Ričardas JAKUTIS

Dabartinis laikotarpis su vis besitęsiančia krize bent man panašus į serialą, kuris, atrodo, niekad nepasibaigs. Mūsų ministras pirmininkas praėjusių metų birželio 21-ąją įvardijo krizės pabaigos data. Anot tuometinių jo teiginių, pasiekėme dugną ir tuoj pradėsime kilti. Nuo tos datos jau greitai bus metai, o jokio pakilimo – einame tuo dugnu ir tiek. O dar nežinia, kiek ilgai eisime. Pamenate, sovietmečiu buvo toks populiarus serialas „Ilga kelionė per kopas“. Jei būtų kuriamas filmas apie šiandieną, jį puikiai galėtume pavadinti „Ilga kelionė dugnu“. Bičiulis pamąstė, girdi, gyvenime iš ilgai trunkančių dalykų patys blogiausi yra du: krizė ir serialai. Apie tuos abu dalykus ir šis tekstas.

Krizės metais norisi išgirsti džiuginančių pranašysčių, deja, jei Hemingvėjus būtų paklausęs „Kam skamba auksas?“, atsakymas būtų: „Tik ne tau“... Kiek krizė turi serijų? Ar ji tęsis tiek, kiek „Amžini jausmai“? Aktorius Andrius Bialobžeskis, „Amžinuose jausmuose“ vaidinantis Miroslavą Gaulę, savo kūrybos vakare „Laiptų galerijoje“ į klausimą, kada baigsis šis serialas, atsakė „Niekada“. Nors negalima du kartus atidarius piniginę rasti tą pačią pinigų sumą, bet išgyventi pernelyg nereikėtų ir krizės metu kreipinį „ponas“ pakeisti į „krizponis“. Krizė blogiausia žvaigždėms. Pas juos ji tada, kai kitokių nebelieka – tik žvaigždės. Nors paprasčiausias patarimas būtų – neik tais keliais, kuriais vaikšto krizė, ir jos nesutiksi. O bristi iš krizės pradėsime, kai suprasime pagrindinį ekonomikos pakilimo dėsnį: „Tai ką gali padaryti kinas – gali ir lietuvis“. Keista, kad krizė radosi žemdirbių krašte. Juk net Vilniaus oro uoste pirmasis atskridusius pasitinkantis plakatas kviečia skaityti kaimo laikraštį.

Apie tai, kaip išbristi iš krizės, patiko girdėta vaikų nuomonė: „Ar negali visi verslininkai susitarti ir sumažinti kainų, kad žmonės galėtų viską nusipirkti, ko jiems trūksta? Degalinių savininkai sumažintų kainas - visi galėtų sau daugiau benzino nusipirkti“. Į tai suaugusieji: „Betgi tada ta degalinė bankrutuotų?“. Vaikai: „Ne. Juk tada tas degalinės savininkas galėtų nueiti į parduotuvę nusipirkti sau maisto, ir parduotuvės savininkas irgi būtų sumažinęs kainas. Visiems žmonėms užtektų pinigų viskam - jie galėtų nusipirkti to, ko jiems reikia, ko reikia jų šeimai.“

Mūsų  vyriausybės uždavinys krizės metu – įrodyti, kad reikia taupyti. Tiesa, taupyti reikia ne visiems, o tik tiems, kurie mažiau turi. Girdi, prie taupymo jie jau ir taip pripratę, tad nesunku jiems turėtų būti ir dar labiau susiveržti diržus. Turtingieji juk opesni. Tokia taupymo politika recesijos įkarštyje yra priešingybė Johno Maynardo Keyneso filosofijai, siūlančiai skatinti žmones išlaidauti ir taip kovoti su sunkmečiu. Būtent tokį kelią ir pasirinko dauguma valstybių.

