06

Taip Ch. Frenkelio vila atrodė tarpukaryje, kai čia veikė Žydų gimnazija.
„Aušros“ muziejaus nuotr.


Romualda URBONAVIČIŪTĖ


Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius Raimundas Balza tęsia pasakojimą apie garsiausią Šiaulių fabrikantą Chaimą Frenkelį ir jo sūnų Jokūbą.
Tik dabar direktorius pasakoja gražiausio ir vertingiausio Chaimo Frenkelio statinio – vilos istoriją.
- Taigi 1905 metais Chaimas Frenkelis, lankydamasis Vakarų Europoje, kaip spėjame, susižavėjo moderno (arba secesijos, arba jugendo) stiliaus architektūra, kuri tuo metu buvo labai populiari, nes bandė sujungti visus iki tol buvusius architektūros stilius į vieną.


Kaip vila buvo statoma, dabar sunku pasakyti. Spėjame, kad statė ir įrenginėjo atvykėliai – aukštos kvalifikacijos specialistai galbūt iš Vokietijos, nes akivaizdu, kad tai ne vietinių meistrų darbas.
Nors atrodė, kad visa informacija dingusi, tačiau neseniai menotyrininkė iš Rygos rado medžiagos, jog vienas latvių dailininkas XX amžiaus pradžioje kūrė interjerus fabrikantui Šiauliuose. Tad gali būti, jog kūrė būtent Ch. Frenkelio viloje, nors šią informaciją dar reikia patikrinti.

Kas ir iš kur buvo vilos architektas, irgi iki šiol nėra žinoma.
Kaip bebūtų, pastatas išėjo labai modernus: čia buvo elektra (elektrinė buvo gamykloje), centrinis šildymas, ventiliacijos sistema ir telefonas, interjere moderniai panaudotas stiklas, medis.
Ką tikrai žinome, tai tik faktą, kad 1908 metais vila jau buvo pastatyta ir į ją įsikėlė Chaimas Frenkelis su šeima. Tačiau gyveno čia labai neilgai – iki 1914 metų pabaigos, kai prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir pasitraukus rusų kariuomenei, jam teko išvykti į Rusiją, o paskui į Vokietiją.
Jokūbas Frenkelis nuo 1918 iki 1940 metų viloje irgi ne nuolat gyveno. Jis vis keliavo tarp Šiaulių ir Vokietijos.

- Kiek šiandieninė Chaimo Frenkelio vila yra panaši į originalą?
- Viskas viloje yra tikra. Net vilos stogas, jau nekalbant apie sienas, yra išlikęs autentiškas – toks, koks buvo 1908 metais. Tiesiog stebuklas, kad nors per abu karus šalia esantis fabrikas buvo subombarduotas, vila visada išlikdavo sveika.
Tikriausiai tai nulėmė ir tas faktas, kad vila buvo pastatyta ne pačiame miesto centre, ir kad Frenkeliams pasitraukus į Vokietiją joje liko gyventi darbuotojai, ir tai, kad čia kelerius metus nuo 1918-ųjų veikė žydų gimnazija, vėliau čia kaip tarnybiniuose butuose gyveno fabriko specialistai.
Sekėsi vilai ir paskui, kai 1940 metais sovietinė kariuomenė, okupavusi Lietuvą, viloje įrengė karinę ligoninę, 1941 metais vokiečiai – irgi lazaretą (karinę ligoninę), o 1944-ųjų iki 1993-iųjų čia veikė Pabaltijos karinės apygardos ligoninė.
Gydytojai buvo pakankamai inteligentiški – pastato neišdaužė, nesuniokojo, kol 1993 metais Šiaulių „Aušros“ muziejus šį pastatą perėmė.

