Algis Baniulis, SJ, Šiaulių Šventojo Ignaco Lojolos bažnyčios rektorius: „Norime įamžinti popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymą mūsų bažnyčioje, mūsų namuose Šiauliuose - pastatyti tam įvykiui paminklą“. 
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Šiaulių Šventojo Ignaco Lojolos bažnyčios rektorius, tėvas Algis Baniulis, SJ, tęsia pasakojimą apie trečiosios miesto bažnyčios, pastatytos ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, ir kartu apie Lietuvos jėzuitų per aštuoniasdešimt dvejus džiugius ir dramatiškus metus.

- Taigi Šventojo Ignaco Lojolos bažnyčia iš pradžių kaip jėzuitų vienuolyno koplyčia buvo pastatyta 1930 metais Vilniaus gatvėje 245 iš Boleslovo Stankaus nupirktame sklype. Jau rugpjūčio 20-ąją koplyčia, į kurią susirinkdavo iki pusės tūkstančio žmonių, buvo pašventinta, o tėvas Benediktas Andruška čia greit organizavo chorą, parašė daug giesmių.
Kaip jau minėta, buvo ruošiamasi Šiauliuose pastatyti didelę bažnyčią ir gimnaziją, todėl 1933 metais buvo nupirkta dar vienos šiaulietės nuosavybė ir jau po dvejų metų bažnyčios statybos prasidėjo, bet taip ir nebuvo baigtos, o supirktos statybinės medžiagos panaudotos kitiems tikslams.
To priežastis buvo ir pasikeitusi politinė situacija Lietuvoje: šalį okupavus sovietams, o paskui ir vokiečiams, Lietuvos jėzuitai buvo suvaržyti.
Šiaulių bažnyčios statytojui tėvui Benediktui Andruškai teko apsigyventi iš pradžių Kaišiadoryse, o paskui persikelti į Pagryžuvį, kol 1944 metais jis buvo sovietinės valdžios suimtas ir ištremtas į Sibirą.
Kadangi per karą Šiaulių katedra buvo apgriauta, Šventojo Jurgio bažnyčia negalėjo atlikti pareigų visiems tikintiesiems, Šventojo Ignaco Lojolos bažnyčia buvo labai populiari ir gausiai lankoma.
Tačiau 1948 metų pavasarį bažnyčia buvo uždaryta ir joje iš pradžių įrengtas sandėlis, vėliau - sporto salė.
Tik 1986 metais tuometinė miesto valdžia ėmėsi bažnyčią restauruoti koncertams, monospektakliams ir po trejų metų joje įvyko senosios bažnytinės muzikos festivalis.

- Koks ordino likimas?
- Ordinas buvo panaikintas, jo turtas nacionalizuotas kartu su bažnyčių rūsiuose per karą slėptu pasauliečių turtu, knygomis. Vieni jėzuitai, kaip ir tėvas Benediktas Andruška, buvo ištremti, kiti nuėjo į diecezines parapijas, bažnyčias.
Dirbdami dieceziniais kunigais jėzuitai ir išliko pogrindyje, nes nebuvo jokio ryšio su Roma, su mūsų centru ir generaliniu vyresniuoju, kurį vadiname generolu.
Iš esmės mes esame nepavaldūs vyskupams, tačiau jei naujas vienuolynas nori atsikelti, tai jis turi atsiklausti vyskupo - priims jį ar nepriims. Bet tai tik mandagumo gestas.
Jėzaus draugijos provincijos kas kelerius metus renka savo viršininką - provinciolą, kuris tuos dalykus ir derina su vyskupu: praneša apie paskyrimus, o vyskupas parašo dekretą, kad sutinka. Aišku, vyskupas gali reikalauti, kad kunigas ir nebūtų paskirtas, nors taip Lietuvoje dar nėra buvę.

