„Mes sugrįšim per sniegą, per ledą...“
Pakanka šios vienos eilutės, kad orientuotumėmės apie autorių, eilėraščio rašymo tarpsnį ir tai, kas norėta juo išsakyti sau ir kitiems. Be abejo, tytuvėniškis rašytojas ir poetas Vladas Kalvaitis – sustiprinto režimo barako kalinys – šia fraze išreiškė apibendrintą visų neaprėpiamose Sovietų Sąjungos platybėse sunkiam darbui, badui ir mirčiai pasmerktų tremtinių ir politinių kalinių Tėvynės ilgesį, tvirtą nusistatymą įveikti nežmoniškas fizines bei dvasines kančias ir begalinį ryžtą  sugrįžti Lietuvon.

Šios nuostatos, vienu ar kitu aspektu besiskiriančios tik kalbėjimo niuansu, atsispindi Šiauliuose leidžiamo „Sibiro Alma Mater“ (sudarytojas – dukart tremtinys Romualdas Baltutis) šešiatomio, kurio kiekvieno apimtis 500–600 puslapių, straipsniuose. Tokiais jausmais prisodrinta kiekviena tremtinio, politinio kalinio rašyta prisiminimų knyga – skaudi, bet šiandien būtina sąsajoms iš praeities į ateitį nutiesti. Tik joms skaityti reikia pribręsti, reikia socialiai ir psichologiškai pasiruošti priimti prisiminimuose aprašomus baisumus. „Jei jaunimas žino senelių / tėvų gyvenimo problemas, jis geriau pasiruošęs kovoti su savo sunkumais ir įveikti juos“, – teigia mokslininkai, tyrinėjantys žmogaus vidines būsenas.

„Ir alyvos sūpuosis ir šiaušis. / Jos tave, kai sugrįši, mylės“, – ilgesingai ir viltingai ieškoma atsakymo į cituoto eilėraščio („Mes sugrįšim“, Jakutija, 1947) klausimą „Kas gi mus pasitiks?“ V. Kalvaitis poetiniais vaizdais tarsi guodžia ir dvasiškai stiprina likimo draugus ir save patį: „Senos obelys žydinčio sodo / Gal ilgai ta nakčia neužmigs“; „Sušnibždės tyliai slyvos už lango / Ir šakelėm stiklan pasibels“... O buvę draugai? O pažįstami, ar sutiks, ar priims? „Gal išgirs... / O greičiau – negirdės...“

Šiemet per nuostabų sodų ir alyvų žydėjimo metą pradėtos minėti Lietuvos gyventojų genocido pradžios 75-osios metinės, skaičiuojamos nuo 1941 m. birželio 14–18 d. siaubingų įvykių.

„Trėmimų istorijos – pamokos, kurias kiekviena karta turi pasikartoti“
Tai Klaipėdos miesto savivaldybės vyriausiosios specialistės Eglės Gudonytės – knygos „Karta nuo Sibiro“ autorės – žodžiai. Jie paimti kaip moto tarptautiniam moksliniam seminarui „Tremties istorijos: naujosios kartos refleksijos ir bendrystės potyriai“ (2016-05-17). Šis renginys – tai Lietuvos kultūros ministerijos dalinai finansuojamo projekto „Skaudūs istorijos puslapiai“ dalis, kurio vadovė –  Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Nijolia Kasparavičienė.

Svarbiausieji seminaro / trėmimo istorijos pamokos dalyviai –  tai sąlyginai trečioji „karta nuo Sibiro“: Šiaulių valstybinės kolegijos studentų grupė su savo dėstytoja Audrone Kiršinaite; Raseinių rajono Ariogalos gimnazijos delegatai, vadovaujami mokytojo istoriko Andrius Bautronio; gausus  moksleivių būrys iš Radviliškio Vaižganto gimnazijos, globojami lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Jurgos Plukienės ir istorikių Laimos Maminskienės bei Danutės Bitytės; Pakruojo „Atžalyno“ gimnazijos atstovai, atvykę su istorijos mokytoja Gražina Kairiūkštiene; Šiaulių „Romuvos“ gimnazijos pasiuntiniai, kuriems rengtis moksliniam seminarui padėjo dvi vyresniosios mokytojos – istorikė Ilona Lentinienė ir lituanistė Rūta Krištopaitienė.

