Šiemet Mikelio prizo laureate už kraštotyros puoselėjimą ir kraštotyros idėjų skiepijimą jaunajai kartai, šiandienos įprasminimą kraštotyros darbuose tapo neformaliojo vaikų švietimo mokytoja metodininkė, ilgametė Jaunųjų kraštotyrininkų Mikelių mokyklos vadovė, Šiaulių „Sandoros“ progimnazijos istorijos mokytoja Vyda Šegždienė. Ta proga Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Bibliografijos-informacijos skyriuje surengta šios kraštotyrinės veiklos darbų ir nuotraukų paroda, apie tai ir pasakoja V. Šegždienė.
Kraštotyrinė veikla ir mikeliukai
„Tikriausiai mano kraštotyrinė veikla prasidėjo dar prieš mikeliukus. Pirmas žingsnis, kuris buvo įžengtas į „Aušros“ muziejų, buvo padarytas per pirmąjį edukacinį užsiėmimą. Dabar tiksliai kada tai buvo, nepasakysiu, bet prisimenu, kad muziejuje vedėme „Vargo mokyklos“ edukacinius užsiėmimus muziejaus Etnografijos skyriuje. Tada mes su vaikais šokdavome, vaidindavome – vyko kūrybinis darbas.
Man užsiėmimai su vaikais labai svarbūs. Norisi, kad vaikams būtų perduota mūsų kraštotyrininkų patirtis, kad jie domėtųsi istorija. Tikriausiai tada ir pati pradėjau domėtis kraštotyra, nors tuo metu dar dirbau „Šventupio“ vidurinėje mokykloje.
Manau, jog po Atgimimo laikotarpio mane į kraštotyrinę veiklą įtraukė ir pats laikmetis. Prasidėjo tremtinių ir partizanų paieškos. Prisimenu, kai šiuos žmones lankydavome su kraštotyros būrelio vaikais. Taip keletą metų su Šiaulių apskrities švietimo kultūros departamentu mes ir dirbome. Mes pirmieji įžengėme į Minaičius, kurie tada buvo dar užgriuvę. Džiaugiuosi, kad būtent mes pirmieji buvome, kurie ieškojome tų užgriuvusių bunkerių. Prisimenu tuos laikus, kai vyko ekspedicijos kartu su amžinatilsi Viktoru Šnioliu. Su juo po istorines vietas vežiodavome vaikus iš viso rajono. Po to kartu rengdavome rašinių konkursus, o su Birute Lebedeva net leidome tokį leidinuką.
Taip įsijungiau į aktyvią kraštotyrinę veiklą, kad net sugalvojau parašinėti straipsnius į užsienio žurnalą „Laisvę“ Jungtinėse Amerikos Valstijose. Su daugelio gerai žinomu metraštininku Algirdu Kulikausku dardėdavome per kaimus fiksuodami istorinius įvykius. Prisimenu, jog tuo laiku pakelėse kaip grybai dygo įvairūs kryžiai ir paminklėliai.
Po to teko dirbti istorijos mokytoja „Sandoros“ progimnazijoje. Prisimenu, kad kai buvo pripažinta kryždirbystė kaip paveldas, tai ir aš atsisukau į kryždirbystę. Labai didelį projektą įvykdėme, kuris buvo skirtas kryždirbystės paveldui. Daug išlikę gražių darbų ir prisiminimų apie juos. Prisimenu, kaip kartu su moksleiviais vaikščiojome Pabaliuose pakiemiais ir fotografavome ir aprašėme kryžius. Respublikos konkurse šis darbas labai daug dėmesio sulaukė ir buvo gerai įvertintas. Tai ne tik mano vienos darbas, nes į šią veiklą įtraukiau mokinius ir kitus mokytojus.
