Liepos 15 d. 16 val. Daugpilio Mark Rothko meno centre atidaroma L. Guokės personalinė paroda „Lietuvos kaime“. Paroda Daugpilyje veiks iki rugsėjo 15 d.

Dalis parodos „Lietuvos kaime“ kūrinių birželio-liepos mėn. buvo eksponuoti „Institut fur Alles Mogliche“, Berlyne (Vokietija). Vienas iš šio ciklo darbų („Petras“, 2016) iki rugsėjo pabaigos kartu su kitų 53 menininkų darbais, atrinktais konkurso „BP Portrait Award 2016“ metu, bus eksponuojamas Nacionalinėje portretų galerijoje, Londone, rugsėjo 12 d. – lapkričio 13 d. – Usher galerijoje, Linkolne, lapkričio pabaigoje – 2017 m. kovo mėn. – Škotijos Nacionalinėje Portretų galerijoje, Edinburge, 2017 m. balandžio-birželio mėn. – New Walk muziejuje ir dailės galerijoje, Leičesteryje. Šis L. Guokės kūrinys tapo konkurso „BP Portrait Award 2016“ nugalėtoju „Trawel Award 2016“ kategorijoje. 2017 m. pavasarį L. Guokės parodą „Lietuvos kaime“ planuojama surengti Šiaulių dailės galerijoje.

Menotyrininkė Danguolė Ruškienė: „L. Guokė – vizualaus meno kūrėja, gyvenanti ir kurianti Šiaulių apskrityje. Nors ji yra baigusi grafikos studijas, savo kūryboje neapsiriboja kuria nors viena meno rūšimi ar raiška. Tai įgalina šią menininkę kūryboje reikštis originaliomis, netikėtomis ir itin paveikiomis formomis.

Autorės raiškų, kaip ir temų spektras, gana platus. Ji dažniausiai renkasi socialiai aktyvias temas, demaskuojančias visuomenės neįgalumo momentus, analizuojančias žmogaus egzistencijos klausimus. Kita vertus, jos kūriniuose labai daug savikontempliacijos, transcendentinių apmąstymų, gilinimosi į pasąmoninius procesus ir pan.

Vizualinė L. Guokės kalba – drąsi ir dažnai nenuspėjama, tačiau niekada – brutali ar šokiruojanti. Nors autorė pagal savo amžių priskirtina jauniesiems menininkams, ji jau yra surengusi daugiau nei 15 personalinių parodų Lietuvoje bei užsienyje.

Yra atstovavusi Lietuvai tarptautiniuose projektuose Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Italijoje ir kt. Aktyviai dalyvauja grupinėse parodose, simpoziumuose. Jos kūryba palankiai vertinama meno kritikų ir menotyrininkų, autorė yra pelniusi apdovanojimų bei reikšmingų įvertinimų. L. Guokė yra ir Šiaulių universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto menų katedros dėstytoja, nuo 2011 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė.

Pasitelkdama įvairią ir daugiaplanę meninę kalbą, L. Guokė aktualizuoja vieną iš opiausių socialinių šalies problemų. Ji, konstatuodama nuolatinę Lietuvos kaimo kaitą, atskleidžia dabartinę jo situaciją. Stebėdama tiek teigiamus, tiek neigiamus Šiaurės Lietuvos kaimo gyventojų pokyčius, menininkė provokuoja diskusiją apie permainas periferijos gyventojų asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime.

Autorė bando išsiaiškinti, kaip tai paliečia kiekvieną iš jų ir kaip veikia visų vienos bendruomenės narių, mąstyseną ir gyvenseną. Ši tema ypač aktuali šiandien. Tiek vietiniame, tiek ir viso pasaulio kontekste.

Kritiškai vertindama šiandieninę padėtį: kaimo gyventojų migravimą į didžiuosius šalies miestus ar emigraciją į turtingesnes Europos valstybes, nedarbą ir skurdą, nacionalinio identiteto praradimą ir pan., L. Guokė analizuoja Lietuvos kaimo tradicijų, papročių devalvaciją, svetimų kultūrų įtaką bei naujų tradicijų formavimąsi.

Ją domina priežastys, lemiančios ne tik naujos Lietuvos kaimo tapatybės formavimąsi, bet ir faktoriai, formuojantys dabartinę visuomenės sampratą apie jį. Menininkė siekia paneigti susiformavusius stereotipus ir įrodyti, kad Lietuvos kaimai, kartu su ten gyvenančiais žmonėmis, apjungtais ne tik tos pačios istorinės praeities, autentiškų istorijų, bet ir dabar vykstančių procesų, yra šalies vertybė.

L. Guokė fiksuoja ne tik negatyvias, bet ir pozityvias įtakų apraiškas, suformavusias ryškiausius šiandieninio Lietuvos kaimo bruožus. Jos kuriamo žmogaus paveikslas – įvairialypis, su visomis šviesiomis ir tamsiomis spalvomis, išlaikantis tamprias sąsajas su praeitimi, istorija ar paskubomis savo vertybes išmainantis į geresnio gyvenimo viziją.
Anot menininkės, nykstančiose sodybose gyvena „nematomi“ žmonės. Žmonės, kurių dienos užpildytos buitiniais rūpesčiais ir darbais, gelbstinčiais juos nuo visiško sunykimo. Tai – ne tik seniai, laukiantys iš užsienio sugrįžtančių vaikų.

Tai – ir jauni žmonės, kuriais niekas nesidomi, bet kurie domisi visais. Kurie siekia būti šiuolaikiški ir aktualūs, kurie dažniausiai aklai kopijuoja jiems nepažįstamų kraštų papročius ir bando juos adaptuoti čionykštėje būtyje. Kartais tai atrodo apgailėtinai, kartais – komiškai, o kartais – tragiškai. Tokie dirbtiniai, savaiminiai procesai tampa savotišku virusu, niokojančiu Lietuvos kaimo savitumą ir stabdančiu natūralią jo raidą.

Ilgai tyrinėjusi kaimo vietoves, ten gyvenančių žmonių ypatumus, autorė pateikia visą skalę vizualinių sprendimų, prielaidų apie tai, kas svarbu ne tik jai asmeniškai, bet ir kiekvienam, randančiam laiko susimąstyti apie tikras vertybes, gebėjimą ne tik imti, bet ir duoti, galop – egzistencijos prasmę. Jos kūriniai – žmonių portretai, kurie patys liudija savo būtį.

L. Guokė apie parodą: „Šioje parodoje eksponuojamuose portretuose vaizduojami įvairaus amžiaus Šiaurės Lietuvos kaimo vietovėse gyvenantys žmonės. Man portretas – tai galimybė įamžinti konkretų žmogų, galimybė per matomą pavidalą gilintis į tai, kas nematoma. Juk Mūsų visų kuriami portretai yra sielų talpyklos.

Dėl naudojamo specialaus programuojamo apšvietimo ir unikalios darbų atlikimo technikos drobėje portretai išryškėja palaipsniui. Pradžioje žiūrovui yra matoma tik visiškai balta drobė, vėliau, palaipsniui ryškėjant portretuojamajam, darbo fonas tampa juodu ir susilieja su užtamsinta ekspozicine erdve. Po keleto minučių portretas palaipsniui vėl pradeda nykti – sugrįžtant prie tuščios baltos drobės. Šių portretų kūrimo metodas ir ekspozicinis sprendimas ne tik užsimena apie tuštėjančius Šiaurės Lietuvos kaimus – tai ir gyvenimo dualumo metafora, simbolizuojanti pastovius gimimo ir mirties ciklus.“

L. Guokė. Erikas, 2015.
L. Guokės archyvo nuotr.