Ch. Frenkelio garinis odos apdirbimo fabrikas Šiauliuose. Vaizdas prieš Pirmąjį pasaulinį karą.
„Aušros“ muziejaus archyvo nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Chaimo Frenkelio vila jau beveik du dešimtmečius priklauso Šiaulių „Aušros“ muziejui ir apie dešimtmetį yra pati prestižiškiausia įvairių kultūrinių ir visuomeninių renginių vieta Šiauliuose. Šis  nuostabus XX amžiaus moderno stiliaus pastatas Šiaulius tiesiog reprezentuoja ne tik Lietuvoje, bet ir aplinkinėse šalyse, tačiau vila yra tik nedidelė dalis fabrikanto Chaimo Frenkelio kultūrinio, socialinio ir ekonominio palikimo mūsų miestui.

Taip teigia Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius Raimundas Balza ir pradeda vardyti Chaimo Frenkelio nuopelnus Šiauliams:
- Šiauliai XIX amžiaus antrojoje pusėje padarė didžiulį šuolį kaip miestas, kaip urbanistinė struktūra - iš miestelio, kokių Lietuvoje buvo pakankamai daug, tapo didmiesčiu.
Ir vienas iš pagrindinių šio šuolio katalizatorių buvo fabrikantas Chaimas Frenkelis.
Reikia prisiminti, kad XIX amžiuje prasidėjo pramoninis perversmas visoje tuometinės carinės Rusijos imperijoje ir ypač vakarinėse jos gubernijose – dabartinių Lietuvos, Latvijos, Estijos valstybių teritorijoje. Baltijos kraštų regiono ypač greitą pramoninę plėtrą, matyt, nulėmė kelios priežastys. Pirma, kad ši teritorija buvo vakarinėje imperijos dalyje, o antra, kad čia buvo daug kvalifikuotų darbininkų.
Ir vienas iš pirmųjų be Vilniaus ir Kauno šį pramoninį virsmą patyrė Šiaulių miestas. Tai susiję ir su dėkinga Šiaulių geografine padėtimi, ir tuo, kad šiuo laikotarpiu atsirado nauja transporto šaka -  geležinkelis.

Pro Šiaulius 1871 metais nutiesus geležinkelį visi verslininkai į mūsų miestą pradėjo žiūrėti kaip į potencialiai palankų plėtoti pramonę, nes geležinkelis miestą susiejo su tuometinės Rusijos pagrindiniais uostais – Ventspiliu, Liepoja, Ryga, praktiškai su visu pasauliu.
Vienas iš tų verslininkų ir buvo Chaimas Frenkelis, kuris pramokęs Baltstogėje odų apdirbimo amato nusprendė savo verslą – odų apdirbimą – kurti čia.
Tam Chaimas Frenkelis 1879 metais Šiauliuose, atvažiavęs su penkiais tūkstančiais rublių (tais laikais nemažais pinigais), nusipirko iš odų raugintojo Nachumo odų namą-dirbtuvę (mes manome, kad tai galėjo būti šalia vilos esantis medinis namas) ir to namo rūsyje pradėjo verslą. Vėliau nusipirko nedidelį žemės sklypą – apie keturias dešimtines - tuometinio miesto pakraštyje, pelkėtoje vietoje. Šiauliečiai žiūrėjo į tai labai skeptiškai: kam tą pelkę perka, ką toje pelkėje darys, nes pelkėje nei ką pastatysi, nei ką užauginsi.
Tačiau Ch. Frenkelis darė savo. Iš pradžių jis turėjo dešimt darbininkų, kuriems ir pats vadovavo, kuriuos ir pats apmokė amato, o paskui iš tos dešimties jis tiesiog užsiaugino daugybę darbininkų ir pastatė didžiulį odų apdirbimo fabriką, kuris pagal savo mastą realiai neturėjo sau lygių, ko gero, visoje carinės Rusijos imperijoje. Ne veltui Ch. Frenkelis buvo vadinamas odų karaliumi.