- Kodėl sunkiais 1993 metais muziejus šią vilą perėmė?
- Pasitraukus sovietinei kariuomenei liko begalė pastatų, objektų, kurių dauguma kaip vadinamasis Gagarino miestelis buvo tiesiog išparceliuoti, išdraskyti, išdaužyti, kol neliko akmens ant akmens.
Gerai, kad tuo metu buvo protingų žmonių, kurie nusprendė Chaimo Frenkelio vilos pastatą perduoti „Aušros“ muziejui, nes jam jau seniai reikėjo naujų erdvių.
Juk ne veltui dar 1989 metais Kultūros ministerija buvo skyrusi lėšų muziejaus pastato projektavimui. Tada ir prasidėjo didžiuliai debatai, nes vieni architektai muziejų siūlė statyti Kaštonų alėjoje, kiti – prie turgaus. Ir tol svarstė, kol atėjo 1990 metai ir nebeliko tų lėšų, nes pradėjo pūsti kiti politiniai vėjai.
Tad 1993 metais miesto Taryba, perduodama vilą muziejui, iš karto nušovė kelis zuikius: buvo aišku, kad autentišką pastatą apsaugos muziejus, kuris būdamas pavaldus Kultūros ministerijai, gaus finansavimą ir pastatui išlaikyti, ir sutvarkyti.


O tuometinė „Aušros“ muziejaus vadovybė pasielgė labai įžvalgiai: aptvėrė vilos teritoriją ir įdarbino čia sargus. Ir kartu pradėta ieškoti lėšų pastato restauravimo projektui parengti ir jam įgyvendinti.
Projektas buvo parengtas per metus, todėl jau 1995 metais viloje prasidėjo pirmieji restauravimo darbai.

- Mes, šiauliečiai, vilai esame neabejingi, ir tai suprantama, nes ji ir labai graži, ir dalis mūsų miesto istorijos. Tačiau kokia yra tikroji šio pastato vertė?
- Didžiulė. Vila yra paskelbta architektūros paminklu. Šiauliuose tokių paminklų mes turime labai nedaug – tik katedrą ir Ch. Frenkelio vilą, neskaitant archeologinio paveldo – piliakalnių.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos vieną iš straipsnių – nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos valstybinę politiką, Ch. Frenkelio vila buvo įrašyta į sąrašą tų vertybių, kurios negali būti nei grąžinamos, nei kitaip panaudojamos, nes tik valstybė turi išimtinę teisę į šį turtą.
Taigi vila yra tame neilgame sąraše, kuriame įrašyti Gedimino bokštas, Trakų ir kitos pilys.
Kaip moderno architektūros stiliaus statinys Ch. Frenkelio vila Lietuvoje konkurentų tikrai neturi, nors kai kur yra išlikusių šio stiliaus pastatų ar jų fragmentų. Tačiau tik mūsų viloje yra išlikę praktiškai visi autentiški interjerai.

- Tai kokia yra Chaimo Frenkelio vilos autentika?
- Vila sudaryta iš dviejų identiškų dalių: ją būtų galima per pusę perpjauti ir gautume dvi visiškai vienodas dalis, du pastatus, kurie ir pirmajame, ir antrajame aukšte jungiasi tik nedidelėmis medinėmis durimis.
Tad galima sakyti, kad tai yra du sujungti namai, nes yra ir dvejos pradinės durys.
Kodėl taip pastatyta, sunku pasakyti. Legenda pasakoja, kad Chaimas Frenkelis tokią vilą statė dviem savo sūnums, nors žinome, kad turėjo tik vieną – Jokūbą.
Kita vertus, vila padalyta ir dar į dvi dalis – šeimininkų ir tarnų. Tarnams buvo skirti ir kiti laiptai, ir kitos patalpos – per paradines duris jie nevaikščiojo.
Panašu, kad dalis tarnų ir gyveno vilos rūsyje, kur buvo ne vien gyvenamieji kambariai, bet ir vandens saugykla, mikva (ritualinio apsiprausimo baseinėlis) ir kitokios pagalbinės patalpos.
Įdomiausia, kad šis didžiulis rūsys, turi dar ir savo... rūsį. Po rūsiu esantis rūsys yra pakankamai didelis ir kol kas nežinomos paskirties.