Gyvosios istorijos pamokos dalyvius sveikinęs vicemeras Stasys Tumėnas, remdamasis senelio Zarasų savivaldos kūrėjo Aleksandro Stasiūno, politinių perversmų pradžioje nespėjusio pasitraukti į Vakarus, gyvenimą Lietuvoje svetima pavarde, visai nebesusitinkant su šeimos nariais, – patirtimi, priminė sąvokos „tremtis“ (fizinė, dvasinė, politinė, ekonominė) sudėtingumą, glaustai lygino ją su išeivijos samprata ir tų žmonių likimais, savo pamąstymus sujungdamas su eseistės ir vertėjos Dalios Staponkutės, jau ketvirtį amžiaus gyvenančios tarp Lietuvos (Šiaulius vadinančios savo vaikystės šalimi) ir Kipro (jos dukrų Tėvynė), knygos „Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja“ pasvarstymais apie tautinį tapatumą, lietuvybę ir kosmopolitizmą...

Buvusiam tremties laikų jaunimui atstovavo pranešėja Eglė Gudonytė („Ką aš galvoju, kai sakau – „Mano istorija“), P. Višinskio viešosios bibliotekos skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Nijolia Kasparavičienė (vardo forma – Sibiro palikimas: metrikuose vardas įrašytas rusų kalba, Lietuvoje perrašytas paraidžiui), skaičiusi pranešimą „Atminimo knyga – paminklas virtualioje erdvėje“, Šiaulių miesto garbės pilietis prof. Vytenis Rimkus, Irkutsko tremtinys, su žmona Česlava – Krasnojarsko srities tremtine, inžinierius išradėjas Romualdas Baltutis, kaip liaudies priešas šešerių metų atsidūręs kalnuotojo Altajaus Tengos tarybiniame ūkyje, šiauliečiams gerai žinomas fotomenininkas Eduardas Manovas, tremties naštą dar vaikas pradėjęs vilkti Tadžikijos Vachšo slėnyje...

Šiai kartai atstovavo ir trijų žmonių grupelė iš Latvijos. Laura Zeime, Jelgavos politinių represuotojų asociacijos „Staburadze“ (šiuo metu 86 nariai) pirmininkė, pasakojo, kaip šiandien gyvena Latvijos tremtiniai. Prelegentė džiaugėsi, kad jų tremtinių prisiminimai įamžinti dviejų tomų knygoje, kad žymiausios jų tautietės Maros Zalytės autobiografinis romanas (gyvenimo Sibire  tikrovė perkurta meno formomis) „Penki pirštai“ verčiamas į pasaulio kalbas. L. Zeime kvietė lietuvius atvažiuoti į Likimo sodą, sukurtą pagal japonų kraštovaizdžio architekto pavyzdį Dauguvos upės saloje. Likimo sodas –  paminklas liaudies tvirtumui ir ištvermei tais tautai sunkiais metais įamžinti.

Viduriniosios „kartos nuo Sibiro“ atstovė – kelių tarptautinių projektų (2013 Krokuvos Jogailaičių universitetas; 2013–2014, Berlynas) tyrėja ir ekspertė, 2013 m. Šveicarijos vyriausybės stipendininkė Monika Kareniauskaitė, labai detaliai ir patraukliai išaiškino tremtinio sąvoką ir trėmimų sampratą SSSR okupuotoje Lietuvoje.

Šiai mokslininkei, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojai,  informacijos naujumu bei  kalbėjimo įtaigumu nė kiek nenusileido pedagogas, Šiaulių universiteto ugdytinis, politinio kalinio vaikaitis Andrius Bautronis iš Ariogalos, kurio pasakojimo tema „Misija Sibiras – pilietiškiausia jaunimui skirta iniciatyva“.

