„Aušros“ muziejaus direktoriaus pavaduotoja muziejininkystei Virginija Šiukščienė: „Ir Šiauliai, ir „Aušros“ muziejus tikrai yra susiję su 1863 metų sukilimu, o muziejus yra nemažai padaręs formuojant istorinę atmintį būtent šia tema“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

1863 metų sukilimas šiauliečiams pirmiausiai siejasi su Sukilėlių kalneliu, kur palaidota vienuolika sušaudytų ar pakartų dalgininkų kuopos sukilėlių: Paulinas Bagdonavičius, Kazimieras Braziulis, Aleksandras Kobilinskis, Andrejus Kuprijenka, Aleksandras Kučauskis, Bronislovas Kvietkauskas, Jonas Morkis, Jurgis Pranaitis, Mečislovas Scipijonas, Konstantinas Sungaila, Albinas Verbliugevičius.

Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktoriaus pavaduotoja muziejininkystei Virginija Šiukščienė teigia, kad ir Šiauliai, ir „Aušros“ muziejus yra daug plačiau ir giliau susiję su 1863 metų sukilimu per išsaugotą žmonių istorinę atmintį.

- Kaip Šiauliai yra susiję su 1863 metų sukilimu?
- Taip, kaip ir didžioji tuometinės XIX amžiaus Lietuvos dalis: dalis šiauliečių ir miesto apylinkių gyventojų buvo sukilėliai.
Savo istorinėje atmintyje šiauliečiai šį sukilimą sieja su tik Sukilėlių kalneliu, nors ten stovintis paminklas yra skirtas Nepriklausomybei. Ir tai suprantama – žmonių sąmonėje tas kalnelis yra įsirėžęs giliau ir turi istorines šaknis, nes ten buvo pakarti, nubausta vienuolika sukilėlių.
Ir Šiaulių „Aušros“ muziejus yra tampriai susijęs su sukilimu, nes dar tolimais 1933 metais, kai muziejui buvo vos dešimt metų, laikė vienu iš savo svarbiausių darbų, vienu svarbiausių tuo metu uždavinių priminti visuomenei tuos XIX amžiaus įvykius ir, suėjus nuo sukilimo pradžios 70 metų, pažvelgti, kas dar žmonių yra žinoma apie sukilimą ir kokius daiktus iš to laiko jie yra išsaugoję.
Todėl tais 1933 metais ir gimė ta mintis sukilimo 70-mečiui surengti parodą Šiaulių „Aušros“ muziejuje.
Tam galbūt reikšmės turėjo tai, kad dar labai gyvi buvo prisiminimai, kad galbūt jau šiek tiek medžiagos apie tai muziejus turėjo. Galima tai tik numanyti. Tačiau reikia pripažinti, kad daugiausiai medžiagos, eksponatų parodai ir buvo surinkta būtent tais metais.

Šiandienos požiūriu muziejus labai profesionaliai ėmėsi to uždavinio – sugalvojo tą temą ir kreipėsi į visuomenę, kad žmonės tuos prisiminimus užrašytų ir atneštų saugomas savo relikvijas. Be to, patys muziejininkai dalyvavo ekspedicijose – sužinoję, kur ko galima rasti, važinėjo po Šiaulių ir tolimesnes apskritis rinkti tos medžiagos.
Po parodos dalis eksponatų liko „Aušros“ muziejuje, nes vieni žmonės tiesiog atiduodavo eksponatus amžinam saugojimui muziejuje, kiti derėdavosi, kad tik kopijos būtų padarytos ir tik dalis savo relikvijas atsiėmė.

Taigi tuo metu „Aušros“ muziejus padarė labai svarbų darbą formuodamas istorinę atmintį, nes vėliau 1863 metų sukilimas buvo tarsi šiek tiek nuėjęs į užmarštį. Be to, tarybiniais laikais truputėlį keitėsi jo traktuotė. Ir tik 2008 metais vėl buvo surengta vėl labai didelė paroda Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
Taip iki šiol buvo surengtos tik dvi etapinės parodos apie 1863 metų sukilimą: 1933 metais Šiaulių „Aušros“ muziejuje ir 2008 metais Lietuvos nacionaliniame muziejuje
Nors reikia pripažinti, kad Šiaulių muziejuje per tą laikotarpį dar buvo surengta paroda 1963 metais sukilimo šimtmečiui. Tik nelabai daug išliko medžiagos, kokia tai buvo paroda. Tiesiog iš muziejaus istorijos žinome, kad ji buvo.

