Filmas
Kuo toliau žiūrėjome filmą, tuo vyro entuziazmas jį komentuoti mažėjo. Galop kokią dvidešimtąją minutę jis atsistojo ir pareiškė:
- Užteks pramogauti. Galėtum jau ir vakarienę ruošti...
Apsimečiau negirdėjusi - man buvo įdomu pasižiūrėti, kaip taboro sutiktuvės atrodė iš šalies, ir vyras dar kiek pastovėjęs piktai pasišalino prie savo kompiuterio.
O aš žiūrėjau, žiūrėjau, nes jaunesnysis sūnėnas, nors ir buvo žadėjęs filmuotą medžiagą karpyti ir montuoti, vis dėlto aptingo ir man padavė dviejų valandų įrašą.
O man buvo taip smagu žiūrėti į anūkėlių veidelius, į susirūpinusios savo mamos miną, į besišypsančius sūnų ir marčią. Į Romano juokingas grimasas, į jo dvynių susižvalgymus tarpusavyje. Į vyrą, kuris oro uoste stengėsi išlaikyti savo orumą ir kaip jį galutinai prarado nulėkęs nuo sūpynių su visomis virvėmis... Ir į save - beprasmiškai puldinėjančią nuo vienų prie kitų kaip perekšlę.
Taip, praėjusį sekmadienį taboras atvyko, nes sūnus internetu užsakė pusantro mėnesio laikotarpiui sodybą prie ežero, o aš nulėkiau jos apžiūrėti natūroje ir apžiūra likau patenkinta.
Į oro uostą visos kompanijos pasitikti nulėkėme dviem automobiliais - pasisiūlė padėti jaunesnysis sūnėnas: vis tiek važinėjąs tėvo džipu, o man besijaučiąs skolingas. Skolingas jis man, žinoma buvo: aš ne tik mokėjau visus mokesčius už mamos butą, kur jis buvo įsikūręs, bet ir kas mėnesį skolinau šimtinę kitą nelaukdama, kol senoji skola bus grąžinta.
Tik oro uoste paaiškėjo sūnėno gerumo priežastis - jis norėjo ir pasipuikuoti, ir išbandyti naujutėlaitę filmavimo kamerą.
- Tėtis atsiuntė pinigų, tai aš ir susitaupiau, - sušnibždėjo sūnėnas, pamatęs mano klausiantį veidą, ir čia pat sukomandavo: - Pasiruošt, pradedam! Taboras čia.
Bet ir mudu su vyru jau pamatėme: pirma ėjo mama su į visas puses besisukiojančia Lenora, puse žingsnio atsilikusi marti Greta tempė du didžiulius krepšius ant ratukų, už jos sūnus, mažąjį Viktorą įsisodinęs į lopšį ant krūtinės, tempė du dar didesnius krepšius.
Abu puolėme prie kompanijos bučiuotis, paimti krepšius, vėl bučiuotis... Lenora šaukė: „Baba, baba..! Deda!” ir puolė virsdama prie mūsų, kartu tempdama už rankos savo vargšę prosenelę. Sūnus su žmona nenorėjo mums atiduoti krepšių, žmonės žiūrėjo į mus ir juokėsi, o mano solidusis vyras, pasijutęs nepatogiai, pasitraukė į pašalį...
Per visą sumaištį, kol mes prišliaužėme prie mašinų, kol krovėmės krepšius, kol raminome iš miego prabudusį Viktoriuką, kol išsiaiškinome, kas į kokią mašiną sės ir kur, aš blaškiausi norėdama padaryti viską pati ir kuo geriau, bet tik trukdydama visiems, todėl nepastebėjau, kokia išdžiūvusi senučiukė pasidarė mano mama, o ir sūnus su marčia atrodė liesi it šluotkočiai. Bene nuo savo sveiko ir subalansuoto maisto...
Kelyje į sodybą niekas nefilmavo, tad kartu su mama ir anūkėle sėdėdama ant galinės vyro automobilio sėdynės džiaugiausi Lenoros krykštavimais ir pasakojimais. Tris valandas ji nesustodama kažką kalbėjo, juokėsi tuo pačiu metu pastebėdama visa, kas darėsi anapus visų automobilio langų. Tikras energijos kamuoliukas, perpetum mobile...