Ir apskritai, nepasakyčiau, kad yra kažkokios konkurencijos tarp diecezinių ir jėzuitų bažnyčių.
Mes nenorime su niekuo konkuruoti. O jei šventojo Ignaco dvasingumas kai kuriems žmonėms patinka ir sekmadienį jie, užuot ėję į kitas Šiaulių bažnyčias, ateina pas mus, tai tik rodo, kad yra tikintiesiems pasirinkimas. Manau, kad jei tai ir yra konkurencija, tai yra labai sveikintina ir reikalinga.
O kodėl kalbu apie paskyrimus? Todėl, kad pas mus yra nuolatinė rotacija - kas šešerius metus mes skiriami dirbti vis į kitą vietą.

- Kaip jūs tapote jėzuitu, kai ordino nariai buvo pasitraukę į pogrindį?
- Aš nusprendžiau tapti kunigu dar būdamas vaikas, tad po armijos įstojau į kunigų seminariją. Man teko net palikti vidurinę mokyklą Pasvalyje, kad jai nepridaryčiau nemalonumų, ir mokslus baigti Kaune.
Seminarijoje jau pačiais pirmaisiais metais apsisprendžiau tapti jėzuitu, nes man teko laimė pažinti vieną kunigą jėzuitą, kuris man padarė labai gilų įspūdį, iš jo aš sužinojau apie jėzuitus. Todėl ir nutariau, kad jei būsiu kunigas, tai jau tik toks, kaip jis.
Taigi apsisprendęs ir nuėjau pas tėvelį P. Masilionį, kuris manęs niekada neagitavo nei kunigu būti, nei vienuoliu, pasakiau jam, kad norėčiau būti jėzuitas. Jis man ir nurodė, kur nuvažiuoti, į ką kreiptis.

Tai buvo slaptas naujokynas - ne toks, kaip priklauso, bet vasaros metu turėjome ir rekolekcijas (rekolekcijos yra dvasinės pratybos, intensyvūs maldos, susikaupimo renginiai, kurių vienas iš pradininkų yra šventasis Ignacas Lojola, - red. pastaba).
Prisimenu dabar, kaip aš trisdešimt dienų it paukštis turėjau išsėdėti bokšte prie Biržų. Man ten ir valgyti atnešdavo, net pasivaikščioti galėdavau išeiti tik naktimis kapinėse, nes dieną reikėjo slėptis nuo tų žmonių, kurie akylai sekdavo, kas pas kunigus, į bažnyčias atvažiuoja, ką veikia.

Buvo tam tikra įtampa, nuolatinė baimė.
Ir kunigų seminarijoje po kurio laiko mane pastebėjo – sakydavo: jis, ko gero, jėzuitas. Nežinau, ką jie ten pamatė.
Taip dar prieš tampant kunigu, 1970 metais, aš padariau įžadus - įstojau į jėzuitų vienuolyną.
O baigęs seminariją dirbau įvairiose parapijose. Panevėžys buvo pirmoji mano darbo vieta. Taigi vienoje bažnyčioje septyneri metai, Katedroje – ketveri ir pusantrų metų Pakruojyje, kur dar pasisekė pastatyti kleboniją.

1986 metų pabaigoje aš kaip licenciatas (licenciatas - antrosios pakopos akademinis kvalifikacinis laipsnis, suteikiamas aukštosios mokyklos absolventams, baigusiems podiplomines studijas, - red. pastaba) buvau pakviestas į kunigų seminariją. Ten ir dirbau septynerius metus iš pradžių dėstytoju, paskui - rektoriumi.
Prasidėjus Lietuvoje Atgimimui, kai atsirado daugiau kunigų, nemažai vienuolių, kad negalvotų, jog jėzuitai nori uzurpuoti kunigų ugdymą, pasitraukė iš seminarijos.
Ir aš išvažiavau į Klaipėdą, kur reikėjo statyti bažnyčią, įkurti universiteto Pedagogikos fakultete katedrą. Paskui Vilnius - buvau Šventųjų Jonų bažnyčios rektorius.