Pagal turimus duomenis, prieš Pirmąjį pasaulinį karą Chaimo Frenkelio fabriko produkcija siekė apie dvidešimt milijonų rublių, dengtų auksu, tad mūsų dienų standartais buvo milijardierius: turėjo didžiulę gamyklą, didžiulę rinką, savo atstovus, o galbūt ir fabriko filialus įvairiose valstybėse,  nekilnojamojo turto Hamburge, Rygoje. Spėjama, kad net vieno iš Rygos saldainių fabrikų „Laima“ pradžia padaryta jo investicijomis. Tad panašu, kad Ch. Frenkelio verslas neapsiribojo vien odų apdirbimu.

Fabriko klestėjimo metais (klestėjimo pikas - iki Pirmojo pasaulinio karo) pagrindinė gaminama produkcija buvo batų padų oda. Ir jos buvo pagamina tiek daug, kad nebeužteko vietinės žaliavos: tik 5-7 procentai odų buvo atgabenama iš Lietuvos, Latvijos, Ukrainos, o kita dalis iš Pietų Afrikos, Azijos valstybių buvo plukdoma laivais ir į Šiaulius atvežama geležinkeliu.
Pasiekti tokius milžiniškus mastus Ch. Frenkeliui pavyko todėl, kad jis naudojo naujausias to meto technologijas, net šalia odos apdirbimo fabriko pastatė ekstrakto fabriką.
Ekstraktas buvo skirtas odų rauginimo procesui pagreitinti. Iki tol odų apdirbimo procesas – odų rauginimas - trukdavo iki pusės metų, o ekstraktas procesą sutrumpino iki dviejų savaičių. Ch. Frenkelis domėjosi visomis naujovėmis tiek Vokietijoje, tiek Skandinavijos šalyse, kur mokslininkai chemikai dirbo šitoje srityje ir skubiai jas diegė savo fabrike.

Tad dabar Chaimą Frenkelį mes galėtume pavadinti labai inovatyviu verslininku.
Ir aišku, kad tokio fabriko atsiradimas Šiaulius padarė didžiuliu pramonės centru, nes čia atsirado ir kitų odų fabrikantų, kurie tokių mastų jau nepasiekė, ir išaugino apie tūkstantį kvalifikuotų darbininkų, kurie čia apsigyveno su šeimomis - didžiulis procentas Šiaulių gyventojų, kurie buvo realiai susiję su Chaimo Frenkelio fabriku.
Žydų bendruomenė Šiauliuose, kai čia kūrėsi Chaimas Frenkelis, buvo stipri ir pakankamai didelė: per gyventojų surašymą nustatyta, kad XIX amžiaus pačioje pabaigoje-XX amžiaus pradžioje iš beveik 30 tūkstančių Šiaulių gyventojų pusė buvo žydai.

Tad nenuostabu, kad Ch. Frenkelis pastatė dviejų aukštų Talmud Toros mokyklą ir rėmė joje besimokančius bendruomenės vaikus, senelių prieglaudą (dabar - Šiaulių universiteto centrinių rūmų dalis), miesto žydų ligoninę (dabar - Odontologijos poliklinika), dviejų aukštų mūrinę sinagogą ir galimai fundavo kitų mūrinių pastatų statybą.
Taip Šiauliai tapo pramoniniu miestu, didmiesčiu, nes kartu su tuo atsirado poreikis ir švietimui, ir sveikatos apsaugai, ir kultūrai. O turint omeny, kad XIX amžiuje Klaipėda priklausė Prūsijai ir Vokietijai, tai tuometinėje Lietuvos teritorijoje Šiauliai buvo trečiasis po Kauno ir Vilniaus didmiestis, kuris su minėtais miestais padarė tam tikrą judesį ir mūsų šalies valstybingumui.
Taigi Chaimas Frenkelis yra vienas iš tų fabrikantų, kurie realiai Šiaulius kilstelėjo iki didmiesčio lygio. Todėl dabar, kalbėdami apie Šiaulius, kad čia mažėja gyventojų ir taip toliau, o Panevėžys kyla kaip miestas ir tampa traukos centru, turėtume atkreipti dėmesį į tai, kad būtent verslininkų dėka Šiauliai tapo tokie, kokie yra šiandien.

