Romualdas BALIUTAVIČIUS

Pasak Viliaus Purono, ne tik oficialiai pripažinto dizainerio bet ir visokių miestą  papuošusių metalinių chimerų autoriaus bei miesto istorijos (ne tik įdomiosios istorijos) žinovo, ano meto laikraščiai rašė, jog vienoje iš savo kelionių, Dvaro gatvėje, Šiauliuose, buvo apsistojęs pats  pasaulinio proletariato vadas Vladimiras Leninas. „Vėliau visa tai buvo paneigta, tačiau, jeigu laikraščiai rašė, matyt, ne be reikalo”, - reikšmingai kilsteli pirštą į viršų V. Puronas.

Dabartinė Dvaro gatvė, pasirodo, kažkada buvo senkelis, menantis 1236 metų kryžeivių  ordas ir vedęs į Livoniją. Vėliau, XV amžiuje įkūrus Didždvarį, senasis kelias prarado savo reikšmę, tapo nebereikalingas, o visas transportas, atbildėjęs nuo Žagarės ar Joniškio, į Šiaulius įvažiuodavo naujai nutiesta Joniškio gatve.

Pasak V. Purono, spėjama, jog pirmąkart Dvaro gatvė paminėta XVII amžiaus viduryje, kaip „gatvė prie ravo”. Ir tas „ravas” - vandens išgrauža, gerai matosi 1800 metų miesto žemėlapyje.

„Vėliau Dvaro gatvė buvo pratęsta ir pakalnėje pasiekė senąjį traktą. Išliko tas nenatūralus sujungimas – linkis ties P. Lukšio gatve”, - dėsto miesto istorijos žinovas.

Prieškario spaudoje Dvaro gatvė buvo vadinama pačia kreiviausia visuose Šiauliuose. XIX amžiaus pabaigoje grafas V. Zubovas ketino ištiesinti senkelio linkį, tačiau jam tai nepavyko, nes sumanymui labai atkakliai pasipriešino miestiečiai. Dėl tos priežasties grafas tik išgrindė linkį, o visa kita paliko.

XIX amžiaus viduryje praplatinta Dvaro gatvės dalis šalia Didždvario vadinosi „Dvorianskaja ulica”, o kiek vėliau, 1871 ir 1902 metų miesto planuose gatvė jau įgijusi „Malaja Sadovaja” (Mažoji Sodo) vardą”.

Iki 1915 metų ji buvo vadinama tai Kiemo gatve, tai Dvaro gatve, šiuos pavadinimus verčiant iš rusų arba lenkų kalbos. 1916 metais įžygiavę vokietukai, žinoma, Dvaro gatvei davė jų galva labiau tinkantį pavadinimą – Schloss Schtrasse, ką, anot V. Purono, galima versti kaip Rūmų gatvė.

Su Nepriklausomybe, 1919 metais, Dvaro gatvė vėl atgavo senąjį vardą, tačiau 1940 metais atėjus sovietams, 1948 metais ji buvo pervadinta SSRS didvyrės M. Melnikaitės vardu. Dvarams, buržujams, išnaudojimui ir panašiems dalykams anoje santvarkoje vietos nebeliko.

1989 metais, papūtus permainų  vėjams, prie naujosios epochos jau nebetiko gatvei duotas sovietinės partizanės vardas, nes priminė lietuvių patirtas sovietų valdžios represijas, todėl gatvė vėl pervadinama ankstesniuoju – Dvaro gatvės vardu.

„Dvaro gatvėje stovėjo ir seniausias Šiaulių namas, - pasakoja V. Puronas. - Oficialiuose dokumentuose jis pastatytas XIX amžiuje, tačiau yra minimas ir gerokai ankstesniuose miesto dokumentuose. Šiaip ar taip, tas namas neseniai buvo nugriautas... Beje, yra pasakojimų, kad jame vaidendavosi. Vaidenosi ir Zubovo arklidėse, kur dabar įsikūręs apylinkės teismas. Miesto legendos sako, jog kažkada dėl nelaimingos meilės čia sau galą pasidarė nelaimingas arklininkas. Teko girdėti pasakojimų, jog vėliau, kai teismo rūmuose ėmė veikti kavinė, arklininko „dūšelė” garsiai kikendavo klausydamasi susirinkusiųjų pokalbių”, - be mažiausios šypsenėlės dėsto V. Puronas.