Tiesa, nesakau, kad taupyti nereikia. Žingsniuojant dugnu būtinai reikia. Nepamenu, ar tai liaudies išmintis, ar kažkas yra pasakęs, kad vien taupydamas turtingu netapsi, bet netaupydamas tikrai turtingu netapsi. Tai ką daryti? Mokytis taupyti. Paversti taupymą maloniu užsiėmimu. Įsivaizduokite, kaip atrodysite su naujais drabužiais, kuriuos įsigysite iš santaupų, ar kaip ilsėsitės išsvajotame kurorte. Taupyti reikia linksmai, su tam tikru azartu ir žaismingai, lyg tai būtų kažkoks naujas žaidimas. Pirmiausia iškelkite sau klausimą prieš dėdami prekes ant prekybos centro kasos takelio: ar tikrai man (mums) viso šito reikia? Kitas klausimas - kada taupyti? Atsakymas – dabar. Kiek taupyti? Vienas iš seniausių patarimų, aktualių ir šiandien, taupyti dešimt procentų nuo gaunamų pajamų. Kodėl būtent dešimt procentų? Nes tai nesukels jūsų įprasto gyvenimo esminių pokyčių, nesukels diskomforto. Kada nebereikia taupyti? Kai norite bankrutuoti. Jeigu jums atrodo, kad turite per daug pinigų, nenorite niekam palikti palikimo, nebetaupykite ir bankrotas tikrai ateis. „Arba aš perku labai gerą ir labai brangų daiktą, arba aš taupau!“ - Vokietijoje populiarus šūkis.

Kažkaip keista, kad būtent labiausiai nuo krizės nukentėję, kaip jie patys skelbiasi, bankininkai, investitoriai ir finansininkai kažkodėl nerengia masinių protesto demonstracijų. Kažkoks absurdas: vyriausybė sako, kad paskutinius valstybės pinigus atiduoda pensininkams, o šie juos turi atiduoti savo bedarbiams anūkams.

Statistika byloja, kad 29 proc. Lietuvos gyventojų laiku apmoka sąskaitas ir vykdo kreditinius įsipareigojimus, bet kartkartėmis jiems tenka susispausti ir pataupyti. Ketvirtadalis (26 proc.) gyventojų, kad laiku apmokėtų sąskaitas ir kreditinius įsipareigojimus, turi nuolat taupyti - jų dalis per pastaruosius dvejus metus padidėjo 10 procentų. Šeštadalis (16 proc.) apklaustų namų ūkių vėluoja apmokėti sąskaitas - per pastaruosius dvejus metus vėluojančių vykdyti savo finansinius įsipareigojimus taip pat padaugėjo 10 procentų. Kad būtų gražiau ir ausiai maloniau, galima ir taip konstatuoti - juodai dienai pagalvės nebeturi, tai yra lėšų, laikomų nenumatytiems atvejams, kurios turėtų siekti 3-6 mėnesių pajamų dydį. Penktadalis (21 proc.) Lietuvos gyventojų mano, kad staigiai sumažėjus pajamoms jie sugebėtų iš turimų finansinių išteklių išgyventi tik mažiau nei savaitę, 1-3 savaites išsilaikytų 23 proc., 1-2 mėnesius - 21 proc., 3-6 mėnesius ar ilgiau pragyventų 20 proc. apklaustųjų. Populiariausiu tautiniu dvidešimtmečio veiksmažodžiu išrinktas žodis „emigravome“ („emigruoti“). Po jo rikiuojasi veiksmažodžiai „dejavome“ ir „tikėjome“.

Nemiela rašyti apie krizę, tad šoktelkime prie kito ilgai trunkančio reiškinio – serialų. Žiūri ir apie krizę pamiršti. Neseniai bulvare mane užkalbinusi garbaus amžiaus moteris paprašė parašyti būtent apie juos, sutraukiančius prie ekranų tiek žmonių. „Parašykit apie serialus ką nors gero, kad jaunimas nebesibastytų gatvėmis, o sėstų prie televizorių“, - prašė ji. Girdi, šiame nuodėmių pasaulyje serialai yra paskutinis likęs bastionas, saugantis žmonių dorą ir moralę. Sutapo, kad apie serialus planavau kloti savo mintis ir, be abejo, sutrinti juos į miltus. Mielos pašnekovės paakintas susimąsčiau, o ką gero būtų galima tarti apie serialus. Nusprendžiau, jog pirmiausia juos žiūrintis žmogus tuo metu nieko blogo neveikia. Akivaizdu, kad serialai stengiasi atgaivinti anksčiau buvusį dvasingumą, teisingumą, susivaldymą.

