Senieji Šiauliai:Virginija Šiukščienė apie 1863 metų sukilimo parodos koncepciją

Aušros“ muziejaus direktoriaus pavaduotoja muziejininkystei Virginija Šiukščienė: „Dabar mes ir esame tame parodos koncepcijos kūrimo etape, nes norime, kad paroda būtų kitokia, išskirtinė. Šiais laikais jau nebeužtenka tik išdėlioti eksponatus taisyklingai ir gražiai“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

2013 metai yra paskelbti 1863 metų sukilimo metais. Tad Šiaulių „Aušros“ muziejus tęsdamas 1933 metais muziejuje gimusią tradiciją 150-osioms sukilimo metinėms rengia didžiulę parodą ir ruošia katalogą pagal Lietuvos ir užsienio muziejuose saugomą medžiagą.

Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktoriaus pavaduotoja muziejininkystei Virginija Šiukščienė sako, kad neužtenka tik surinkti eksponatus ir juos aprašyti kataloge – šiandienos muziejininkystė reikalauja pateikti informaciją kuo įvairiapusiškiau ir įdomiau, atrandant nepastebėtus ar užmirštus šio istorinio įvykio aspektus.

- Ar kiti Lietuvos muziejai turi tokias pat dideles kolekcijas, kaip ir „Aušros“ muziejus apie 1863 metų sukilimą?
- Didžiulę kolekciją 1863 metų tema turi Lietuvos nacionalinis muziejus ir, kaip jau minėjau, šis muziejus jau parengė parodą 145-osioms sukilimo metinėms.
Mes nutarėme pakalbinti kitus Lietuvos muziejus – tiesiog juos apklausėme, kokią jie turi medžiagą, ir išsikėlėme sau uždavinį išleisti 1863 metų sukilimo eksponatų, saugomų Lietuvos muziejuose, katalogą.

Kadangi XIX amžiaus Lietuvos žemėse buvo keturios gubernijos - Kauno, Vilniaus, Gardino ir Augustavo, tai mums reikėjo susisiekti ir su Gardino valstybiniu istorijos ir archeologijos muziejumi, su Suvalkų muziejumi ir Augustavo žemės muziejumi.

Todėl be Lietuvos aštuoniolikos muziejų į katalogą įeis ir šių trijų užsienio muziejų medžiaga. Mes su jais sudarėme bendradarbiavimo sutartis ir esame įsipareigoję jų medžiagą naudoti išleidžiant katalogą ir 2013 metais surengiant parodą „Aušros“ muziejuje.
Jei mums pavyks, mes tą parodą norėtume parodyti ir kituose muziejuose, juolab kad ypatingą susidomėjimą rodo Gardino muziejus.
Dabar mūsų tikslas yra sudaryti katalogą, parengti parodą. Jei viskas sėkmingai klostysis, tai norėtume kitų metų pabaigoje pristatyti ir katalogą su visa medžiaga, saugoma Lietuvos muziejuose.

- O ką reiškia „parengti parodą“? Juk jau visus eksponatus turite, visi jie aprašyti.
- Taip tik atrodo, kad viską sudėliojai ir to užtenka. Tik atrodo, kad visi eksponatai sukataloguoti. Tačiau ir su katalogu nėra taip paprasta, kaip iš šalies atrodo.
Nors šia tema buvome kažkiek pasidomėję ir nors nedidelį katalogėlį esame išleidę 1999 metais, bet jame yra tik dalis mūsų medžiagos.
Be to, kai dabar 1863 metų sukilimu pradėjome domėtis plačiau, tikrintis, kas yra pas kitus, ir aiškinantis, ką dar galima su savo medžiaga padaryti, tai pamatėme, kad dar daug darbo yra ir su mūsų medžiaga.

Kodėl? Todėl, kad jau tų minėtų fotografijų antrojoje pusėje yra nemažai įrašų. Ir visi tie įrašai - lenkų kalba.
Todėl dabar pagrindinis mūsų darbas yra su lenkų kalbos žodynais, su konsultantais, šios srities specialistais. Darbas yra tuos įrašus perskaityti ir išversti į lietuvių kalbą.
Taip pat mes turime atlikti nemažai tyrinėjimų, nes dalis sukilėlių fotografijų yra su užrašu „nežinomas“, „nežinomas“... O gerai patyrinėjus mums pavyksta vieną kitą tokio sukilėlio pavardę ir išsiaiškinti.
Daug informacijos randame tiesiog išsivertę tai, kas buvo įrašyta kitose nuotraukų pusėse – ne tik sukilėlio pavardę, bet ir kita.