O vėliau mane pasikvietė kartu dirbti Jaunųjų turistų centras, tai taip ir pradėjau draugauti su mikeliukais. Nuo 2000 metų iki 2003 metų buvau Mikelių mokyklos vadovė. Po pertraukos 2013–2014 metais, kai buvo norėta šią veiklą sustabdyti, vėl gelbėjau ir tęsiau mikeliukų ugdymo veiklą, kurią vėliau perleidau Ritai Margevičienei. Prisimenu, jog tąkart į šventę atskubėjo ir vyresnieji mikeliai, pasiryžę talkinti mokytojai jaunųjų kraštotyrininkų ugdymo veikloje: Jadvyga Urbonienė, Irena Rudzinskienė, Vytautas Mažeika. Vėliau prie jų prisijungti žadėjo ir kraštotyrininkas Liudvikas Rulinskas.
Džiaugiausi, kad būtent paskutiniais mano vadovavimo Mikelių mokyklai metais kraštotyros veikla susidomėjo gausus būrys mokinių, neabejingų krašto istorijai. Ir dabar manau, jog mokiniai privalo domėtis savo krašto istorija bei mokėti surinktą medžiagą klasifikuoti ir pateikti peržiūrai. Jaunoji karta labai kūrybinga ir darbšti, todėl džiaugiuosi, jog yra tokia vieta, kur gali skleistis jaunieji kraštotyrininkai.
Man labiau patiko dirbti su žemesniųjų klasių moksleiviais, kuriems labai patikdavo vaikščioti po laukus, lankyti sodybas. Vyresnieji labiau užsiėmę, tai juos paskatina dirbti tik įdomi tema. Ypač vyresniems yra aktualu jų giminė, sodybos istorija. Džiaugiuosi, kad jaunimas gali surinktą medžiagą pateikti giminaičiams per susitikimus. Tai reali darbo nauda. Tiesa, dabar vaikų užimtumas didesnis, todėl vis rečiau atsiranda tokių vaikų, kurie savo noru rinktų kraštotyrinę medžiagą, kai yra malonesnių laisvalaikio leidimo būdų.“
Gautas prizas – lauktas, bet nesitikėtas
„Manau, jog man Mikelio prizą įteikė už ugdomąją kraštotyrinę veiklą. Nors sakiau, kad gal yra ir vertesnių už mane, tačiau džiaugiuosi šiuo įvertinimu. Jei mane šiuo prizu įvertino, tai labai gerai. Kai tave ir tavo darbus vertina, tikriausiai nereikia ir kuklintis.
Per tiek metų jau apie 200 kraštotyrininkų vaikų mokiau. Taip pat prisidėdavau ir prie Jaunųjų turistų centro veiklos. Esu įkūrusi net jaunųjų žurnalistų būrelį, su kuriuo leidome „Orientyrą“ Jaunųjų turistų centre. Norėjosi, kad mūsų veikla būtų žinoma ir matoma. Vėliau rašėme ugdomąją programą grynai Mikelio mokyklai.
Buvo metas, kai kraštotyrininkai Šiauliuose labai aktyviai reiškėsi, dabar gal kiek mažiau, tačiau vis pasitaiko, kai vienas ar kitas darbelis subręsta. Kartais ir Danielius Balčiūnas kokį kraštotyros darbelį pristato ar Irena Rudzinskienė. Mes su vaikais taip pat nestovime vietoje. Manau, jog trūksta sklaidos, nes antraip galėtume būti aktyvesni bei girtis savo darbais. Daug metų Šiaulių miesto kraštotyrininkų darbai pirmavo palyginti su kitais miestais, tačiau rimtiems darbams reikia ir laiko, todėl jų kasmet nėra tiek daug. Norisi, kad mūsų kraštotyriniai darbai būtų brandesni ir turėtų išliekamąją vertę.