Bet šiuolaikiniame pasaulyje toks atgaivinimas gali pasirodyti naivus. Nors geriau pagalvojus, kaip nūdienos žmogų pakeistų tos, nors ir naiviai atrodančios, dorybės. Ar ne teisingiau būtų serialų žanrą, neretai pravardžiuojamą muilu arba šlamštu, vadinti terapija ir netgi vaistu nuo depresijos? Lietuvoje, kur tiek daug savižudybių, tiek daug liūdesio ir tamsos, serialas – puiki terapija. Jis suteikia vilties, kad krizė baigsis, kad visas problemas išspręsti ir iš depresijos ar alkoholizmo liūno išbristi įmanoma. Mūsų serialai stengiasi įpiršti, jog akivaizdus begalvis yra jautri asmenybė ir puikus žmogus. Bet tai juk irgi teigiamas dalykas. Kaip bebūtų, serialai vis tiek geriau už laidas „Akistata“, „Abipus sienos“, „Prieš srovę“...

Šekspyras yra rašęs: „Vos gimę verkiame, kad atėjome į šį didžiulį kvailių teatrą.“ Gyvenimą jis palygino su teatru. XXI amžiaus žmonėms jį tenka lyginti su serialu. Kai 1988-aisiais mūsų ekranuose pasirodė brazilų serialas „Vergė Izaura“, jį tarsi užhipnotizuota žiūrėjo visa Lietuva. Po „Izauros“, žiūrovus pavergė aibė kitų serialų su sukeistais kūdikiais, nepagydomomis ligomis bei komomis, stebuklingais išgijimais, atmintį praradusiomis vargšėmis, kurios išteka už turčių, ir begale pelenių istorijų. Kas gali paneigti, kad serialus Lietuvoje žiūri visi, tik kažkodėl gėdijasi tai pripažinti. Dienos laikas netgi prisitaikė prie serialų laiko. Sako, per savo gyvenimą žmogus vidutiniškai pažiūri penkis serialus.

Prieš  trejus metus, sulaukęs 72 metų, nuo širdies priepuolio mirė  brazilų televizijos režisierius Ervalas Rosanu. Jis nufilmavo daugiau nei 30 serialų, iš kurių mums žinomiausias - jau minėtasis, „Vergė Izaura“. Kritikai pabrėžia, kad „Vergė Izaura“ gerokai skiriasi nuo tų muilo operų, kurios televizijos ekranus užplūdo vėliau. Palyginti su kitais Lotynų Amerikos tokio tipo produktais, „Vergė Izaura“ turi daugybę pranašumų - gražios scenos gamtoje, puikūs istoriniai aktorių kostiumai ir patikimos XIX a. buities detalės. Be to, Rosanu serialai buvo paremti klasikiniais brazilų romanais.

Netrukus po „Vergės Izauros“ pasirodęs serialas „Santa Barbara“  greitai pabodo. Žiūrovus praretino per ilgai užsitęsęs veiksmas, be to, ganėtinai erzinantis gerbėjams dalykas - keisti to paties vaidmens aktorius, o tai šiame seriale daryta ne kartą. Net ir atsiradę nauji personažai žiūrovų nesudomino.

Visuomenėje įsigalėjo nuomonė, jog žiūrėti serialus gėdinga - nors žiūri dauguma, bet prisipažinti bijo. Tai tas pats, kas pripažinti savo prastą skonį. Tačiau juk serialai irgi būna įvairūs: ne tik ašaringos melodramos, bet ir „kietos“ nuotykių ar mistikos istorijos. Loros Palmer žmogžudystės tyrimas serialą „Tvin Pyksas“ padarė vieną iš pačių žinomiausių ir liaupsinamiausių per visą serialų istoriją.