- Tai kiek eksponatų būsimai parodai esate surinkę?
- Nors jau eksponatų parodai yra per septynis šimtus, bet parodą rengiant reikia viską pradėti nuo to, kokia turi būti jos koncepcija. Tai yra, kaip mes dabar turime parodyti tą sukilimą.
Paprasčiausias yra chronologinis būdas: parodoje viską pateikti pradedant nuo caro manifesto, nuo demonstracijų Varšuvoje, tęsiant pagrindiniais mūšiais ir baigiant sukilimo nuslopinimu.
Tačiau tai jau ir vadovėliuose yra aprašyta, ir tai mes dar nuo mokyklos laikų žinome.
Todėl mūsų uždavinys ir yra atrasti tą kampą, kaip į tą sukilimą pažiūrėti, įdomiai pristatyti.

O kaip tai padaryti, kokį sukilimo bruožą išskirti? Juk sukilime dalyvavo ištisos šeimos. Tai gal būtų galima sukilimą pristatyti per šeimas, jų likimus.
Gal viena iš temų, kuri atsispindės, tarp kitko, ir kataloge, nes jame bus du įvadiniai straipsniai – šiauliečio istoriko dr. Simono Strelcovo apie kasdienybės istorijos tyrimus, remiantis būtent šia muziejuose sukaupta medžiaga, ir daktaro Jono Vaičenonio iš Vytauto Didžiojo universiteto apie sukilimą kariniu aspektu.
Kasdienybės istorijos tyrimai yra be galo įdomus dalykas, nes tai leidžia į sukilimą pažiūrėti savitu kampu. Pavyzdžiui, kaip tokie įvykiai, kaip sukilimas, pakeičia žmogaus nusistovėjusį, rutininį gyvenimą.

Juk gyveno žmogus, augino vaikus, dirbo žemę (valstiečiai dalyvavo sukilime kartu su bajorais), bet štai prasidėjo sukilimas ir jis metė savo darbus, išėjo į mišką, pradėjo kariauti. Juk įdomu, kaip tai paveikia žmonių gyvenimus, netgi sąmonę ir tai būtų vienas iš aspektų parodai.
Dar vieną idėją turime. Kadangi dabar daugiausia dirbu su minėtomis fotografijomis – verčiu įrašus į lietuvių kalbą, tai pastebėjau, kad čia yra panašumų su XX amžiaus Lietuva. Kas pokaryje išėjo į mišką? Jauni, gražūs vyrai, kuriems reikėjo gyventi, kurti šeimas, vaikus auginti.

Tokie pat jauni vyrai, kaip ir 1863 metų sukilime.
O gal surengti portretų galeriją – juk turime keletą šimtų tų gražių žmonių portretų.
Taigi dabar mes ir esame tame parodos koncepcijos kūrimo etape, nes norime, kad paroda būtų kitokia, išskirtinė. Šiais laikais jau nebeužtenka tik išdėlioti eksponatus taisyklingai ir gražiai.

- Ar parodoje be grafo M. Muravjovo bus medžiagos ir apie sukilimo malšintojus?
- Grafo autobiografiniai užrašai ir sukilėlio dienoraštis iš Gardino muziejaus taip pat galėtų būti koncepcija. Sakykim, rengiant katalogą būtų galima parengti dvi publikacijas: pateikti išverstus iš rusų autobiografinius N. Muravjovo užrašus ir išverstą sukilėlio dienoraštį.
Tačiau kol kas teko šio sumanymo atsisakyti (bet tai galėtų būti tęstinis dalykas), nes sukilėlio dienoraštis yra Gardino muziejaus nuosavybė, o šis muziejus norėtų, kad dienoraštį mes išverstume ir į baltarusių kalbą.
Todėl iš karto atsiranda piniginiai klausimai, autorinės teisės ir kiti panašūs dalykai. Nors įdomus būtų tų dviejų dienoraščių ir dviejų kariaujančių pusių sugretinimas.
Galbūt mes tą sugretinimą išryškinsime ir naudodami turimas fotografijas – sukilimo malšintojų fotografijų taip pat šiek tiek turime.
Juk ir malšintojai buvo jauni vyrai, čia atsidūrę ne savo valia. Įdomu būtų ir parodyti, kiek žmogus yra įrankis istorijos vingiuose, kiek jis čia pats rinkosi.

