alt

Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktoriaus pavaduotoja Virginija Šiukščienė sako, kad „Aušros“ muziejaus etnografinis archyvas, suformuotas tarpukaryje, dabar yra įvertintas ir UNESCO programos „Pasaulio atmintis“, ir yra laikomas nacionaline vertybe.
Vadimo SIMUTKINO nuotr. 

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Šiaulių istorija yra sukaupta Šiaulių „Aušros“ muziejaus fonduose, o „Aušros“ muziejus yra reikšminga Šiaulių miesto istorijos dalis.
Tiesiog stebėtina, kaip tik apsigydžiusiuose Pirmojo pasaulinio karo žaizdas Šiauliuose 1923 metais buvo įkurtas muziejus, o po kelerių metų – ir Šiaulių kraštotyros draugija. Juk laikai buvo tokie sunkūs, visai nepalankūs kultūriniam gyvenimui mieste plėtoti.
Tačiau Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktoriaus pavaduotoja Virginija Šiukščienė sako:
- Muziejams, apskritai ir kitoms kultūros įstaigoms, niekada nebūna lengvų laikų, nes tam, kiek siekia mūsų žinios ir tyrinėjimai, kažkodėl visada trūksta ir laiko, ir lėšų. Būna daugiau noro. Ir tas noras būna visuomenės šviesuolių.
Taip galima traktuoti ne vien Šiaulių „Aušros“ muziejaus įkūrimo faktą.
Tiesiog reikėtų į viską pasižiūrėti kontekste – kas tuo metu apskritai vyko Lietuvoje, nes per nepriklausomybės laikotarpį – 1920–1940 metais – šalyje ir susiformavo regioninių muziejų tinklas, o „Aušros“ muziejus buvo tarp jų vienas iš pirmųjų.
Viskas prasidėjo XX amžiaus pradžioje, 1909 metais, kai į Šiaulius atvažiavo jaunas teisininkas Peliksas Bugailiškis, baigęs mokslus Peterburge. O Peterburgas tuo metu buvo europinio lygio miestas su visu atitinkamu didmiesčio kultūriniu ir moksliniu gyvenimu, kuriuo P. Bugailiškis dar būdamas studentu labai domėjosi.
Todėl atvažiavęs į tokį provincijos miestą kaip Šiauliai P. Bugailiškis šalia savo tiesioginių pareigų (jis dirbo prisiekusiojo advokato Stasio Lukauskio padėjėju) labai greitai įsijungė į kultūrinį miesto gyvenimą, kurį tuo metu faktiškai formavo „Varpo“ draugija. Ne tik įsijungė, bet ir pats pradėjo tą miesto kultūrinį gyvenimą formuoti ir daryti jam didelę įtaką.
Tą veiklą Šiauliuose nutraukė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas: miestas buvo sugriautas, o daug inteligentų buvo priversti pasitraukti. O jiems sugrįžus po karo mieste tebetvyrojo suirutė.
Tačiau kalbant apie Šiaulius visad pažymima, kad miestas po karo atsigavo gana greitai. Čia buvo labai stiprus inteligentijos sluoksnis, kuris ir lėmė greitą tiek ūkinio, tiek kultūrinio gyvenimo atsigavimą.
Todėl suprantama, kad P. Bugailiškis jau seniai į Šiaulius atsivežtas idėjas apie muziejų ir kraštotyros draugiją plėtojo ir toliau, domėjosi, kokie procesai vyksta ir Europoje. O tuo metu Europoje kraštotyros idėjos irgi buvo labai gajos ir plito iš Vokietijos per Lenkiją į Lietuvą.
Tad apie 1920 metus P. Bugailiškis ir ėmėsi konkrečių žygių šioms idėjoms įgyvendinti – suburti ir komitetai, ir draugijos, kurių tikslas buvo muziejaus bei kraštotyros draugijos sukūrimas.
Peliksas Bugailiškis ir „Sietyno“ žurnale, kurį pats ir redagavo, kreipėsi į visuomenę įrodinėdamas, kad muziejai yra būtini.
Kartu jis ir pats matė, kad visuomenė tam buvo dar nepribrendusi – neatsipeikėjusi po karo, juk suvokti, kodėl dar neatstačius ūkio reikia kurti muziejus, nebuvo paprasta.
Todėl turėjo praeiti dar keleri metai, kad 1923 metais Šiaulių apskrities valdyba įsteigtų muziejų ir jį pavadintų pirmojo lietuviško laikraščio „Aušra“ vardu. (Tiesiog tais metais buvo švenčiamas laikraščio „Aušra“ keturiasdešimtmetis ir taip tas jubiliejus tarsi buvo įprasmintas.)
Tuo metu jaunai Lietuvos vyriausybei išleidus Savivaldos įstatymą savivaldos buvo įpareigotos rūpintis ir kultūros įstaigų organizavimu. Tačiau visoje šalyje nė viena savivalda to padaryti praktiškai neįsisteigė be visuomenės iniciatyvos. Visos Lietuvos kultūros įstaigos buvo steigiamos ne valdžios, o tokių šviesuolių kaip P. Bugailiškis iniciatyva.