- Vadinasi, 1990 metais, kai Lietuvoje buvo atkurti vienuolynai...
- Taip, kaip tik tais metais mes išėjome į viešumą. Kaune pirmiausia atsiėmėme mokyklą. Ten vienuolyne veikė profesinė mokykla, o bažnyčia buvo baisu kaip apleista: stogas it rėtis, nes bažnyčia buvo kariuomenės šaudykla.
Iš pradžių neturėjome nė kur dėtis, tai veikėme palaipsniui – susitvarkydavome po kelis grąžintus kambariukus, po to – dar kelis.
Ne ką geresnė padėtis buvo ir Vilniuje: vienuolyne - vidurinė mokykla, kuri pradėjus remontuoti sugriuvo, todėl mums teko ją tiesiog iš griuvėsių prikelti, o jėzuitų Šventojo Kazimiero bažnyčia sovietmečiu buvo paversta Ateizmo muziejumi...

O grąžintos Šiaulių Šventojo Ignaco Lojolos bažnyčios pirmajam rektoriui tėvui Stasiui Kazėnui teko apsigyventi privačiame bute, nes vienuolyno čia nebuvo likę.
Taigi 1990 metais Šiauliuose bažnyčia buvo grąžinta tikintiesiems ir jau gruodžio 23-iąją pašventinta.
Beje, po poros metų mūsų bendruomenei čia priklausančiose patalpose buvo įkurta pirmoji katalikiška pradinė mokykla, kurią 1993 metų rugsėjo 13 dieną Šiauliuose viešėjęs Šventasis Tėvas Jonas Paulius II palaimino kartu su bažnyčia.
Katalikišką pradinę mokyklą nuo 1994 metų provinciolo pavedimu globoja Eucharistinė Jėzaus seserų kongregacija, o dar po penkerių metų mokyklai suteiktas pirmojo Lietuvos jėzuito Tėvo Benedikto Andruškos vardas.
1999 metais Šiauliuose atkurtas naujokynas.

- Ir kiek šiuo metu yra lietuvių jėzuitų?
- 1990 metais buvo apie penkiasdešimt lietuvių jėzuitų. Tiek buvo kartu paėmus ir Lietuvoje buvusius, ir išsisklaidžiusius po pasaulį.
Tai Lietuvos pogrindyje užaugusi karta ir ištvėrusieji tuos draudimo dešimtmečius. Tai ir Čikagoje susibūrę išvažiavusieji studijuoti į užsienį - ten jie pasistatė namus, jaunimo centrą, Romoje – keletas Grigaliaus universiteto profesorių, dar keli – Kanadoje. Kur bebūtų mūsų broliai – jie vis tiek priklauso mūsų bendruomenei.
Dauguma iš tų penkiasdešimties buvo vyresnio amžiaus, tad dabar jau nedaug belikę lietuvių jėzuitų - trisdešimt šeši.

Tėvas Benediktas Andruška gimė 1884 metų kovo 18 dieną Vilkaičių kaime, Lieplaukės parapijoje, ūkininkų šeimoje. Baigęs Palangos vidurinę mokyklą mokėsi kunigų seminarijoje ir labai susidomėjo jėzuitų veikla. Slapta nuo tėvų jis perėjo Rusijos–Austrijos sieną ir 1903 metais įstojo į Alicijos jėzuitų naujokyną. 1915 metais įšventintas į kunigus. Gavęs iš jėzuitų generolo įpareigojimą kartu su Vakarų Vokietijos provincija atkurti Lietuvos jėzuitų provinciją, 1923 metų gegužės mėnesį grįžo į Lietuvą, Kauno kunigų seminarijoje dėstė bažnyčios istoriją ir lotynų kalbą.
Norėdami greičiau atkurti Lietuvos jėzuitų provinciją 1929 metais jėzuitai Pagryžuvyje atidarė naujokyną, o trečiojo vienuolyno steigimo uždavinys buvo pavestas tėvui Benediktui Andruškai.