Kita sukilimui skirta paroda „Aušros“ muziejuje buvo surengta 1988 metais – eksponuota per šimtą relikvijų. Tačiau prisimename, kokie tai metai: Sąjūdžio gimimo metai, Sukilėlių kalnelio naujo sutvarkymo metai ir pristatymo visuomenei metai.
Taigi ir Šiauliai, ir „Aušros“ muziejus tikrai yra susiję su 1863 metų sukilimu, o muziejus yra nemažai padaręs formuojant istorinę atmintį būtent šia tema.

- Vadinasi, tai išskirtinė Šiaulių „Aušros“ muziejaus tema?
- Būtent 1933 metų paroda mūsų muziejus yra tikrai išskirtinis, net Lietuvos muziejininkystės istorijoje yra minimas.
Vėliau, jau sovietiniais laikais, nemažai šalies muziejų ekspozicijų atsirado 1863 metų sukilimui skirti skyreliai, kur dažniausiai sukilimas buvo traktuojamas kaip klasių kovos išraiška, todėl atitinkamai buvo dėliojami akcentai.

Tačiau Šiauliai tikrai su ta 1933 metų paroda labai ryškiai išsiskiria Lietuvos muziejininkystės kontekste. Tokio dydžio ir reikšmingumo šia tema parodos net iki 2008 metų nebuvo surengta.
Šiandienos požiūriu ji buvo parengta labai profesionaliai – pagal visus muziejologijos reikalavimus, ir medžiaga rinkta, ir skelbti įvairūs atsišaukimai į visuomenę.

- Tai kokie buvo surinkti eksponatai, kokia medžiaga? Negi nuotraukos?
- Galima išskirti keletą eksponatų grupių.
Pirmąją – kaip tik fotografijų, kurios čia vaidina ypatingą vaidmenį. Galima sakyti, kad fotografija kaip tik ir paplito XIX amžiaus septintajame dešimtmetyje, tuo metu, kai ir vyko sukilimas.
Todėl mūsų muziejaus kolekcija ir išsiskiria tuo, kad jos didžiają dalį sudaro iš to laikotarpio fotografijos.
Tai tikrai istorinės fotografijos. Vienose nufotografuotos šeimos, jauni žmonės dar prieš sukilimą, kitose – sukilėliai tremtyje. Yra nuotraukų, kuriose žmonės įamžinti sukilėlių rūbais, nors gal tuo net sunku patikėti.

Matyt, jau tada tremties, netekties akivaizdoje buvo suprasta ši fotografijos prasmė ir reikšmė. Įsivaizduokime, žmogų ištrėmė į Sibirą ir galbūt jo artimiesiems net jo atvaizdo nebebūtų likę, jei ne fotografijos. Būtų likusios tik legendos: senelis ar prosenelis buvo šaunus vyras – sukilėlis.
Taigi fotografijos ir išsaugojo atmintį.
A priori perbėgant šimtą metų į priekį: Lietuvoje XX amžiaus viduryje vyksta pasipriešinimo kovos, o mūsų partizanai labai daug fotografuojasi lygiai dėl tų pačių priežasčių – jautė, kad iš miško gali negrįžti.

Tad turime šimtus tokių fotografijų.
Galima taip pat išskirti kitą eksponatų grupę – oficialius dokumentus. Pradedant nuo caro manifesto dėl baudžiavos panaikinimo – dokumento, kuris tarsi ir buvo to sukilimo pretekstas. Turime ir vyskupo Motiejaus Valančiaus raštą, kuriuo jis iš pradžių ragino valstiečius tarsi paklusti manifestui, laikytis tvarkos, ir daugiau oficialių dokumetų.
Kita grupė – įvairūs sukilėlių dokumentai, rankraščiai, eilėraščiai ir kita. Beje, į rengiamos parodos į katalogą bus įtrauktas labai įdomus eksponatas iš Baltarusijos Gardino muziejaus. Tai sukilėlio dienoraštis, lenkų kalba parašytas ir su labai įdomiais piešiniais. Sukilėlio pavardė, deja, neišlikusi.

Net įdomių atradimų padarėme gerai peržiūrėję savo rinkinius. Radome grafo Muravjovo (Michailas Nikolajevičius Muravjovas – carinės Rusijos valstybės veikėjas, Vilniaus generalgubernatorius nuo 1863 iki 1865 metų. Į šias pareigas paskirtas numalšinti 1863–1864 metų sukilimą Lietuvoje. Pasižymėjo ypatingu žiaurumu, už tai vėliau pramintas Koriku, - red. past.) dienoraštį, autobiografinius užrašus – ranka surašytą 400 puslapių knygą.

