Suplyšo mano padai,                                                                                                                      
Basomis einant per Žemę                                           
Namų nematyti. (P.  Normantas)

Iš Šiaulių krašto kilęs žemaitis  Paulius  Normantas (1948–2017)  daugiau  prieš  40  metų  pasirinko  keliautojo orientalisto ir fotografo gyvenimą.  Jis aplankė  daugiau  kaip  70  valstybių  ir  tautų, pasaulį ir save atrado Himalajuose, Tibete, Nepale, Birmoje, Kambodžoje, Tailande, Indijoje ir kitose šalyse.

P. Normantas  fotografavo  tibetiečius,  nykstančias  Sibiro, Himalajų, finougrų  tauteles, žmones, jų  buitį, kultūros  ir  istorijos  paminklus, šventyklas, vienuolynus, apeigas  ir  šventes. Jis išleido 11 fotografijų albumų, taip pat knygų, kalendorių, plakatų ir katalogų, parašė eilėraščių ir haiku. Savo ekspedicijas ir keliones užfiksavo dienoraščiuose.
Per savo daugiau kaip 35 fotografavimo metus padarė apie 100 tūkst. nuotraukų, apie 1,5 tūkst. fotografijų sugulė į knygas, per porą tūkstančių parodė parodose. Surengė daugiau kaip du šimtus fotografijos parodų. Jų geografija – 18 valstybių.

Lietuvos ir Vengrijos pilietis P. Normantas save laikė ne tiek šių šalių piliečiu, kiek žemaičiu. Ir tuo didžiavosi.  

P. Normantas nuo 1983 m. buvo Lietuvos fotomenininkų sąjungos, nuo 1986 m.  Vengrijos fotografų sąjungos ir Vengrijos kūrėjų asociacijos, nuo 1995 m. Lietuvos žurnalistų sąjungos ir  Tarptautinės  žurnalistų  sąjungos  narys. P. Normantas už savo kūrybą, tyrinėjimus ir pasiekimus buvo  apdovanotas Vengrijos vyriausybės ir šios šalies kūrybinių organizacijų premijomis ir prizais, Vengrijos Respublikos Riterio kryžiumi (2006 m.), Lietuvos Respublikos DLK Gedimino 5 laipsnio ordinu (1999 m.), Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premija (2007 m.), Lietuvos žurnalistų sąjungos medaliu ir LATGA-A Aukso žvaigžde (2008 m.).

Kelionė, prasidėjusi Šiauliuose
P. Normantas pasaulį pirmąkart išvydo Šiauliuose. Tai įvyko 1948 m. birželio 8  dieną po vidurnakčio, griaudžiant perkūnijai ir labai smarkiai žaibuojant. Čia iš nedidelio Žemaitijos miestelio Papilės, atvažiavo gimdyti jo mama. Po gimdymo mama grįžo su naujagimiu iš Šiaulių į namus Papilėje, kur tuo metu gyveno Normantų šeima.

Tai buvo pirmoji Pauliaus gyvenime kelionė, kuri tęsėsi iki paskutinio atodūsio. Tėvai vaikui išrinko Pauliaus vardą. Gal šio vardo parinkimas vėliau lėmė ir jo pašaukimą, kaip ir šv. Paulius, jis tapo keliautoju, piligrimu.

P. Normantas visada pabrėždavo, kad ir kur būdamas nuolat jautė stiprų ryšį su gimtosiomis vietomis. Vykdamas iš Šiaulių link Papilės, patirdavo absoliučiai kitą lietuvišką energetiką, išskirtinį Žemaitijos, kaip savito etnokultūrinio krašto, veikimą: „Jaučiu, kad Lietuva ir Žemaitija yra ne tas pats. Kai pasuku nuo Šiaulių link Kuršėnų, prasideda nuostabūs dalykai.“

