Nors dietologai vis pasidžiaugia, kad kasmet pasaulyje suvartojama vis daugiau ir daugiau baltos mėsos, mano galva, sureikšminti to fakto nereikėtų. 

Iš tiesų, dabar galime valgyti tai, kas dar prieš kokius 20 metų atrodė prieinama tik „prakeiktiems buržujams”. Tačiau lazda turi du galus: galėdami eiline proga arba visai be progos prisikimšti pilvą visokių, anuometiniu požiūriu, delikatesų, vis sunkiau ką nors paruošti šventėms, nes dabar kiekviena diena yra kaip šventė.

 

Antra, krito maisto produktų kokybė. Lašiša – puiki žuvis, turinti daug vertingų maisto medžiagų, tik su sąlyga, kad ji pagauta kur nors upėje už poliarinio rato. Tuo tarpu prekybos centrai siūlo vadinamosiose fermose – aptvaruose augintas ir nežinia kokiais pašarais penėtas žuvis... Nepaisant to, prekybininkai kainas užkėlė tiek, kad galima pgalvoti, jog patys iki juosmens vandenyje šalo ir gaudė tas lašišas kur nors Sibire...

 

Tas pats pasakytina ir apie višteles. Broileriai užauginami per 45 dienas, narvuose, be saulės šviesos, naudojant augimą spartinančius priedus. Žinoma, yra alternatyva - auginti paukščius patiems arba pirkti kaime bobutės užaugintus sparnuočius, tačiau pirmas variantas visiškai netinkamas daugiabučių gyventojams, antruoju - už kilogramą mokama kone antra tiek, tarytum kaime užaugintos raibosios kauliukai būtų paauksuoti... Taigi nieko kito lyg ir nebelieka - teks eilinį kartą pėdinti į kaimynystėje esantį prekybos centrą „Lyra” ir pirkti plačiajam vartojimui skirtų vištų ketvirčius, slapčia tikintis, jog galbūt dar ir šį kartą nieko blogo neatsitiks...

 

Vieno ketvirčio pakanka vienai suaugusiam žmogui skirtai porcijai. Parsinešę ketvirčius nuplauname, pašaliname kraujo krešulius. Tada įtriname druska ir kariu, pabarstome kmynais ir (nebūtinai) kalindžio sėklomis, maltais juodaisiais pipirais bei smulkintu česnaku. Po to geriausia vištieną palikti porai valandų „pailsėti“, idant geriau įsigertų visi skoniai bei aromatai, tačiau labai skubant (o kada būna kitaip?), galima ir nebelaukti: tiesiog dėti į kepimo indą, įpilti 150 ml vandenėlio, uždengti (dangčiu arba folija) ir valandai pašauti į 230 laipsnių temperatūros orkaitę.

 

Jeigu garnyrui numatytos bulvės, kartu su vištiena dedame ir jas: nuluptas, bet nepjaustytas, vidutinio dydžio. Aromatą labai pagyvina keli saliero šaknies gabaliukai, bet čia jau kaip išeina. Jeigu to gero neturite po ranka, tai į krautuvę bėgti tikrai neverta.

 

Jeigu mėgstate labiau apskrudusią odelę, 15 min. iki baigiant kepti, vištieną būtina nudengti.

 

Štai ir viskas: po valandos dėkite į lėkštes, puoškite žalumynais, vyšniniais pomidorais. Kartu tinka šviežios bei raugintos daržovės. Paprasta, nebrangu ir skanu. O apie kita per vis geriau negalvoti...

 

Mintimis apie vištienos paruošimą dalijosi Romualdas BALIUTAVIČIUS