- Ar sukilime dalyvavo ir Šiaulių miesto gyventojai – miestiečiai?
- Taip, dalyvavo. Aplink Šiaulius veikusiems sukilėlių būriams kaip tik ir vadovavo miestietis Paulinas Bagdonavičius.
Ir tai nė kiek nėra keista, nors lyg ir su žemės reforma, baudžiavos panaikinimu miestiečiai nebuvo susiję, tačiau sukilimo tikslai buvo ne tik žemė, bet ir Abiejų Tautų Respublikos atkūrimas, nepasiteisinusios 1830 metų sukilimo viltys. Juk ir 1863 metų sukilimo buvo du komitetai – baltųjų ir raudonųjų. Jei vieni akcentavo labiau socialinius uždavinius, tai kiti globaliau žiūrėjo į sukilimo tikslus – kaip į galimybę atkurti valstybę.

Šis 1863 metų sukilimas buvo tuo ir ypatingas, kad jame dalyvavo ir bajorai, ir valstiečiai. Ir vienų, ir kitų buvo daug.
Nors, sakykim, sovietinėje istoriografijoje buvo vis dėlto valstiečiai akcentuojami kaip šio sukilimo varomoji jėga, tačiau iš tiesų sukilime dalyvavo pakankamai daug bajorų, apsišvietusių žmonių. Jie sukilimui ir vadovavo, ir sukilime dalyvavo šeimomis.

Be to, 1863 metų sukilimas pasižymėjo ir tuo, kad jame dalyvavo nemažai kunigų, pradedant sukilimo vadu Antanu Mackevičiumi ir baigiant nežinomais.
Matyt, dvasininkai buvo tie, kurių balso buvo klausomasi ir įsiklausoma. Jiems buvo truputį paprasčiau žmones patraukti, nes bažnyčia buvo ta vieta, iš kur žinia apie sukilimą ir ėjo.
Ir katalogo fotografijose kaip tik bus išskirtas dvasininkų luomas.

Vertėjas, publicistas, laisvamanis Vladislovas Dembskis gimė 1831 metų gegužės 19 dieną Lepšiuose, Joniškio rajone, mirė 1913 metų lapkričio 12 dieną Scrantone, JAV.
Mokėsi Raseiniuose, Šiauliuose. 1860 metais baigė Varnių kunigų seminariją, kunigavo Žemaitijoje – vikaravo Varniuose, Plungėje, Ylakiuose ir Kražiuose.
Aktyviai dalyvavo 1863 metų sukilime: iš sakyklos perskaitė sukilėlių manifestą ir pats išėjo į sukilimą, Robako slapyvardžiu stojo į Banevičiaus ir Šimkevičiaus sukilėlių būrį, buvo būrio kapelionas, vėliau persikėlė į Stanevičiaus (Pisarskio) būrį ir su Bagdanavičiaus vyrais Varniuose dalyvavo mūšiuose, buvo sužeistas.
Po 1863 metų spalio pradžioje nesėkmingo sukilėliams mūšio ties Tryškiais pasitraukė į Klaipėdą, vėliau emigravo į Vokietiją, kunigavo Prancūzijoje, Šveicarijoje, nuo 1880 metų JAV lietuvių ir lenkų parapijose. 1892 metais apsigyveno pas J. Šliūpą, metė kunigystę. 1900–1910 metais buvo Lietuvių laisvamanių susivienijimo Amerikoje sekretorius. 1925 metais V. Dembskio palaikai perkelti į Ginkūnų laisvamanių kapines.
Bendradarbiavo laikraščiuose „Nauja gadynė“, „Apšvieta“, „Garsas“. Į lietuvių kalbą 1870 m. išvertė Hughes Felicité Robert de Lamennais Knygos teisybių.
V. Dembskis parašė darbų, propaguojančių materializmą ir ateizmą.

Ginkūnų laisvamanių kapinėse yra palaidota 1863 metų sukilimo dalyvio, ekskunigo Vladislovo Dembskio urna su palaikais.