Kas keletą metų vyksta respublikinė jaunųjų kraštotyrininkų ekspedicija, į kurią vežami darbai. Ten mūsų kraštotyrininkai visada gerai vertinami. Tai tik įrodo, jog Šiauliuose kraštotyra dar gyva, o kraštotyrininkai vienaip ar kitaip palyginti aktyvūs.“
Kur vaikų stovykla, ten nuotykiai
„Jauniesiems mikeliukams visada stengiamės organizuoti stovyklas, kad jiems būtų smagu domėtis kraštotyra. Prisimenu vieną stovyklą pajūryje. Tada buvome savo projektą pavadinę „Močiučių Palanga“. Daugelis juokėsi ir sakė, kokios dar močiutės. Tačiau su vaikais įsikūrę prie Palangos, Kunigiškėse, susiradome senų miesto nuotraukų. Bandėme eiti ieškoti tų pačių vietų ir palyginti, kokie mieste pokyčiai įvyko, kaip Palanga atrodė prieš kelis dešimtmečius. Vaikams tokia kraštotyra kelia susidomėjimą, nes visiems smalsu sužinoti, kaip miestas pasikeitė, žvelgiant į senąsias nuotraukas. Taip pat apklausinėjome su vaikais vietinius gyventojus, rinkome vėjų pavadinimus, kuriuos žino žmonės. Vasaros stovyklose, o jei jos dar vyksta pajūryje, visada rasdavome laiko ir poilsiui, žaidimams bei maudynėms.
Visada stengiamės surinktą medžiagą saugoti, užrašyti, o jei prireikia – ir nupiešti. Manau, kad mokytojas ar grupės vadovas turi sugebėti vaiką sudominti jam pasiūlydamas kraštotyros darbo temą. Tačiau manau, jog kiekvienas lietuvis širdimi yra šiek tiek kraštotyrininkas. Visi mylim savo kraštą, todėl ir norim dalytis informacija apie savo krašto palikimą bei istoriją. Daugelis pastebi, jog kraštotyra turi savo gerąjį užkratą, kuriuo jau vieną kartą pabandžius šia veikla žmogus suserga visam laikui.
Prisimenu vieną savo mokinių, kuris net kai jau lankė Profesinio rengimo centrą, dar vis tiek norėjo lankyti ir kraštotyros būrelį. Aš net aiškinau jam, kad tik moksleiviai gali lankyti šį būrelį. Tačiau jam labai patiko kraštotyrinė veikla, tai kai jį gatvėje tik sutikdavau, sulaukdavau klausimo, kada vėl bus kraštotyros būrelio užsiėmimas. Buvo laikas, kad ėjome akmenų rūžos taku, tai tas mano moksleivis Dovydas man didžiausią akmenį atritino – taip išdykaudamas visus linksmindavo. Tas pats moksleivis net dabar paskambino, kai sužinojo, jog gausiu Mikelio prizą. Džiaugiuosi, kad yra jaunoji karta, kuri myli savo kraštą ir nepamiršta Mikelių mokyklos. Tai ne tie vaikai, kurie vasaras leidžia laiptinėse ar kieme. Jaunieji kraštotyrininkai turiningai leidžia laisvalaikį, dalyvauja kraštotyros stovyklose.
Esame unikalūs, nes šiauliečiai kraštotyrininkai visi sujungiami bendru Mikelio vardu. Yra specialiai rengiamas Mikelio prizo laureatų genealoginis medis. Šiemet ši garbė tapti Mikelio laureate teko man. Mikelio įteikimo proga manęs buvo paprašyta surengti savo darbų parodą – tai malonūs prisiminimai. Parodoje pristačiau ne tik savo, bet ir vaikų kraštotyrinius darbus, nuotraukas iš stovyklų, renginių.“
Išvykos ir stovyklos – dalis kraštotyros, kuri jaunuolius žavi.
Vydos ŠEGŽDIENĖS archyvo nuotr.
Garbinga kraštotyrininkų komisija recenzuoja jaunųjų mikeliukų darbus.
Vydos ŠEGŽDIENĖS archyvo nuotr.
Kraštotyrinė ekspedicija Balsiuose.
Vydos ŠEGŽDIENĖS archyvo nuotr.