- O koks žmogus buvo Chaimas Frenkelis, kokia buvo jo šeima?
- Apie Chaimo Frenkelio asmeninį gyvenimą nėra išlikę daug informacijos – tik nuotrupos.
Tiesiog daugybė dokumentų dingo ir per Pirmąjį pasaulinį karą, kai Ch. Frenkelis su šeima buvo pasitraukęs iš Šiaulių į Hamburgą, ir ypač per Antrąjį pasaulinį, kai žydų tautybės žmonės buvo masiškai žudomi. Išlikusi negausi Šiaulių žydų bendruomenė tos informacijos, savaime suprantama, jau irgi nebeturi.
Nors mes, „Aušros“ muziejus, bandome užmegzti ryšius su palikuonimis, su anūkais ir proanūkiais, tačiau bendro vaizdo apie Chaimą Frenkelį vis tiek dar nepavyksta sudėlioti.
Tiesiog žinome, kad jis buvo kilęs iš Ukmergės, kad jo tėvas buvo rabinas, kad jis buvo išsiųstas į rabinų mokyklą studijuoti Toros, nes, matyt, tėvai norėjo, kad jis taptų šventiku.
Tačiau Ch. Frenkelis metė tuos mokslus ir pradėjo verslą.
Žinome, kad jo šeima buvo nedidelė – žmona Dora ir sūnus Jokūbas, kuris jau gimė Šiauliuose. Tačiau ir apie šeimą informacijos nedaug išliko.
Žinome, kad jis buvo išsilavinęs, išprusęs žmogus, bet kad būtų baigęs kažkokius specializuotus mokslus, negalime pasakyti - Balstogėje (Bialystoke) mokėsi odas išdirbti, matyt, pas vietos amatininkus. Tačiau akivaizdu, kad Ch. Frenkelis turėjo ir neeilinę nuojautą, ir įgimtą versliškumą.

Jau Chaimo Frenkelio sūnus Jokūbas buvo specialiai siųstas mokytis į Vokietiją, kur ir įgijo specializuotą išsilavinimą.
Žinome daugiausia tik Chaimo Frenkelio verslo sėkmės istoriją, kaip kad dabar tai yra vadinama. O kad jį lydėjo sėkmė, liudija jau vien tas faktas, kad jis priklausė Sankt Peterburgo pirmajai pirklių gildijai. O į tą gildiją galėdavo patekti tik patys turtingiausi, labiausiai nusipelnę, patys didžiausi tuometiniai verslininkai – bet ko ten nepriimdavo. Net nežinau, ar dar kas nors iš Lietuvos pramonininkų tai gildijai dar priklausė.

Matyt, ne veltui „Encyclopædia Britannica“, išleistoje 1911 metais Didžiojoje Britanijoje, rašoma, kad Šiauliai yra pasaulinis odos apdirbimo centras. Tai rodo, kad ne tik Rusijos, bet ir Didžiosios Britanijos mastais Šiauliai buvo vienu iš odų apdirbimo pramonės pasaulinių centrų. Tai unikalus dalykas, kurio reikšmės mes dar nesuvokiame.
Beje, kad Chaimas Frenkelis buvo tikras verslininkas, rodo vien tas faktas, kad sau gyvenamąjį namą – vilą – pasistatė tik tada, kai jo fabrikas pasiekė klestėjimo piką, kai buvo milžiniški produkcijos užsakymai ir buvo gaunami milžiniški pelnai, o ne atvirkščiai. Iki tol jis su šeima gyveno kukliame mediniame name.

1920 metais Chaimas Frenkelis mirė, o į Šiaulius grįžęs jo fabriką, kuris karo metu buvo suniokotas, ėmėsi atstatinėti sūnus Jokūbas. Fabrikas jau ankstesniojo masto nebepasiekė, nes žymiai sumažėjo rinka – nuo milžiniškos Rusijos imperijos iki Lietuvos ir aplinkinių valstybių.
Todėl Jokūbas Frenkelis ėmėsi ir kitos, ne tik batų padų odos gamybos, veiklos: įsteigė AB „Batas“, gamino įvairių modelių batus, odą automobilių sėdynių apmušalams, drabužiams, rankinėms.
Įmones turėjo ne tik Šiauliuose, bet ir Rygoje, ir galbūt kitose šalyse.
Tačiau, kaip jau minėta, iki Antrojo pasaulinio karo Jokūbas nė iš tolo nebepasiekė tokių aukštumų, kaip jo tėvas Chaimas Frenkelis.