Ir būčiau likusi labai patenkinta kelione, jei jos metu mama lyg tarp kitko nebūtų paklaususi:
- O ten, netoli sodybos, bažnytėlė yra?
- Nepaklausiau to... Gal... - atsakiau tyrinėdama mamos veidą, nes išsigandau. Mama visada buvo tipiška lietuvė katalikė - į bažnyčią eidavo tik per krikštynas, vestuves ir laidotuves. Pastaraisiais metais, žinoma, dažniausiai per laidotuves. Todėl pirmiausia ir pagalvojau: matyt, blogai jaučiasi, kad bažnyčią prisiminė, mirti ruošiasi.
Bet neatrodė, kad mamos mintys būtų tokios liūdnos, nes dar po kiek laiko ji pasidomėjo:
- O ten internetas bus? Kaip be skaipo...
- Liaukis, mama, koks dar skaipas. Aš pas jus vakarais atvažiuosiu - kas tie septyniasdešimt kilometrų, - pasižadėjau ir nukėliau prakaituotą anūkės delniuką nuo kairiojo savo saulės akinių stiklo.
- Tai gerai, - pasakė mama ir iki kelionės galo kažką uturiavo su Lenora jos paukštiška kalba.
Sodyboje mūsų laukė inteligentiška pora šeimininkų, prieš pusantrų metų metusių darbus mieste ir grįžusių į gimtąsias vietas plėtoti kaimo turizmo, bet nelabai paplėtojusių. Jie mus pasitiko kaip gimines, patys nutempė krepšius į namelį nuošalėje, aprodė konferencijų salę, valgomąjį, tvartelį su ožiukais, lieptelį į ežerą, pirtelę, žaidimų aikštelę ir tiesiog prievarta norėjo susodinti pavėsinėje prie naminiu maistu nukrauto stalo.
Bet mums dar reikėjo sulaukti Romano su dvynėmis (tėvas joms pažadėjo premijas, jei jiedvi pusantro mėnesio padirbėsiančios auklėmis mano mamos prižiūrimos). Tuo metu vyras ir nudribo nuo sūpynių - matai, panoro dičkis parodyti anūkei, kaip suptis. Tačiau Lenorai ne tai rūpėjo: ji raičiojosi žolėje, vaikėsi katiną ir savo kitą senelį su tetomis dvynėmis pasitiko visiškai murzina, tik blykčiodama akių baltymais ir smulkiais dantukais.
Paskui prie stalo niekas nebefilmavo, nes šveitėme visi, išskyrus, žinoma, londoniškius (jie ne valgė, o lesiojo it paukšteliai), kad net ausys linko - kepsnius, mišraines, varškės sūrius, meduolius...
Po to irgi nefilmavo, nes sūnėnas su mama važiavo namo (mama nusprendė nors vieną naktį po tiek mėnesių pertraukos išmiegoti savo bute), o mudu su vyru pasilikome iki vėlaus vakaro.
Todėl sūnėno filme, aišku, nebuvo pikantiškų momentėlių, kaip abi dvynės šūkčiojo ir gąsčiojosi kiekvieno kirminėlio, kiekvieno pajudėjusio lapelio, kaip ir mažasis Viktoras, kaip Lenora korėsi ant stalo tėvams su seneliais susėdus palošti pokerio ir patenkinta juokėsi, kai visi ją gaudė nusinešus kortas su paveiksliukais...
Filmas man tai priminė, nes po dviejų dienų Romanas, sūnus ir marti išskrido atgal į Londoną ruoštis savo kelionėms: sūnus su Greta - į Nepalą, Romanas - į amžinąsias komandiruotes...
- Pasakyk tam savo sūnėnui, kad pirma tegu išmoksta, o paskui filmuoja. O tai nufilmavo mane kaip kokį senį, sukumpusį, subuvusį, - pareiškė guldamasis į lovą vyras, nors viso filmo ir nematęs.
- O kitus gerai nufilmavo? - paklausiau jau pusiau miegodama.
- Kitus - gerai, - išgirdau, kaip atsakė vyras. - Labai gerai.
Lilitė