Beje, rūsių yra ir daugiau – vieni po laiptais į parką.
Spėjama, kad pirmasis vilos aukštas su dviem salėmis, dviem valgomaisiais, dviem laiptinėmis buvo skirti reprezentacijai, svečių priėmimui.
Valgomieji kambariai, gausiai dekoruoti mediena, tiesiogiai susisiekia virtuve, kurioje yra išlikusi autentiška Chaimo Frenkelio laikų dviejų dalių kriauklė, skirta košeriniam maistui gaminti.
Tarp kitko, iš buvusių vilos tarnų palikuonių mes žinome, ir kokie valgiai čia buvo gaminami, ir turime kai kurių valgių receptų.
Antrajame aukšte tikriausiai buvo miegamieji, o didžiulė palėpė išvis nebuvo naudojama – tik vėdinimui.


Spėjame, kad Chaimas Frenkelis su šeima gyveno tik pusėje pastato, o likusią nuomojo fabriko specialistams, nes tikrai jam tiek patalpų nereikėjo.
Tarp kitko, odos fabriko administracijoje įvairios aukštos pareigos – skyrių, padalinių vadovų, ūkvedžių ir jų pavaduotojų – būdavo patikimos artimesniems ir tolimesniems Ch. Frenkelio giminaičiams. Galbūt garbingesnius giminaičius jis apgyvendindavo viloje, o kitiems buvo nuomojami butai mieste.
Originalaus interjero taip pat išlikę daug: lubos, jų lipdiniai, stiklai, durys, paneliai, parketas, ventiliacijos grotelės, radiatoriai, dirbtinis marmuras.
Beje, pakeitėme tik centrinio šildymo vamzdžius, o daugiau nei prieš šimtą metų čekų „Škodos“ gamykloje išlieti unikalios ornamentikos radiatoriai liko tie patys. Nors buvo kilęs klausimas, ar juos galima naudoti, ar pradėjus veikti sistemai jie nesubyrės, tačiau specialistai patikino, kad išplauti jie tarnaus dar šimtą metų.


Kai kur parketas pakeistas pagal išlikusius pavyzdžius, sienų spalvinė gama ir ornamentika atkurta nuvalius dažus, o lipdinių reikėjo atkurti tik trečdalį.
O štai šviestuvai nauji, nes turime tik vieno žalvarinio bra fragmentą: išlenktas gulbės kaklas, o pražioto snapo gale įsukama elektros lemputė. Spėjame, kad tokie gulbės formos šviestuvai buvo visoje viloje.
Moderno stiliaus pastato – Signatarų namų – Vilniuje sutvarkymo projektą rengusi architektė Irena Staniūnienė apžiūrinėdama Ch. Frenkelio vilą tiesiog aikčiojo ir vis kartojo, kad čia reikia atvežti architektūros studentų, nes vilą galima skaityti kaip moderno architektūros vadovėlį vien vaikštant po jos sales.

- Atrodo, kad vilą sudaro visas pastatų kompleksas.
- Na, seniausiame mediniame pastate, kuris yra šalia vilos, iš pradžių gyveno ir pats Ch. Frenkelis, ir buvo įrengtos jo pirmosios dirbtuvės. Tame pastate vėliau buvo tarnybiniai butai fabriko personalui, o Chaimas Frenkelis su šeima apsigyveno fabriko administracijos namo, kurio fasadas yra Vilniaus gatvėje, antrajame aukšte.
Gale parko yra ūkinis pastatas, nes reikėjo prižiūrėti ir vilą, ir parką, ir oranžeriją, ir gėlynus.


Buvo ir dar vienas pastatas, kurio mes jau nebeatkūrėme, prie dabartinio įvažiavimo į vilos teritoriją iš Trakų gatvės pusės. Jis tikriausiai buvo naudojamas kaip garažas, nes Jokūbas Frenkelis turėjo gražų automobilį. Beje, jį labai dažnai paskolindavo „Aušros“ muziejui vykti į ekspedicijas, kai aplinkiniuose rajonuose buvo renkami eksponatai.
Vilos parkas yra praktiškai toks, koks buvo – susiaurėjantis į sklypo galą. Taip sprendžiame pagal išlikusius planus.
Parko teritorija su takų sistema iki Pirmojo pasaulinio karo nebuvo baigta įrengti, tad galima sakyti, kad pagal autentiškus planus ir brėžinius tai padarę mes realizavome Chaimo Frenkelio idėjas, kurių jam nebuvo lemta įgyvendinti.
Tik vieną dalyką padarėme kitaip – pastatėme tvorą iš fabriko pusės, kurios Chaimo Frenkelio laikais nebuvo.

