2011-aisiais, taip ir nesulaukęs savo 90-ojo gimtadienio, mirė vienas iškiliausių Šiaulių miesto dailininkų, kraštotyrininkas, teatro dekoratorius, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiaus kavalierius Antanas Krištopaitis. Šiam žmogui už aktyvų dalyvavimą miesto kultūros gyvenime, kraštotyros darbe, istorinio, architektūrinio paveldo fiksavimą 1997 metais buvo įteiktas Mikelio prizas, o 2001 metais – Pelikso Bugailiškio premija. Tai meno žmogus ir kartu kraštotyrininkas, kuris savo darbais prisidėjo prie Lietuvos puoselėjimo. O kiek jo nutapytų malūnų jau nebestovi... Galima sakyti, jog A. Krištopaitis prisidėjo prie mūsų visų istorijos saugojimo, dėl ko jo vardas garsinamas ir šiandien. Ypač daug informacijos apie šį žmogų yra surinkusi ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio bibliotekai padovanojusi kraštotyrininkė Mikelio prizo laureatė Irena Rudzinskienė.

Apie Amžinybėn išėjusį A. Krištopaitį
Antanas Krištopaitis gimė 1921-ųjų metų gegužės 21 dieną Valdomų k., Gruzdžių apylinkėje, Šiaulių rajone. Mokėsi Valdomų pradinėje mokykloje, Šiaulių berniukų gimnazijoje. 1940 m. abiturientas Antanas Krištopaitis buvo areštuotas, o 1942 metais nuteistas 10-čiai metų kalėti. Kalėjimuose ir lageriuose Urale ir Sibire jis praleido 17 savo jaunystės metų.

Tremtyje Antanas Krištopaitis dirbo lagerio dailininku, vėliau – dailininku Ulan Udės operos ir baleto teatre.

1958 m. Antanas Krištopaitis grįžo į Lietuvą, į Šiaulius. 1958–1982 m. dirbo Šiaulių dramos teatre vyresniuoju dailininku dekoratoriumi, dekoracijų cecho vedėju, dekoravo daugiau nei 120 spektaklių.

Visą gyvenimą Antanas Krištopaitis daug piešė, tapė, liejo akvareles. Ypač daug jėgų dailininkas atidavė liaudies architektūros paveldui fiksuoti – važinėdamas po Lietuvą jis nuliejo ir nupiešė apie 600 bažnyčių, apie 200 malūnų, daug istorijos ir gamtos paminklų (piliakalnių, paminklinių medžių, jubiliejinių, memorialinių paminklų) ir kitų vaizdų.

Tai – neįkainojamas meno, ikonografijos turtas, kurio reikšmė nuolat didėja, nes jau dabar dalies pieštų objektų nėra, kiti pakeisti, pakitusi jų aplinka.

A. Krištopaitis yra sukūręs didžiulę autoportretų seriją, kuri, kaip unikali ekspozicija, 1996 m. įrašyta į Lietuvos rekordų knygą. Dailininkas dalyvavo parodose, jo darbų yra įsigiję Telšių, Plungės, Kretingos muziejai.

Daugiausia – 645 paveikslai – yra saugomi Šiaulių „Aušros“ muziejuje.

A. Krištopaitis, nuėjęs sudėtingą ir dramatišką gyvenimo kelią, visų atmintyje išliko itin darbštus, principingas, optimistiškas, o drauge jautrus, švelnus bei geranoriškas žmogus, kuriam Šiaulių miestas už nuopelnus 2003 metais suteikė Garbės piliečio vardą.

Gyvenimas kaip teatras ir darbas teatre
Negana to, kad A. Krištopaitis buvo ištremtas, tačiau savo menine saviraiška gebėjo užsiimti net ir gyvendamas ekstremaliomis sąlygomis. Tuo metu lageriuose kalėjo daugybė įžymių artistų, muzikantų, dailininkų. Ulan Udės operos ir baleto teatre jis sukūrė scenografiją 14 operų ir baletų. Ten A. Krištopaičiui teko dirbti su patyrusiais dailininkais A. Tyminu ir M. Šestakova. Tuo pačiu metu atliko ir vieną savarankišką darbą – apipavidalino Ulan Udės kultūros namų lėlių teatro spektaklį „Sniego karalienės“.

Per tremties metus A. Krištopaitis susiformavo kaip scenografas ir jau kolegų buvo laikomas savu, nepaisant jo praeities.

Nuo 1958 iki 1982 metų A. Krištopaitis dirbo Šiaulių dramos teatre vyresniuoju dailininku dekoratoriumi, dekoracijų cecho vedėju. Būtent A. Krištopaitis prisidėjo prie daugelio garsių spektaklių paruošimo, dekoravo daugiau nei 120 spektaklių.

