Senieji Šiauliai. Tėvas Algis Baniulis: apie Šiaulių Jėzaus draugijos namus ir naujokyną

Šventojo Ignaco Lojolos bažnyčia su naujokynu ir Šiaulių Jėzaus draugijos (SJ) namais sudaro bendrą kompleksą, į kurį įeina ir Tėvo Benedikto Andruškos pradinė mokykla.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

1930 metais Šiauliuose įkurta Šventojo Ignaco Lojolos bažnyčia yra kiek kitokia nei Šventojo Petro ir Povilo katedra bei Šventojo Jurgio bažnyčia.
Viena, ji visai mažytė, antra, jos kunigas vadinamas ne klebonu, o rektoriumi, trečia, ši bažnyčia neturi parapijos, ketvirta, šalia bažnyčios yra vienuolynas – naujokynas ir Šiaulių Jėzaus draugijos (SJ) namai.

Tai tik iš pirmo žvilgsnio pastebimi dalykai. O išsamiau apie šios bažnyčios išskirtinumą pasakoja pats Šventojo Ignaco Lojolos bažnyčios rektorius tėvas Algis Baniulis, SJ.
- Taip, skirtumas tarp parapijinės bažnyčios ir tarp vienuolyno bažnyčios yra. Pastaroji neatlieka tų funkcijų, kurias atlieka parapijų kunigai: tuokia, laidoja, krikštija.
Mes, jėzuitai, esame įsipareigoję ir tais įžadais, kuriais yra įsipareigoję ir dieceziniai (diecezija – vyskupija, tai yra, katalikų bažnyčios administracijos sritis, - red. past.) kunigai – skaistumo, kaip ir visi vienuoliai – neturto bei klusnumo, be to, mes turime ir papildomą įžadą – paklusnumo Šventajam Tėvui.

Yra dar vienas skirtumas – vienuoliai niekada neturi siekti garbės, jie turi dirbti nesitikėdami ir nelaukdami, kad juos kažkas įvertintų. Todėl niekad nerasite vienuolio, kuris būtų kanauninkas, prelatas, monsinjoras. Ne dėl blizgučių čia dirbama, ne dėl raudonų sagučių, o dirbama su žmonėmis ten, kur nedirba dieceziniai kunigai.
Jėzuitų misija – žmogaus ugdymas, švietimas. Todėl į Lietuvą atvykę jėzuitai čia pirmiausiai kūrė mokyklas: Kražių kolegiją, seminariją, pirmąjį universitetą. Ir dabar mes atliekame šią misiją – Vilniuje ir Kaune yra dvi jėzuitų gimnazijos, Šiauliuose – naujokynas. Čia ugdomi jaunieji būsimieji jėzuitai atlieka praktiką.
Todėl mūsų tikslas nėra dirbti parapinį darbą bažnyčioje, kurį atlieka diecezijos kunigai.

- Vadinasi, Šventojo Ignaco Lojolos bažnyčia skirta naujokyno, Jėzaus draugijos namų ir šalia esančios Tėvo Benedikto Andruškos pradinės mokyklos poreikiams?
- Taip, ir kartu bažnyčia yra skirta tiems žmonėms, kuriems tarsi nepakanka diecezinių kunigų. Kadangi mūsų bažnyčia neturi parapijinių ribų, čia gali ateiti žmonės iš visur ir išpažinties, ir pokalbiams.

Kartais pas mus atsiunčia žmones ir psichologai, kai pamato, kad tikinčiam žmogui to reikia, jei kažkas kažkada buvo nutylėta, jei kokia dvasinė žaizda atsirado. Tai yra, kai reikia žmogui parodyti gailestingąjį Dievą, kuris tą žmogų myli, gydo, ir taip jam padėti išgyti nuo depresijos, ligos.
Taip pat pas mus yra įvairių maldos grupelių. Sakykim, Krikščioniško gyvenimo bendruomenė, kurios nariai kasdien savo namuose meldžiasi, skaito Šventąjį Raštą bandydami Jį suprasti, o paskui visi susirinkę dalijasi savo atradimais ir taip vieni iš kitų, nes kunigas klausosi ir tik retkarčiais pabando kažką paaiškinti, jie daug ką sužino. O ir su jais bendraudamas kunigas pamato, kiek daug žmoguje yra šviesos.
Štai taip mes vieni kitus tiesiog pastipriname, dvasiškai ugdome. Tai ir mums naudinga, ir pasauliečiams, kurie jau nebegali be ryšio su Dievu, Šventuoju Raštu.