- Tai kodėl toks turtingas verslininkas vilą pasistatė šalia fabriko, o ne kokioje ežero pakrantėje?
- Todėl, kad tai buvo tas metas, kai dauguma verslininkų, fabrikantų norėjo gyventi ir gyvendavo šalia savo gamybinių pastatų. Tokia buvo XIX amžiaus pabaigos-XX amžiaus pradžios realybė. Tokių vilų šalia fabrikų yra ir Vokietijoje, ir Anglijoje, ir kitose šalyse, kur žmonės taip prisirišdavo prie savo verslo, kad siekdami kuo efektyviau jam vadovauti, jį kontroliuoti norėjo dieną naktį būti šalia jo.
Nors, kita vertus, odų apdirbimo kvapas čia turėjo būti neišpasakytai baisus. Iš kai kurių šiauliečių prisiminimų žinome, kad atgabentas odas į geležinkelio stotį (Ch. Frenkelis visą laiką norėjo iki fabriko nutiesti geležinkelio atšaką ir pykosi su miesto administracija, kuri jam to niekaip neleido) darbininkai sukraudavo į vežimus, kuriuos arkliai nutempdavo į fabriką, tai nežmoniška smarvė pasklisdavo po visus Šiaulius. O viloje ta smarvė turėjo būti nuolatinė.
Nors vila buvo pastatyta 1908 metais, tačiau jos istoriją reikėtų pradėti nuo 1905-ųjų, kai Chaimas Frenkelis už savo produkciją Paryžiaus parodoje buvo apdovanotas aukso medaliu ir lankėsi Briuselyje.

Lietuvos pramonininkas, visuomenės veikėjas Chaimas Frenkelis gimė apie 1857 metus Ukmergėje, mirė 1920 metais Vokietijoje.
Balstogėje išmokęs odos apdirbimo amato būdamas 20 metų su broliu Abraomu Ukmergėje atidarė dirbtuvę, kurioje išdirbdavo odas. 1879 metais Šiaulių priemiestyje įkūrė odos dirbtuvėlę.
1887-1889 metais prie užtvenkto Kulpės upelio pastatė mūrinius fabriko pastatus, kuriuose 1901 metais kasmet buvo išdirbama 100 tūkstančių odų. 1913 metais į įvairias sritis buvo išsiunčiama iki 1500 vagonų odos prekių. Ypač fabrikas išgarsėjo, kai 1906 metais pradėjo gaminti aukščiausios kokybės „raudonuosius padus“.
Fabrike buvo įrengti pirmieji mieste telefonai, 1894 metais - garo katilas, gamybos procese pradėtas naudoti artezinių šulinių vanduo, 1900 metais - 50 kW galios dinamo mašina.
1906 metais baigęs Berlyno universitetą į verslą įsijungė ir vienintelis sūnus Jokūbas Frenkelis - jam buvo patikėta diegti moderniausius odų rauginimo metodus. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe Jokūbas Frenkelis atkūrė suniokotą fabriką ir jam vadovavo iki 1940 metų.

Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius Raimundas Balza: „Chaimas Frenkelis yra vienas iš tų fabrikantų, kurie realiai Šiaulius kilstelėjo iki didmiesčio lygio“.

Chaimo Frenkelio fabrikas 2012 metais.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Fabriko blankas.

Odos apdirbimo fabrikas Pirmojo pasaulinio karo metais.

Viename iš fabriko cechų.

Pastatas prie sinagogos Pirmojo pasaulinio karo metais.

Fabriko kieme. XX amžiaus ketvirtasis dešimtmetis.
„Aušros“ muziejaus archyvo nuotr.