Apie A. Krištopaičio kūrybinius metus Sibire ilgai nebuvo žinoma, tačiau nemažai išliko jo piešinių, akvarelių, kitų tapybos darbų. Jo darbuose užfiksuoti tokio pačio likimo žmonės, jų portretai. Daug darbų, kuriuose vaizduojami Sibiro peizažai. Būtent iš šių pavienių darbų matyti dailininko laipsniškas augimas. Atgavus Nepriklausomybę A. Krištopaičio darbai, kurie gimė Sibire, išvydo dienos šviesą ir buvo eksponuojami Vilniuje.

Teatras ir darbas su scenos menininkais buvo viena iš svarbiausių A. Krištopaičio gyvenimo ir meno mokyklų. Kaip jis gyvas būdamas yra sakęs, kad teatre visi turėjo gerų savybių, bet kai kurie – dar ir nemažai kaprizų.

Didžiausiu autoritetu A. Krištopaitis laikė Ulan Udės operos ir baleto teatro vyriausiąjį dailininką Aleksandrą Tyminą. Kaip sakydavo A. Krištopaitis, yra teatro dailininkų posakis – „išmano sceną“ arba „neišmano scenos“. Tai A. Tyminas, anot A. Krištopaičio, puikiai išmanė sceną. Tokių pačių savybių turėjo ir Šiaulių dramos teatro dailininkas Dailys Rožlapas.

Ne kartą A. Krištopaitis yra sakęs, jog jis save laiko teatro žmogumi ir visuomet liks ištikimas teatrui. Teatro pradžia buvo tada, kai A. Krištopaičiui režisierius J. Rudzinskas pasiūlė  vaidinti spektaklyje „Topazas“, kuriame jis turėjo pasakyti vieną frazę. A. Krištopaičio patyrimą ir meistriškumą labai vertino scenografai, kurių eskizus jis „išleido“ į scenos gyvenimą.

A. Krištopaitis įaugo į teatro pasaulį ir tapo neatsiejama teatro dalimi, todėl visuomet stengėsi palaikyti glaudžius santykius su su dailininkais, aktoriais ir režisieriais.

Kaip pradėjo tapyti bažnyčias, malūnus ir medžius
Ypač daug jėgų A. Krištopaitis paskyrė  liaudies architektūros įamžinimui mene. Važinėdamas po Lietuvą, akvarele jis nuliejo apie du šimtus malūnų vaizdų. Tai daugiausia vėjiniai malūnai, kurie dabar jau stovi aptriušę, apleisti ir baigiantys nugriūti. Jautriai ir meistriškai naudodamas akvarelės techniką dailininkas perteikia ne tik malūnų faktiškąją, dokumentaliąją būklę, bet ir jų ryšį su aplinka, kuria darbe savitą nuotaiką.

Daugiausia A. Krištopaičio dailės darbų kolekcijoje – Šiaurės Lietuvos statiniai, kurių nemažai yra iš Šiaulių apylinkių – Šakynos, Meškuičių, Niūraičių, Degučių, Raudėnų, Mekių, Dengtiliškio, Gruzdžių ir kitų vietų. Su nostalgija A. Krištopaitis yra pasakojęs savo prisiminimus apie tuos laikus, kai jis eidavo pėsčias iš kaimo į kaimą ir jį ten pasitikdavo galiūnai malūnai. Tada dar buvo galima matuoti kelius nuo vieno malūno iki kito. Dabar daugelio akvarelėse užfiksuotų malūnų jau nebėra.

Labai seniai A. Krištopaitis yra pasakojęs savo pažįstamiems, kaip pradėjo jis tapyti bažnyčias. Pirmiausia jo paprašė vienas pažįstamas kunigas nutapyti bažnyčią, kurioje laikė Mišias. Tačiau dailininkas norėdamas ir sau pasilikti tokį patį darbą nutapė du bažnyčių atvaizdus.  

Bene didžiausias A. Krištopaičio akvarelių ciklas – „Lietuvos bažnyčios“. Tai ne tik didelis, bet tiesiog grandiozinis apie 600 lakštų darbas.  A. Krištopaičio ranka nutapytos beveik visos Lietuvos bažnyčias, cerkvės, varpinės, šventorių vartai, kiti statiniai.

Didelė dalis A.Krištopaičio darbų yra saugomi „Aušros“ muziejuje.

Dar viena savita A. Krištopaičio darbų sfera – kraštotyra. Beveik visa jo kūryba yra istorijos, kraštotyros liudijimas, už ką A. Krištopaitis  ir pelnė Lietuvos kraštotyros draugijos Šiaulių skyriaus įsteigtą Mikelio prizą.

Nuotraukoje A. Krištopaitis su kitais mikeliais
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Dalininko A. Krištopaičio išleisti dailės albumai.
Linos ABROMAVIČIENĖS nuotr.

Linos ABROMAVIČIENĖS – A. KRIŠTOPAIČIO dailės albumo Lietuvos medžiai nuotr.