Jį galingai veikė gimtinės laukas arba kitaip sakant žemaitiškas agregoras, kuris yra visiškai kitoks negu aukštaičių, dzūkų ir visos Lietuvos. Ir labai greitai atsigauna. „Kelionėje namus aš pasiimu su savim, – pasakojo P. Normantas. – Lietuvą kaip energetinį simbolį man visuomet kuprinėj atstoja ir teikia stiprią energetinę pagalbą mūsų trispalvė.“
Ir dar jis sakė: „Per baisiausias, fiziškai pavojingiausias gyvenimo akimirkas Himalajuose, Kambodžoje, Vietname ar Indijoje, kai kildavo pavojus gyvybei, mano akyse iškildavo ir energetiškai padėdavo Papilės bažnyčios kuorai. Dabar jau abu tie bažnyčios bokštai atstatyti, ten esu krikštytas.“

P. Normantas visada  su  nostalgija  prisimindavo  Viekšnius. Į juos atsikėlė su tėvais ir broliu Gintaru iš Joniškio 1959  m. ir apsigyveno profesorių Biržiškų namuose. Tie namai buvo prie pat  bažnyčios. Juos tuomet supo nuostabus sodas su egzotiškais rytietiškais augalais. Buvo gražūs kalinėto metalo vartai, kiemo gilumoje stovėjo suręsta senovinė lietuviška pirtis.

Čia pat, už kelių metrų nuo namo, šalia bažnyčios stovėjo Vytauto Didžiojo paminklas – vienas didžiausių paminklų, išlikusių Lietuvoje nuo tarpukario laikų. Prie šio paminklo aikštelėje jis žaisdavo su draugais, svajodavo apie tolimus kraštus ir keliones į juos.

Jausdamas Biržiškų paliktos  dvasios alsavimą, retkarčiais slapta užsukdamas į bažnytėlę, skaitydamas nuotykių ir kelionių knygas, Paulius tikriausiai jau vaikystėje patyrė nematomus spindulius, nušvietusius jam kelią į tolimą Rytų pasaulį. Jam nuo jaunumės įsiminė gimtinės gamta, tradicijos, papročiai, pamėgo lietuvių kalbą. P. Normantas pabrėžė, kad „lietuvių kalbą geriu kaip deguonį, valgau ją kaip šventą maistą“. Tėviškės  aplinka  ir  energija  teigiamai  paveikė jauną  jautrų  žmogų. Visa tai iš mažens skaidrino ir formavo jauno P. Normanto dvasią ir pasaulėžiūrą.

1965  m. P. Normantas baigė Viekšnių  vidurinę  mokyklą, kurioje mokėsi skulptorius B. Pundzius, režisierius J. Miltinis ir rašytojas J. Erlickas.

Paskui P. Normantas mokslus tęsė Kaune, kur keletą metų mokėsi Politechnikos instituto Mechanikos fakultete. 1971 m. trečiame kurse perėjo į Vilniaus universiteto Prekybos ekonomikos fakultetą, kurį baigė 1974-aisiais. Pagal paskyrimą apie metus P. Normantas dirbo Kėdainiuose, vėliau išvyko į Abchaziją. Prasidėjo jo kelionės po tuometinę Sovietų Sąjungą, vėliau ir į kitas šalis.

Nuo Kryžių kalno iki Tibeto
„Savo viename interviu P. Normantas yra sakęs:  „Mano  gyvenimas  –  viena  ilga  kelionė. Kaip  visų. Tik  truputį kitokia.“ P. Normantas į  pirmą didelę kelionę išvyko 1975 m. rudenį, o į Lietuvą grįžo 1980 m.

Pradėjo nuo  Abchazijos, o baigė Kurilų salomis. Nuo to laiko amžinai buvo kely, visuose namuose – tik pakeleivis.  Pradžioje  dirbo  įvairius  darbus – ir  žvejo, ir  kroviko, ir inžinieriaus, ir  medžio  drožėjo.  O grįžęs į Lietuvą tapo fotografu. Apsigyveno Nidoje, išmoko  fotografo amato, surengė parodą, po metų tapo Fotomenininkų sąjungos nariu. Paskui prasidėjo kelionės į  Rytus – į Himalajus, Nepalą, Tibetą, Indiją ir kitas šalis.