Patyrinėjome Vilniuje Valstybės istorijos archyve, kur yra M. Muravjovo rašto pavyzdžių, ir pasirodė, kad ji ne Muravjovo ranka rašyta. Matyt, kažkas iš jo sekretorių ją perrašė, nes tokią pat, bet surašytą kitu raštu irgi atradome šiame archyve.
Dar viena labai įdomi sukilimui būdinga eksponatų grupė – tai sukilėlių daiktai ir daiktai, padaryti kalėjime, tremtyje. Įdomu, iš kokių medžiagų jie buvo padaryti, nes juk kalėjime žmonės nieko neturėjo. Todėl daug ką darė iš to, ką turėjo po ranka: pavyzdžiui, yra iš žmogaus plaukų suvyta, susukta grandinėlė, iš duonos minkštimo padarytas rožinis.

Tai labai išskirtiniai daiktai.
Štai tokios yra pagrindinės eksponatų grupės kolekcijoje.

- Užsiminėte, kad važiavote į Gardiną rinkti eksponatų. Tai kada ir kokią parodą ruošiate?
- Tai 1933 metais muziejininkams reikėjo važiuoti rinkti eksponatų, medžiagos arba laukti kol į muziejų atvažiuos kas. Dabar viskas vyksta truputį paprasčiau: virtualioje erdvėje susisiekėme su keletu muziejų iš Lietuvos ir užsienio.

O kodėl tai darome? Todėl, kad 2013 metai, sukilimo 150-mečio, jau yra paskelbti 1863 metų sukilimo metais, nors dar gerokai anksčiau, jau nuo praėjusių metų pradžios, mūsų muziejus nusprendė grįžti prie šios temos, kadangi ją pradėjo nagrinėti mūsų pirmtakai, ir surengti parodą.

Parodą, kurioje turime parodyti tai, kas jau buvo surinkta 1933 metais, ir tai, kas vėliau buvo surinkta.
Todėl pradėjome domėtis, kokių eksponatų turi kiti muziejai, ir tikimės, kad ir šiauliečiai, ir kiti Lietuvos gyventojai parodai pateiks giminėje saugomų 1863 metų sukilimo relikvijų ar prisiminimų.
Tęsdamas prieškario tradiciją „Aušros“ muziejus visus neabejingus savo istorijai, kultūrai šiauliečius ir Šiaulių apskrities gyventojus kviečia prisidėti prie sukilimo medžiagos rinkimo. Galbūt jų namuose dar yra daiktų, dokumentų ar fotografijų, priklausiusių jų seneliams, proseneliams ir menančių šį svarbų Lietuvos istorijos įvykį. O galbūt giminėje iš kartos į kartą yra perduodama istorija apie protėvių dalyvavimą 1863 metų sukilime. Todėl muziejus kviečia pasidalyti šiomis istorijomis, išsaugotais daiktais ir taip prisidėti įamžinant brangių žmonių atminimą kartu paminint šį svarbų Lietuvos istorijos įvykį.
(Bus daugiau)

1863 metų sukilimo paroda Šiaulių ,,Aušros“ muziejuje. 1933 m. gruodis.

Sukilėliai tremtyje Tomske. 1865 m.

Sukilėlis Vladislovas Konarskis iš Varšuvos, nuteistas 6 metams sunkiųjų darbų. 1865 m.

Gardino valstybinio istorijos-archeologijos muziejaus eksponatas: tremtinio dienoraštis ,,Droga do Syberyji czyli podróż więznia. Pisana 1863-64-65 roku“ (,,Kelias į Sibirą arba kalinio kelionė. Rašyta 1863–1865 m.“).
„Aušros“ muziejaus nuotr.

Tokiomis grandinėmis buvo sukaustyti 1863 metų sukilimo dalyviai, ištremti į Sibirą.

Kalėjime sukilėlio iš duonos minkštimo ir kaulo pasidarytas rožinis.

Iš plaukų nuvyta juostelė.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Sukilėlių kalnelis prieš karą. Fot. Gerardas Bagdonavičius.
„Aušros“ muziejaus nuotr.

„Aušros“ muziejaus archyve surastas M. Muravjovo autobiografinis dienoraštis.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.