O ar amerikiečių  serialo „Daktarė Kvin“ žiūrėjimas nėra gėrio terapijos seansai? Baigusi medicinos mokslus Harvarde, jaunutė gydytoja Mišelė Kvin palieka patogų ir ramų gyvenimą Bostone ir vyksta dirbti į nedidelį pasienio miestelį Kolorado Springs, toli Laukiniuose Vakaruose. Tais laikais, iškart po pilietinio karo, miestelio gyventojai įtariai žiūri į moterį gydytoją. Jie nepasitiki daktare Kvin, vengia gydytis pas ją... Tačiau pamažu jaunoji gydytoja pralaužia nepasitikėjimo ledus – miestelio gyventojai patiki jos profesionalumu ir gera širdimi. Netrukus moteriai tenka globoti tris našlaičius, kuriuos vėliau įsivaikina. Jauną moterį aplanko ir meilė...

Tiesa, lietuviški serialai nuvylė tuos, kurie tikėjosi rimtų juostų, na, pavyzdžiui, tokių, kaip britų „Puaro“ ar „Midsomerio žmogžudystės“. Bet taip neatsitiko. Ir dabar mūsų situacija dramatiška, nes orientuojamės į Lotynų Ameriką. Tai ne kūryba, o greito maisto restoranas. Netikėta tai, kad lietuviški serialai išstūmė iš mažųjų ekranų net meksikietiškus. Žinoma, mes nesukursime tokių serialų kaip „Baltieji rūmai. Valdžios godulys“, „Daktaras Hausas“ ar „Sopranai“, nes trūksta pinigų ir nieko čia nepakeisi. O dėl temų, tai yra ir mielų išimčių. Štai viduržiemį prasidėjęs serialas „Naisių vasara“ žiūrovus privertė gyventi vasaros laukimu – veiksmas vyko šilčiausiu metų laiku. Tai serialas apie Lietuvos kaimą, tik ne apie atbaidantį, o modernų, kuriame gyvena šviesūs žmonės ir apie kurio ramybę svajoja ne vienas miestietis. Tiesa, kad veiksmas seriale vyko vasarą, manyčiau, yra geriausia, kas jame buvo („Naisių žiema“ būtų visai kas kita). Vasarą rodomų kino filmų herojams dažniausiai irgi vasara, tik liūdi jie rečiau ir ilgesys rečiau juos kankina. „Amžinuose jausmuose“ (ankstesnis pavadinimas „Nekviesta meilė“) herojai vėl pradeda naują gyvenimą. Mūsų serialai – marga, bet labai lietuviška gyvenimo panorama. Ir kalba jie tik apie santykius, kam nors kitam nėra išteklių. Lietuviškų serialų kūrėjai pirmenybę teikia patriarchaliniam lietuvio pasaulio modeliui, kurio centre yra šeima, giminė, gentis. Tad ir „Amžinų jausmų“ personažus pirmiausia sieja šeimos ryšiai, paskui – verslo ir erotiniai. Žmonės pykstasi ir vėl susitaiko, pamiršdami nuoskaudas. Susitaikymai visad vainikuoja serialus.

„Amžini jausmai“ tapo žiūrimiausiu serialu Lietuvoje. Tik pirmąją savaitę televizijos ekranuose pasirodęs serialas, tuomet vadintas „Nekviesta meile“, iš karto atsidūrė penktojoje populiariausių Lietuvoje programų dešimtuko vietoje. Didesnę šio serialo auditorijos dalį sudaro išsilavinę, aukštąjį ir aukštesnįjį išsilavinimą įgiję bei vidutines ar didesnes pajamas turintys žmonės. Gal ir nenuostabu – visi pasiilgę nacionalinio kino, lietuvių aktorių, tautinių realijų.