P. Normantas ir Rytai – neatsiejami. Daugiau kaip dvidešimt šešerius metus truko jo kelionės į Rytus.  „Rytai man – amžinas pažinimo medis ar šaltinis, iš kurio vis norisi gerti, – teigė jis. – Kad galėčiau semti, turiu daug duoti.“

Per savo gyvenimą P. Normantas surengė 22 ekspedicijas į Tibetą, Nepalą, Indiją, Birmą, Butano Karalystę, Kampučiją, Laosą, Pakistaną, Šri Lanką, Indoneziją, Tailandą, Vietnamą, aplankė visas ugrofinų tauteles.

Rytų tautų kultūros, tolimų kraštų gamta, žmonės tapo jo įkvėpimo šaltiniu ir dvasinės savasties dalimi. Jis prisipažino: „Viešpats leido, kad pamatyčiaus per dau...“ P. Normantas  pasakojo, kad  kai pirmą kartą 1989 m. atsidūrė Tibete, perėjo prie budistinės tematikos, kuri jam buvo aktuali iki gyvenimo pabaigos. Vienoje iš savo dovanotų knygų P. Normantas-Lai Vėjus 2015-12-19 užrašė: „Šviesa ateina iš Rytų, linkiu daug kartų gyvenime prie jos prisiliesti ir atsigerti.“

Ypatingą  poveikį  P. Normantas patyrė Kryžių kalne. Dar sovietmečiu jis keletą metų fotografavo šioje šventoje vietoje ir pajuto šio kalno galią. „Vieną sunkią 1989 metų kelionės po Tibetą akimirką  pasižadėjau Kryžių kalne pastatyti kryžių, – pasakojo P. Normantas. – Šiai kelionei atminti 1991 metais pastačiau ąžuolinį kryžių, ant kurio užrašyta: „Dievas yra vienas.“ Ir galiu pasakyti, kad jeigu nebūčiau padaręs Kryžių kalno fotografijos ciklo, nebūčiau taip pamatęs, taip nufotografavęs ir Tibeto.“

P. Normanto 1984–1988 metų fotografijų cikle „Kryžių kalnas“ atskleistas Šventkalnio dramatizmas ir šventumas. Šiame cikle pastebimas rytietiškas žvilgsnis į vakarietiškus tikėjimo ženklus, bylojantis, kad Kryžių kalnas priklauso visiems: „Nuvykę už Šiaulių į Kryžių kalną, štai ką pamatysite. Ateina čion žmonės su labai dideliais kryžiais širdyse ir ant pečių išsakyti savo skausmo, savo sielvarto. Iš tolimiausių kampelių ateina. Kokia nuostabi šventovė tas mūsų Šiaulių Kryžių kalnas! Sakoma, kad pasaulyje vienintelė tokia vieta ir yra, kur mūsų tautiečiai turi kur savo skausmą palikti.“

P. Normantas paskutinį kartą su savo personaline fotografijų paroda gimtinėje lankėsi 2015 m. rugpjūčio mėnesį. Akmenės krašto muziejuje veikė jo fotografijų paroda iš ciklo „Kryžių kalnas“ Dalis jo nuotraukų buvo iš Lietuvos paviljono pasaulinėje parodoje „Expo“, kuri 2012 metais vyko Pietų Korėjoje. Šios Kryžių kalno nuotraukos išskirtinės ne tik tuo, kad meniškos, bet ir tuo, kad jos buvo padarytos sovietmečiu 1984–1988 metais.

Žemaičiai gieda „kalnus“
P. Normantas fotoaparatą paėmė į rankas 1979 metais. Rimtai fotografija susidomėjo 1980 m. Nidoje. Paskatintas garsaus lietuvių fotografo Vitalijaus Butyrino, 1981 m. surengė pirmąją parodą. Nuo tada į praslenkantį laiką ir žmones žvelgia pro kameros objektyvą. Dėmesį visuomet skiria turiniui, o be plastinės kalbos visai neįsivaizduoja fotografijos. Jo fotografijoje susipina Žemaitijos ir Rytų kultūros.