1930 metų birželio 15 dieną tėvas atvyko į Šiaulius ir kanauninko St. Sarapo bei dr. Domininko Jasaičio padedamas rado tinkamus namus vienuolynui. Taip jėzuitai įgijo Šiauliuose Boleslovo Stankaus nuosavybę, esančią Vilniaus gatvėje 245, už 100 000 litų, iš kurių didžioji dalis buvo pasiskolinta.
Savo rezidencijoje tėvas Benediktas Andruška pradėjo kurtis tik rugpjūčio 4 dieną. Jam į pagalbą atvyko brolis Valerijonas Šimkus. Rugpjūčio 20 dieną kanauninkas St. Sarapas pašventino koplyčią.

1931 metais iš Paryžiaus jam padėti atvyko tėvas Pranas Masilionis.
1933 metų vasario 3 dieną tėvas Benediktas Andruška nupirko Marijos Janulevičiūtės nuosavybę, kad Šiauliuose būtų pastatyta bažnyčia ir gimnazija. 1936 m. jis tapo viceprovinciolu, o Lietuvos jėzuitų provincija buvo visiškai atskirta nuo Vokietijos.
1940 metais tėvas Benediktas Andruška kurį laiką gyveno pas savo draugą Kaišiadorių vyskupijoje. Paskui savo pareigas perdavė Stasiui Gruodžiui, o užėmus Lietuvą vokiečiams persikėlė į Pagryžuvį ir dėstė filosofiją jėzuitams klierikams. 1944 metais tėvas Benediktas Andruška tarybų valdžios buvo suimtas ir nuteistas, 1949 metais ištremtas į Sibirą. Mirė 1951 metų vasario 14 dieną Verchni Uralske, Čeliabinsko srityje. Apie tai sužinota tik 1954 metais.

Tėvas Benediktas Andruška – pirmasis XX amžiaus jėzuitas Lietuvoje. 

Jėzuitų ordino įkūrėjas baskas Ignacas Lojola gimė 1491 metais Ispanijoje, Lojoloje, mirė 1556 metais liepos 31 d. Romoje. Tarnavo kariuomenėje - buvo Pamplonos pilies komendantas. Ginant tvirtovę sunkiai sužeistas. Gulėdamas ligos patale susidomėjo religinio turinio knygomis ir nusprendė pasišvęsti Dievo tarnystei.

Maždaug 1525 metais Barselonoje baigė lotynišką mokyklą, o 1534 metais gavo Paryžiaus Sorbonos universiteto daktaro laipsnį. Paryžiuje su bendraminčiais sukūrė naują draugiją, kurios nariai laisva valia davė neturto, skaistybės, paklusnumo įžadus ir pasiryžo vykdyti viską, ką palieps Šventasis Tėvas. 1540 metais patvirtinti Jėzaus draugijos – jėzuitų – įstatai, o pirmuoju generolu paskirtas Lojola, kaip vienuolis žinomas tėvo Ignaco vardu. Bažnyčios paskelbtas šventuoju.

 
 Bažnyčios globėjas – šventasis Ignacas Lojola.

Šią liepos 31-ąją Šventojo Ignaco Lojolos bažnyčioje buvo švenčiama bažnyčios globėjo diena. 

Tabernakulis - eucharistijos (ostijos) saugojimo vieta, didžiojo altoriaus viduryje esanti spintelė Švenčiausiajam Sakramentui komuninėje ir monstrancijoje laikyti. 

Pagal dabartinius reikalavimus – šiek tiek šone altoriaus stalas ir pultas vietoj sakyklos. 

Minimalistinės ir išraiškingos Kristaus kančios stotelės. 

Dėl aukšto kupolo bažnyčioje puiki akustika. 

Šventojo Ignaco Lojolos bažnyčios ir jėzuitų namų aplinka nuostabiai sutvarkyta – svarbu žmogaus dvasiai gyventi gražioje aplinkoje. 

Nedidelės bažnyčios, statytos kaip koplyčia, architektūrinį stilių sudėtinga įvardyti – ji tiesiog labai kompaktiška ir jauki. 

Vadimo SIMUTKINO nuotr.