Girdėtų dalykų neįmanoma atkurti, galima paminėti tik atskirus teiginius, žadinančius svarius apmąstymus, būtent: projektas „Misija Sibiras“ jau tarptautinis, nes įsijungė Latvija ir Estija; projektas žadina dalyvių pilietiškumą ir patriotiškumą, skatina gerbti tremties, lagerių žmonių, išsaugojusių viltį ir tikėjimą grįžti Tėvynėn, atminimą; Krasnojarske susibūrusi per 1000 lietuvių bendruomenė yra nuostabi mūsų šalies ambasadorė tame tolimame krašte; Potapovo kaimelyje sutikta Veronika prisipažino „sapnuojanti lietuviškai“, nors kalbėti lietuviškai nemoka – matyt, kraujo šauksmas; kiekvieną dalyvį apimąs nenusakomas jausmas, kai už 5 tūkst. kilometrų nuo Lietuvos mūsiškai pasveikina rusas tremtinys nuo Baikalo, atminty išsaugojęs kuo gražiausius prisiminimus apie lietuvius, anuomet sovietinės valdžios vadintus banditais, įspėjant, kad vietiniai nemėgintų bendrauti su „atvykėliais“, išlaipintais prie Jenisiejaus; labai jaudinantis, todėl nepamirštamas patyrimas – kai Jeniseisko kapinėse rankose laikyta trispalvė, spaudžiant ją prie krūtinės, bučiuojant su ašaromis akyse, giedant himną ir lietuviškai kalbant maldą už mirusiuosius...   

Šiaulių universitete studijuojantis Aleksandr Svidiniuk (iš universiteto „Ukraina“), konsultuojamas istoriko prof. Arūno Gumuliausko, šiam kelių kartų susitikimui parengė įdomų pranešimą „NKVD veikla: Ukrainos patirtis“, kurio visi itin įdėmiai klausėsi, lygindami ukrainiečių ir savo šalies žmonių patirtis, išgyvenimus, likimus.

Trečiosios „kartos nuo Sibiro“ namų darbai
Į gyvosios istorijos pamoką, kaip ir į kiekvieną tradicinę, moksleiviai atėjo nešini mėnesius ar net ištisus metus darytais namų darbais. Ar lengva juos buvo atlikti? Štai pakruojiečiai pristatydami vizualią medžiagą – pasakojimų fragmentus ir nuotraukas, prisipažino, kaip sudėtinga buvę prakalbinti tremtinius, kurie visą sovietmetį apie patirtą skriaudą buvo įpratę tylėti, net vaikaičiams nieko nepasakoję, kad šie kam nors neišplepėtų, tad ir dabar atsiribojo tylos siena.

Toji „atmetimo reakcija“ taip paveikusi gimnazistus, kad po savaitės kitos praradę bet kokį norą lankytis pas nukentėjusius žmones. Kreipęsi į laikraščio redakciją, prašydami tarpininkauti. Laikraščio informacijos tarsi nebuvę. Tyla, niekas neatsiliepė. Skambindavę telefonu, bet adresatai nekalbėdavę, kad vėl nebūtų ištremti. Treti atsisakydavę pasakoti, nes nebenorėdavę tais baisumais aitrinti savęs. Anot Pakruojo „Atžalyno“ gimnazijos moksleivių, namų darbai sudėtingomis sąlygomis jiems buvę naudingi – ieškodami informacijos, daug patyrimo sukaupę.

Įdomi Šiaulių „Romuvos“ gimnazijos namų darbų tema – „Pilkais tremčių keliais riedėjo likimai“. Užrašyti mokyklos pedagogų – matematikos mokytojos Jūratės Balsevičienės, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Dalios Četvergienės pasakojimai, Lauros Lideikytės tėčio Rolando pasakojimai apie savo tremtinius – tėtį ir senelį, Gretos Kvičiūtės – apie savo prosenelių Žalių ir Kuzmų šeimas.

Šiaulių valstybinės kolegijos studentų „namų darbus“ tema „Skaudūs istorijos puslapiai“ glaustai apibendrino dėstytoja A. Kiršinaitė. 28 ištęstinių studijų studentai surinko 32 tremtinių ir politinių kalinių prisiminimus, iliustruodami juos nuotraukomis ar filmuotos medžiagos fragmentais. Daugiausia nuotraukų, kaip tolimajame Sibire lietuviai švęsdavę religines šventes, kaip prie namuose įrengtų altorėlių būdavo giedamos gegužinės pamaldos ar slapčia kunigų tremtinių laikomos šv. Mišios.