- Jūsų naujokynas, Jėzaus draugijos namai visai nepanašūs į vienuolyną, kokį įsivaizduoja kai kurie pasauliečiai: abitai, uždara teritorija...
- Šventasis Ignacas Lojola, mūsų bažnyčios ir vienuolijos globėjas, kurio šventę mes ruošiamės švęsti liepos 31-ąją, paskutinį bažnytinį ordiną įkūrė su viltimi, kad mes, jėzuitai, gyventume taip, jog neišsiskirtume, jog nešokiruotume, jog rengtumėmės taip, kaip tame krašte priimta. Nors aišku, galime vilkėti ir kunigiškus rūbus.
Taigi visada mes turime gyventi taip, kad ir labai turtingiems, ir vargšams nebūtų nejauku pas mus užeiti – mūsų gyvenimo stilius turi būti toks, kaip ir kitų žmonių. Ir žmonės tai žino.
Jėzuitai yra vienintelė iš visų tradicinių vienuolijų – pranciškonų dominikonų, kuri neturi bendrų maldų. Mes esame bičiuliai Viešpatyje ir mūsų tikslas nėra viską daryti kartu.

Pavyzdžiui, aš dirbdamas universitete turėjau vienokias darbo valandas, kitas brolis – kitokiu laiku dirba mokykloje ir mes neturime laiko bendrai maldai. Tačiau vieną kartą per savaitę būtinai susirenkame, kad kartu pasidalytume tuo, kas mums sekasi, pasikalbėtume, pasitartume.
Nors mes visi dirbame skirtinguose darbuose, bet sueiname į šiuos namus, kad kartu vienas kitą pastiprintume, padrąsintume, palaikytume, kad nesijaustume vieniši.
Kitaip nei diecezinis kunigas, kuris vienas užsidaro klebonijoje ir neturi su kuo pasikalbėti, iš to ir gali kilti problemų – pradedama ieškoti alkoholio ar kažko kita.
O čia mes vieni kitus matome – kartu vakarieniaujame ar kartu susėdame televizoriaus pasižiūrėti. Žodžiu – gyvename bendruomenėje.

Naujokai čia praleidžia dvejus metus, paskui mes visus siunčiame į užsienį filosofijos studijuoti, kad po dvejų ar trejų metų, baigę filosofijos bakalaureatą ar magistrantūrą, grįžtų ir dar kokius dvejus metus jie save bandytų – ar iš tikrųjų nori būti vienuoliais.
Nors bandymai, eksperimentai skiriami ir dabar Šiauliuose esantiems naujokams. Pavyzdžiui, jie siunčiami dirbti statybose paprastais darbininkais arba darbuotis senelių, vaikų globos namuose.
Dirbo naujokai du mėnesius su vargšais, kuriems utėlės tiesiog byra nuo galvų. Kai kurie po išbandymų sakydavo negalintys valgyti, nes jiems prieš akis stovėdavo šitie apaugę įvairiais parazitais žmonės, kuriuos reikėjo nuprausti, kuriems reikėjo išvalyti gyvas žaizdas.

Taip viską daryti, kaip parašyta Evangelijoje: samarietis, radęs plėšikų sužalotą keliautoją, pirmiausiai jam patepė žaizdas aliejumi, kad jas mažiau skaudėtų dezinfekuojant, ir tik tada palydėjo į užeigą. Šis pasakojimas tarsi ir yra būsimojo jėzuito mokymas, kaip reikia elgtis.
Yra ir toks eksperimentas – 30 dienų užsidaryti rekolekcijoms ir tylai. Tas dienas su niekuo negalima kalbėti, išskyrus vadovą, nes reikia apmąstyti Kristaus gyvenimą – kaip jis buvo ir mylimas, ir nekenčiamas, ir draugų išduotas, ir ant kryžiaus prikaltas, bet vis tiek mokėjo nugalėti viską savo begaline meile žmonėms.
Taip daroma tam, kad naujokai apsispręstų, ar jie tikrai ruošiasi padėti, tarnauti žmonėms visokeriopai, ar tik nori garbės būti kunigu, vienuoliu.

