nesudėtingas. O juk čia reikalingas ir profesionalumas, ir kultūrinis išprusimas, ir pagarba skaitytojui, nuoširdus paslaugumas. Reikia meilės ir atsidavimo savo darbui.

Turbūt šitaip pasakytų ir Danutė Darbutienė, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos bibliotekininkė, sukaupusi daug profesinės patirties, nes bibliotekoje dirbo daugiau kaip 46 metus, o dabar palieka savo darbo vietą jaunesnėms kolegėms.

Danutės gyvenimas ir veikla labai susiję su šios bibliotekos istorija. Kai jauna specialistė, ką tik baigusi bibliotekininkystės studijas Vilniaus universitete, 1970 m. vasarą atvyko į Šiaulius – į darbo paskyrimo vietą, sąlygos nebuvo itin geros – miesto viešoji dar neturėjo savo pastato, glaudėsi keliose vietose.

Danutei bedirbant išaugo naujas, didelis bibliotekos pastatas dabartinėje Aušros alėjoje (pradėjo veikti 1978 m.). Dirbti naujose, moderniose patalpose tapo maloniau. 1989 m. bibliotekai suteiktas garbingas Povilo Višinskio vardas – keitėsi politinė situacija, Atgimimas atnešė daugybę naujovių gyvenime.

Keitėsi ir bibliotekų darbo profilis: atsisakyta įprastų kartotekų, atsigręžta į lig tol nutylėtą išeivijos spaudą ir knygas, į literatūrą apie tremtį ir partizanus. Atsirado kompiuteriai, mokytasi dirbti su naujomis technologijomis, prasidėjo Nacionalinės bibliografijos duomenų bazės kūrimas. Reikėjo daug ką išmokti, įsisavinti.

Nuo 2008 m. prasidėjo bibliotekos remontas-renovacija, tam tikra sumaištis, knygų kraustymas iš vieno aukšto į kitą, kol pagaliau nudžiugino šiuolaikiškai atnaujintos patalpos.

Taigi darbas bibliotekoje ne visada buvo patogus ir komfortiškas. Bet Danutė beveik pusšimtį metų ištikimai praleido toje pačioje įstaigoje, nesiblaškydama, neieškodama, kur geriau. Dirbti teko įvairiose bibliotekos skyriuose ir ne visada labai mielą, bet reikalingą darbą.

Daugiausia jėgų ir laiko ji atidavė bibliografiniams ir kraštotyros darbams. Net 18 metų vadovavo kraštotyros skyriui. Domėjimasis Šiaulių krašto istorija, kultūros paveldu, Šiaulių šviesuomene buvo širdžiai artimas darbas: parodos, bibliografinių rodyklių rengimas, „Šiaulių kalendoriaus“ sudarymas ir t. t.

Vedėja pažinojo visus žymesnius šiauliečius, lengvai surasdavo pageidaujamą medžiagą, esant reikalui patardavo. Dirbo ir visuomeninį darbą – buvo Kraštotyros draugijos Šiaulių miesto tarybos narė. Kraštotyros darbą Danutė itin mėgo ir apgailestavo nebelikus šio skyriaus (buvo prijungtas prie Informacijos skyriaus).

Darbšti, sumani, rūpestinga darbuotoja. Tokie žmonės visada yra veiklusis kolektyvo branduolys, skatina ir kitus pasitempti.

Danutės įnašas į savos bibliotekos istoriją – tai ne tik būtinieji kasdieniai rūpesčiai, bet ir išliekamąją vertę turintys darbai, kaip antai daug pastangų įdėta talkinant Povilo Višinskio pagerbimui (kolektyvinė knyga „Povilas Višinskis: idėjos ir darbai“, biblioteką puošiantys stendai, skirti šviesuolio atminimui), parengtos kraštotyrininkės Irenos Rudzinskienės bei kultūrologo Jono Nekrašiaus bibliografijos, straipsniai žurnale „Tarp knygų“, respublikinėse parodose eksponuoti ir apdovanojimų sulaukę jos kraštotyros darbai. Tai tikrai gražus dvasinis indėlis į bendrąjį kultūros lobyną.