„Mintys iš praeities“ – taip pavadinti Radviliškio Vaižganto gimnazijos „Tolerancijos būrelio“ narių atlikti namų darbai. Viskas prasidėję nuo lietuvių literatūros pamokose analizuotų knygų tremties tema. Skaityti prisiminimai iškėlė klausimą, kiek patys pažįstame / žinome tremtinių, kas svarbaus išlikę jų atminty iš priverstinio gyvenimo toli nuo Tėvynės... Lankytasi namuose, fotografuota, gamintos skaidrės, užrašinėti pasakojimai... Kad ši veikla ne šiaip formalus darbas buvęs, liudija gimnazistų rašyti menami laiškai buvusiam tremtiniui, šių dienų emigrantui arba ateities gyventojui...

Tremties jaunimo vaizdinė medžiaga gyvosios istorijos pamokoje
Visa ji parsivežta iš tremties vietų ir išsaugota iki šių dienų. Daugiausia nuostabaus grožio ir ypatingo kruopštumo pareikalavusių rankdarbių, kuriuose gimtojo krašto spalvų siūlais išsiuvinėti gėlių žiedai, tautiški ornamentai, dvelkiantys Tėvynės meile ir ilgesiu, nacionaline to laikotarpio būties saviraiška. Kalbėta, kad siuvinėtojas, grįžusias į Lietuvą, „pasigriebė“ kiti rūpesčiai ir nuotaikos, todėl ši meno rūšis tarsi savaime užsimiršo.

Ant stalų  buvo išdėliota meniškai pagal išgales padarytų sveikinimų, nuo laiko pageltusių laiškų, net daiktų, kaip antai, R. Baltučio atsineštas akordeoniukas, mandolina ir muzikos instrumentams sudėlioti iš nuolaužų reikalingi įrankiai ir priemonės (drylius, kaulai, iš kurių virdavo klijus), rašymo „reikmenys“ mokymuisi, veršiukų kaulai, vaikų naudoti žaidimui, ir „malūnas“ – du tašyto akmens luiteliai grūdams malti ginantis nuo bado, vazonėlyje pasodintas slyzūnas, t. y. Kalnų Altajuje augantis laukinis svogūnas, kurio laiškai ir piršto storumo, susiraičiusios, juodos, panašios į ajerų šaknys buvo 1941 m. tremtinių gyvybės šaltinis ir kt.

Kai kuriais eksponatais seminaro dalyviams buvo pasiūlyta padirbėti – sumalti saują grūdų, medžio lentoje išgręžti skylę. Smalsuolių, norinčių išbandyti tuos įrankius, atsirado be didelio raginimo, kaip ir merginų, sutikusių, R. Baltučiui akomponuojant gitara, padainuoti jo tėtės Liudo Baltučio, buvusio Kurtuvėnų mokyklos direktoriaus, sukurtą dainą apie paukštelį, jos turiniu primenant klausytojams, kad visi sunkumai praeina, kad privalu nepasiduoti nusiminimui...  

Demonstruotas filmas „Miško sesuo“ apie seminaro dalyvę tremtinę Onutę Gutkauskienę, klausytasi Danutės Daunienės skaitomų savo kūrybos eilių, R. Baltučio akordeono muzikos,  nuoširdžiai dėkota pagrindinei seminaro organizatorei Nijolei Kasparavičienei, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių (LPKT) sąjungai bei jos skyriaus Šiauliuose pirmininkei Valerijai Jokubauskienei, LPKT Bendrijos Šiaulių skyriaus pirmininkei Elžbietai Bagdonienei ir kt.  pamokos-projekto vadovams.

Padarytos išvados: geriausiai su istorine tremties medžiaga susipažinusi „karta nuo Sąjūdžio“;  šiandien mokyti vaikus vien iš istorijos vadovėlio nebepakanka; gyvosios istorijos pamokų dalykai privalo būti „įtraukti“ į visuomenės sąmonę.

Dviejų „kartų nuo Sibiro“ atstovai. Iš dešinės į kairę: Elzbieta Bagdonienė, Valerija Jokubauskienė, Eglė Gudonytė, Monika Kareniauskaitė, Dzintra Elga Staniulienė, Andrius Bautronis, Laura Zeime, Aleksandr Svidiniuk, Imans Pekalis, Romualdas Baltutis.
Eduardo MANOVO nuotr.

Tremties jaunimo darbai ir įrankiai, parsivežti iš Sibiro.
Eduardo MANOVO nuotr.