- Kokio amžiaus ir išsilavinimo žmonėms galima tapti Jėzaus draugijos naujokais?
- Vienas iš mūsų naujokų jau yra baigęs tiksliųjų mokslų magistrantūrą JAV, kitas – vidurinę, trečias – besirengęs būti dieceziniu kunigu, ketvirtas yra iš naujokyno Anglijoje, nes mūsų provincija yra Lietuvos-Latvijos.
Amžius ir išsilavinimas čia nesvarbu – gali būti ir profesorius. Bet jei jis nori tapti vienuoliu, turi pradėti nuo pirmojo laiptelio – kartu su kitais vargšams mazgoti žaizdų, trinkti galvas.
Kai jau naujokai tampa vienuoliais, jie vis tiek lieka bendruomenėje, gyvena bendruose namuose, kurie yra Vilniuje, Kaune, Šiauliuose. Štai čia mes gyvename šešiese.
Yra toks reikalavimas kiekvienam čia ateinančiam – viską, ką turi, atiduok tėvams, nes nieko, kas tavo, čia nereikia. Taigi ateini nieko neturėdamas, nes tapusį bendruomenės nariu mes apsiimame išlaikyti, išugdyti, leisti į mokslus.

Čia mūsų biudžetas yra bendras: atlyginimus sudedame į bendrą kasą ir visi kartu tariamės, kur reikia pinigus leisti. Pirmiausiai, žinoma, studijoms. Štai vienas iš mūsų svečių filosofiją studijavo Prancūzijoje ir Romoje, doktoratą ruošė Čikagoje, o gynė Anglijoje.
Kaip jau minėjau, po filosofijos studijų užsienyje yra dvejų metų pertrauka – naujokai vėl grįžta į Lietuvą, dirba mokyklose ar gimnazijose, vėl apmąsto savo pasirinkimą.
Po to jie vėl siunčiami į kitą universitetą, į kitą šalį, kad būtų kita kalba, kita kultūra, kita terpė, kad jų akiratis taptų kuo platesnis. Ir tai suprantama – mes esame tarptautinė bendruomenė. Todėl net kur nors nuvažiavę mes turime pareigą apsistoti ne viešbučiuose, bet bendruomenėse pas savus.

- Vienuolius paprastai atpažįstame iš abitų, o kaip atpažinti jėzuitus?
- Jėzuitai vienuoliai gali būti ir mokyklos direktoriais, ir kapelionais, ir bažnyčios rektoriais, ir universitetų dėstytojais, ir vienuolynų viršininkais.
Pasaulyje yra daug jėzuitų vadovaujamų universitetų, tai ten visi žino, kas yra kas. Lietuvoje kiek kitaip. Pavyzdžiui, į Šiaulius aš prieš beveik dvejus metus atvažiavau iš Vilniaus, kur dirbau Edukologijos universitete docentu, iki tol – Klaipėdos universitete, Kaune.

Kai ateidavau į universitetą, visi žinojo, kad esu kunigas, juolab, kad būdavau užsidėjęs vadinamają koloratkę (prie kunigo sutanos ar marškinių dėvimą baltą apykaklę, - red. pastaba). Iš pradžių ten žmonės tarsi ir baiminosi – matyt, atrodžiau griežtas kunigas. Bet per laiką pastebėję, kad aš tik atlieku savo pareigas ir nepuolu jų būtinai atversti, padaryti tikinčiais, nes žmogui reikia leisti tam pačiam subręsti, sakė besidžiaugiantys ir mūsų bendravimu, ir bendradarbiavimu.
Taigi nors dažniausiai jėzuitai vienuoliai būna kunigai, tačiau ir broliai nešioja koloratkę kaip skiriamąjį ženklą, todėl ir pasauliečiams nesudėtinga juos atpažinti.