Kalbėdamas apie savo kelią į fotografiją Paulius prisiminė: „Dar apie Žemaitiją turiu du ciklus (Mažeikiai, Šiauliai, miesteliai, šventės okupacijos metais).“ Žemaitiją P. Normantas idealizavo, jam ji buvo šventumu dvelkiantis kraštas. Čia kažkaip keistai senovinis pagoniškas tikėjimas susipynęs su krikščionybe. Žemaičiai mažai kalba apie tikėjimą, jie tiesiog tiki.

P. Normantui jo 1984–1988 metų fotografijų serija „Žemaičių laidotuvės“ buvo labai svarbi. Šiame cikle užfiksuoti jo apylinkių žmonės, jų šimtamečių papročių atspindžiai, Žemaitijos vaizdai, Papilės ir Viekšnių kapinės, gyvųjų ir mirusiųjų pasaulis. Tai tarsi amžinos gyvybės aidas.

Visa tai ypač padėjo atskleisti ir  P. Normanto užrašai po nuotraukomis – poetiški, labai jautrūs ir atviri: „Moteris be galo ilgai stovėjo prie artimųjų kapų Viekšnių kapinėse. Fotografavau taip, kad jos nesutrikdyčiau; Tą pavasarį žmogus baltai dažė tvorelę Papilės kapinėse. Nesusipažinau su juo: kažkaip įtariai mane nužvelgė; Žvarbią žiemos popietę žemaičiai lydėjo mirusįjį į Papilės kapines. Buvau atėjęs aplankyti tėvo, senelių, prosenelių ir Simono Daukanto.“
Didelės dvasinės egzistencinės įtampos persmelkti ir kiti šio fotografijų ciklo „Žemaičių laidotuvės“ komentarai: „Negalėjau palydėti senelių iš motinos pusės, nes buvau tolimoj ir ilgoj kelionėj. Šis paminklas pastatytas Viekšniuose kitiems žemaičiams.“

Po kapinėse giedančių penkių vyrų nuotrauka yra toks užrašas: „Viekšnių miestelio kapinėse, laidojant mirusįjį, giedojo vyrai. Ką tik su sūnumi Pranuku buvau grįžęs iš antrosios tėvynės Vengrijos. Šie vyrai gieda Žemaitijoje paplitusius „kalnus“ ir perteikia tarp kryžių susibūrusių žemaičių nepalaužiamą kalnietišką dvasią.“

Viename interviu P. Normantas prisipažino, kad jis niekur nepabėga nuo savo gimtųjų vietų. „Aš visą laiką čia, – sakė jis. – Kai man gresia žūtis kalnuose ar džiunglėse, prieš akis tuoj iškyla Papilės bažnyčios bokštai. Tas reginys suteikia jėgų išlikti ir grįžti į namus.“

Širdimi ir mintimis išgyventa kūryba
P. Normantas save laikė keliaujančiu fotografu. Jam rūpėjo, kad matytųsi žmogaus gyvenimas, jo likimas. Jis siekė išsaugoti pusiausvyrą tarp nespalvotos ir spalvotos fotografijos. Savo fotografijose jis siekė suderinti du dalykus – meniškumą ir dokumentiškumą, etongrafiškumą.

Tai sąžininga, širdimi išgyventa fotografija. P. Normantas fiksavo nykstančias tauteles, paprastų žmonių gyvenimą, jų skausmus, vargus ir nesėkmes. Jį domino gamta, peizažai, kraštovaizdis, architektūra, buities detalės. Jo fotografijose žmonės šviečia vidiniu turiniu, pažymėti lemties ženklu. Žmonės nesidrovėdami, be baimės jam pozavo saulės ir vėjų nugairintais veidais. P. Normanto fotoportretai apgaubti dvasinės auros ir rimties nuotaikos.   