Gal vilos restauravimo metu buvo padaryta kokių atradimų?
Atradimų? Šit Chaimo Frenkelio seifą radome į sieną įmūrytą antrajame aukšte. Dabar jį mūsų Dailės skyrius pagal paskirtį naudoja.
Nors mus labiausiai sudomino rūsiai, jų paskirtis. Ir aišku, ten esanti mikva. Iš pradžių nei projektuotojai, nei vėliau restauratoriai, nei mes, muziejininkai, negalėjome suprasti, kam reikalingas tas baseinėlis, kodėl vanduo turėjo bėgti iš vandens rezervuaro į fontaną per tam tikrą patalpą.
Tik daug vėliau būnant Izraelyje vienos iš ekskursijų metu pamačius mikvą pasidarė aišku, kas tai yra ir kam tai skirta.


Modernas (pranc. moderne – šiuolaikinis) XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios architektūros ir dailės stilius. Įvairiose šalyse ši kryptis vadinta skirtingai. JAV modernas buvo vadinamas Tiffany stiliumi, Prancūzijoje – naujas menas, Vokietijoje – jugendstil, Austrijoje – secessionsstil, Anglijoje – modern style, Italijoje – liberti.
Dažnai šios krypties atstovai naudojo augalinio ornamento formas. Modernas siekė tapti vientisu stiliumi, jungiančiu visus žmogaus aplinkos elementus. Dėl šių priežasčių minėtu laikotarpiu išaugo domėjimasis taikomąja daile: interjero dizainu, keramika, vitražu, knygų grafika. Moderno plitimui daug įtakos turėjo Pasaulinės parodos, kurių metu buvo demonstruojami naujausi pasiekimai technologijų ir taikomosios dailės srityse. Labiausiai modernas išgarsėjo Pasaulinės parodos, vykusios 1900 m. Paryžiuje metu. Po 1910 m. moderno įtaka ėmė silpti.
Moderno architektūroje atsisakyta stačių kampų ir griežtų linijų, naudota daug metalo ir stiklo, taikytos naujausios to meto technologijas. Moderno stiliaus pastatai išsiskiria įvairių formų ir dydžių langais, puošniomis durimis. Jų dekoravime vyrauja gamtos motyvai, geometriniai ornamentai.
Moderno achitektai siekė sukurti ne tik estetiškai patrauklius statinius, bet daug dėmesio skyrė ir funkcionalumui, taip pat – ir interjerui, siekta šių elementų vientisumo. Visi pastato konstrukciniai elementai buvo meniškai apipavidalinami.


07

Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius Raimundas Balza: „Viskas viloje yra tikra. Net vilos stogas, jau nekalbant apie sienas, yra išlikęs autentiškas – toks, koks buvo 1908 metais. Tiesiog stebuklas, kad nors per abu karus šalia esantis fabrikas buvo subombarduotas, vila visada išlikdavo sveika“.

08

Chaimo Frenkelio vila 2012 metais.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

09

Restauruotas senasis medinis pastatas, kuriame iki 1887–1889 metų gyveno Ch. Frenkelis su šeima ir veikė odos apdirbimo dirbtuvė.

10

Vilos bokšteliai skirti ne puošybai, o ventiliacijai.

11

Chaimas Frenkelis iki Pirmojo pasaulinio karo nespėjo įrengti parko takų sistemos. Tad tik po šimto metų parkas yra toks, apie kokį svajojo fabrikantas.

12

Unikalūs ornamentuoti radiatoriai viloje pagal paskirtį naudojami jau antrą šimtmetį.

13

Per abu pasaulinius karus išliko lipdiniai ant lubų ir sienų.

14

Laikas ir žmonės išsaugojo ir visas medines vilos duris su originaliais stiklo vitražais.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Į viršų