Tiesa, kino kritikai pastebi, kad iš esmės serialai yra ne sentimentalūs, o žiaurūs. Juose vaizduojamos krizinės situacijos nuolat mainosi. Patys siužetai - mitologiniai, papildyti nesveikos psichikos suformuotais vaizdiniais ir besistengiantys išspausti žiūrovams ašarą, o ašaros - katarsio požymis. Susitapatinant su herojėmis ir herojais, drauge išgyvenamos krizės ir laimėjimai, atpažįstami savoje biografijoje. Sėdi, žiūri kokį nors banalų serialą, ir niekaip nesuvoki, kaip jie ten tokie kvaili ir nieko nesupranta. Nemato to, kas akivaizdu, praklauso esminius dalykus. Ironiška tai, kad ir mes tokie pat akli, tik mūsų gyvenime viskas sunkiau, viskas tikra.

Skaičiau, kad viena Indijos gyventoja išsiskyrė su savo vyru, kai šis uždraudė jai žiūrėti serialus. Pasirodo, į pietryčius nuo Mumbajaus esančiame Punos mieste gyvenusi pora kasdien pykdavosi dėl serialų, o žmona galiausiai neištvėrė ir paprašė skyrybų. Televizijos serialai, patraukiantys žiūrovus melodramiškais siužeto vingiais ir jaudinančia muzika, Indijoje yra nepaprastai populiarūs, ypač tarp namų šeimininkių. Teismas patenkino indės skyrybų prašymą, nurodydamas, kad sutuoktiniai ketverius pastaruosius metus nuolat bardavosi, nes atsakovas neleisdavo ieškovei pačiai spręsti, kurias televizijos laidas jai žiūrėti.

Pasirodo, serialai priklauso priklausomybių grupei. Gal todėl, kad tai kūriniai be pabaigos, įrodantys, jog nieko nėra amžino. Serialuose viskas „sukramtyta“. Juokas už kadro parodo, kur juoktis, sako, greitai už kadro bus verkiama ir čiaudoma.

Serialai populiarūs ir žiūrimi, nes žmonės iš prigimties yra įpratę prie tam tikro pasikartojimo. Tai teikia saugumo pojūtį, kaip ir mūsų  kasdienių veiksmų eiliškumas, dienotvarkė, rutina, šventės. Serijiškumas pirmiausiai prasidėjo literatūroje, ypač nuo XIX a., ir televizija tai pasisavino. Teatre serijiškumas neįmanomas, nors kine būna tęsiniai, tarkime, „Džeimsas Bondas“, bet juk į kiną nevaikštome žiūrėti 345-osios serijos...

Serialai yra įtaigūs, pavyzdžiui, nepilnamečių nėštumas siejamas su „Draugais“ ar „Seksu ir miestu“. Meksikietiški serialai jaunoms mergaitėms jau įkalė į galvą nuostatą – kabinkis ant kaklo turtingam vyriškiui ir būsi laiminga. Aktorius serialų žiūrovai ima tapatinti su jų vaidinamais personažais. Žmonės pripranta prie aktoriaus personažo, bet staiga jį pamato kitame seriale visiškai kitokį. Atrodo, kad net nebežinai, ką žiūri. Ar aktoriams lengva? Sako, serialuose lengviau nei didžiajame kine (kai kurie režisieriai ar aktoriai skanduoja: „Mums reikia didelio ekrano!“). Daugelis ginčijasi. Suvaidinti dešimt scenų tą pačią dieną - vienoje verkti, kitoje juoktis - nėra paprasta. Sako, buvo tik vienas aktorius, kuris atsisakė vaidinti serialuose. Tai Rolandas Kazlas.

Kokį  anekdotą parinkti tekstui apie serialus? Gal trumputį, kuris atskridęs tarsi iš tų serialų.

- Jau pavasaris, brangusis.

- Neturiu pinigų. 

O gal tokį  pastebėjimą.

Žmona kaip megztinis – šilta, gera, bet Tailande nereikalingas.

Kai kas gali pastebėti, jog apie serialus rašau ne laiku, nes vasara nėra serialų metas, o vertėjo visą tekstą skirti krizei - problemai nr. 1. Gal. Bet nejau krizė ilgesnė už serialus?