- Kodėl Šiauliuose jėzuitai įsikūrė tik 1930 metais – trimis šimtais metų vėliau nei Kražiuose?
- Matote, buvo laikotarpis, kai neapykanta jėzuitams dėl jų veiklos – ginti nuskriautuosius, pasidarė tokia didelė, kad ordiną imta įvairiais būdais skųsti ir daugelyje kraštų jis buvo panaikintas.
O kai buvo įrodyta, kad ordinas nekaltas, kad tikrai Bažnyčios negriovė, jį reikėjo atgaivinti ir Lietuvoje, nes jėzuitai čia jau buvo išmirę.
Jaunuolis Benediktas Andruška buvo įstojęs į kunigų seminariją, bet persigalvojo ir nutarė tapti jėzuitu. Jėzuitu tapti tuo metu buvo sąlygos tik Lenkijoje, tad jis kurį laiką ten ir praleido. Paskui, kadangi Lietuvos ir Lenkijos santykiai buvo įtempti, tėvas Benediktas Andruška veiklą tęsė Vokietijoje ir kartu su vokiečių jėzuitais XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje atvyko į Lietuvą: Kaune buvo atkurta gimnazija, o Pagryžuvyje prie Tytuvėnų – naujokynas.

Ir 1930 metais tėvas Benediktas Andruška, atvykęs Šiaulius, nupirko už Lietuvoje ir užsienyje suaukotus pinigus žemės sklypą ir pastatė laikiną bažnyčią, kuri ir išliko.
Buvo ruošiamasi statyti didelę nuolatinę bažnyčią, nes laikinojoje žmonės netilpo, nors joje kas valandą vyko Mišios, o susirinkusiems kunigas sakydavo po vienų Mišių vieniems išeiti, kad kiti galėtų įeiti.
Nuolatinei bažnyčiai pastatyti buvo ir plytų privežta, bet iš jų sumūrytas vandens bokštas.
(Bus daugiau)

Apie jėzuitus
Jėzaus draugija (lot. Societas Jesu, sutrumpintai SJ arba SI) – Romos katalikų vienuolių ordinas, įkurtas 1540 metais basko Ignaco Lojolos (1491–1556), ir tiesiogiai pavaldus popiežiui.
Jėzaus draugija veikia 120 pasaulio šalių, yra susiskirsčiusi į 90 provincijų, turi apie 22 000 narių, 48 iš jų – Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijoje. Jėzuitams vadovauja visam amžiui renkamas generolas, kuris su pagalbininkais reziduoja Romoje. Jis skiria savo pagalbininkus provincijolus, jų patarėjus ir kai kuriuos namų vyresniuosius.
Jėzuitų provincijas sudaro jėzuitų bendruomenės, kurių kiekvienai vadovauja vyresnysis. Stodami į ordiną jėzuitai duoda skaistumo, neturto ir klusnumo įžadus.
Tai tarptautinė katalikiška kunigų ir brolių bendruomenė, bendradarbiaujanti su pasauliečiais. Jėzuitai visame pasaulyje kuruoja dešimtis aukštųjų ir šimtus vidurinių mokyklų. Bent 50 kalbų leidžia periodinius leidinius ir knygas.
Žymūs Lietuvos jėzuitai: Albertas Vijūkas-Kojelavičius (1609–1677) – pirmosios Lietuvos istorijos autorius, Žygimantas Liauksminas (1597–1670) – Vilniaus universiteto rektorius, Kražių, Polocko kolegijų kūrėjas, muzikologijos veikalų autorius, Konstantinas Sirvydas (1580–1631 m.), veikalo „Trijų kalbų žodynas“ autorius, poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595–1640), astronomas Martynas Počobutas (1728–1810).

Šventojo Ignaco Lojolos bažnyčios rektorius tėvas Algis Baniulis, SJ: „Vienuoliai niekada neturi siekti garbės, jie turi dirbti nesitikėdami ir nelaukdami, kad juos kažkas įvertintų. Todėl niekad nerasite vienuolio, kuris būtų kanauninkas, prelatas, monsinjoras“.