P. Normanto kūryba pasižymi fotografijų ir tekstų darna. Toks būdas pasirinktas ir kaip savęs išreiškimo, ir kalbėjimo su kitais žmonėmis būdas. Ypatingą autentiškumą Himalajų ir tibetietiškams Rytų ciklams suteikia fotolakštus papildančios sodrios mintys, eilės, filosofiniai samprotavimai, užfiksuoti akimirkos įspūdžiai, nuotraukų pavadinimai.

P. Normantas ne kartą lankėsi Šiauliuose. Buvo surengtos jo fotografijų parodos, nuotraukų albumų ir knygų pristatymai Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje ir Dailės galerijoje. Susitikimai su P. Normantu ir jo fotografijos parodos Šiauliuose buvo surengtos 1995, 1997, 2000, 2001, 2002, 2005 metais.

P. Normanto kūryba alsuoja Rytais. 1990 m. Vengrijoje anglų kalba buvo išleistas pirmasis P. Normanto fotografijų albumas „Išdžiūstantys šaltiniai“ („Vanishing Sources“), vaizduojantis įvairių finougrų tautų gyvenimą. 1994 m. Suomijoje anglų kalba išėjo antrasis P. Normanto fotografijų albumas „Nenugalėti Amdo tibetiečiai“ („The invincible Amdo Tibetans“), kuriam pratarmę parašė pats Tibeto dvasinis vadovas XIV Dalai Lama.

1999 m. „Vagos“ leidykla išleido pirmąją P. Normanto knygą lietuvių kalba „Budos vaikai: tibetiečiai, ladakiečiai-zanskariečiai, mustangiečiai, dolpiečiai“. Ji – apie keturias Himalajų tautas ir tauteles.

2001 m. Vengrijoje išleista knyga garsiam vengrų keliautojui ir tibetologui Šandorui Kiorošui Čomai atminti „Sandoro Korosi Csomos tikruoju ir sapnų keliu“. 2002 m. R. Paknio leidykla Vilniuje išleido jo fotografijų albumas „Neringos kopos. Žemaičių laidotuvės. Kryžių kalnas. Orvidų sodyba“.

2004 m. leidykla Vengrijoje „Pytheas & St. Paulius“ išleido P. Normanto fotografijų albumą „Karai ir taika“ („Wars and peace“). 2006 m. Vilniuje „Petro ofseto“ leidykla-spaustuvė išleido P. Normanto fotografijų, haiku ir eilių knygą „Baltas“. 2006 m. Vengrijoje, Budapešte, išleista P. Normanto fotografijų knyga „Fourteen Brothers“ („Keturiolika brolių“), o Vilniuje išėjo jo albumas „Žmonės ir šventyklos“ („People and Temples“). 2008 m. Vilniaus dailės akademijos leidykla išleido P. Normanto knygą „Butanas Drakono ir maldų karalystė“ ir kt.

P. Normantas neįsivaizdavo savęs be Rytų, Tibeto, Himalajų, nes jo namai buvo – visas pasaulis, Žemė. „Gimiau Žemaitijoje, gyvenu Himalajuose. Namai man yra visur, kur galiu iškelti Trispalvę, kur galiu neteršti Lietuvos vardo… Mano namai visuomet yra su manimi. Esu  Žemės keleivis – sakė  Paulius. – Ir dar žmogus.“

Toks jis buvo tikrųjų – Žemaitis keliaujantis tarp Vakarų ir Rytų. Viename savo interviu P. Normantas yra pasakęs, kad pajutęs, kad jo gyvenimas ar tiksliau – misija, bus baigta, kaip senas baltas skubės sugrįžti prie Papilės piliakalnio (Akmenės r.), kur palaidoti jo proseneliai, seneliai ir tėvai.

P. Normantas po sunkios ligos mirė 2017 m. sausio 7 d. naktį Vengrijoje. Didis keliautojas orientalistas, fotografas, gyvenimo filosofas ir žemaitis baigė savo žemiškąją kelionę. Tebūnie jam lengva žemelė.

P. Normanto fotografijos albumo viršelis.
Algirdo VAICEKAUSKO nuotr.

P.Mormanto fotografja „Žemaičiai gieda „kalnus“.
Algirdo VAICEKAUSKO nuotr.