Ir Lietuvoje tuo metu kūrėsi kraštotyros draugijos, kurios savo praktiniams tikslams pradėjo steigti muziejus. Tik štai Šiauliuose viskas vyko atvirkščiai: pirmiausiai buvo įkurtas muziejus, o Kraštotyros draugija įsteigta tik po penkerių metų. Ir jos vienas iš pagrindinių tikslų – prikelti „Aušros“ muziejų kuo platesnei veiklai, nes tik įsisteigęs muziejus didesnės veiklos neišvystė. Tiesiog nebuvo dar aiškus mechanizmas, kaip muziejus turi veikti, o ir valdžios dėmesio jam buvo skiriama per mažai.
Kraštotyros draugija ir „Aušros“ muziejus pradėjo veikti kaip vieningas organizmas. Todėl dabar yra labai sunku atskirti, kurie prieškario darbai padaryti „Aušros“ muziejaus, kurie – Kraštotyros draugijos.
Kaip minėta, visoje Lietuvoje vyko tokie pat procesai – muziejai steigėsi apskričių centruose ir iki 1940 metų jų atsirado 13–14. „Aušros“ muziejus buvo vienas iš pirmųjų, bet ne pirmasis, nes 1922 metais buvo įsteigtas muziejus Kėdainiuose.
Tačiau tokia „Aušros“ muziejaus lemtis, kad jis vienintelis iš tų provincijos regioninių muziejų išaugo ir dabar turi respublikinio muziejaus statusą.
- Kas buvo P. Bugailiškio bendražygiai steigiant muziejų ir kraštotyros muziejų?
- Kartais ir vieno žmogaus iniciatyvos užtenka, kad procesai pajudėtų. Kaip amžininkai prisimena, tarpukaryje nebuvo Šiauliuose nė vienos kultūrinės iniciatyvos, kuri būtų apsiėjusi be P. Bugailiškio.
Nors žinoma, kad visko jis vienas nebūtų padaręs. Pagrindinis P. Bugailiškio talentas buvo mokėjimas organizuoti, patraukti savo idėjomis žmones. Be to, nepamirškime, kad jis buvo teisininkas – sugebėjo teisiškai įforminti visus darbus.
Kaip minėjau, Šiauliuose inteligentija buvo labai įvairi – ir mokytojai, ir teisininkai, inžinieriai....
Tačiau patys artimiausi P. Bugailiškio bendražygiai, jo idėjų palaikytojai buvo Česlovas Liutikas ir Boleslovas Pečkauskas.
Šie žmonės stovėjo prie „Aušros“ muziejaus įkūrimo ištakų, buvo aktyviausi muziejaus darbuotojai. Česlovas Liutikas – pirmasis muziejaus direktorius. Nors dažnai manoma, kad pirmasis direktorius buvo pats P. Bugailiškis, tačiau jis tikrai niekada neužėmė šio posto, nors jam Č. Liutikas buvo perleidęs organizacinius reikalus.
Boleslovo Pečkausko, Šatrijos Raganos pusbrolio, dėka į muziejų yra patekę net asmeninių rašytojos daiktų. Jis irgi buvo tas žmogus, kuris dirbo konkretų muziejinį darbą.
- Iš kur 1923 metais muziejuje atsirado eksponatų?
- Pirmoji „Aušros“ muziejaus kolekcija sudaryta iš muziejaus organizatorių privačių kolekcijų. Jų nebuvo daug – iki 500 eksponatų.
Muziejaus pagrindas yra rinkiniai. O tuo metu, kai buvo įsteigtas muziejus, Lietuvos kaime vyko žemės reforma: kaimai buvo skirstomi į vienkiemius, miestuose vystėsi pramonė, o atsiradę pramoniniai gaminiai išstūmė senuosius kaimo buities daiktus iš apyvartos.
Tai suprasdami muziejaus darbuotojai visas pajėgas tiesiog ir skyrė tam, kad būtų surinkta ir užfiksuota tai, kas dar buvo kaimuose. Buvo renkami ir buities daiktai, muziejiniai eksponatai, ir buvo fiksuojami konkrečių pastatų, trobesių išmatavimai, daromi jų aprašymai.
To meto muziejininkai nebuvo ragavę specialių mokslų, nes tada tokių ir nebuvo Lietuvoje, tačiau jie tą darbą atliko su dideliu išmanymu ir entuziazmu. Sakykim, jie organizavo po 15–20 ekspedicijų eksponatams rinkti ne atsitiktinai, o labai tikslingai. Buvo sudaromos ekspedicijų programos, numatomi tikslai – nuvažiuoti į konkretų kaimą, ten surinkti konkrečių daiktų ir konkrečios informacijos.
Ir pats Peliksas Bugailiškis ypatingą dėmesį tiriamųjų etnografinių ekspedicijų metodikai.
Todėl ekspedicijos toli gražu nebuvo savaitgalinis pasivažinėjimas su miesto įmonių įstaigų, įmonių suteiktais automobiliais po užmiestį – tai buvo labai rimtas ir labai planingas darbas.
Taip prieškaryje buvo surinkta apie 70 procentų eksponatų – patys reikšmingiausi, patys svarbiausi etnografijos skyriaus rinkiniai, muziejaus aukso fondas. Kartu buvo suformuotas ir „Aušros“ muziejaus etnografinis archyvas, kuris šiandien yra UNESCO programų „Pasaulio atmintis“ kontekste ir yra įtrauktas į nacionalinį registrą kaip nacionalinė vertybė.
O juk surinkti, suformuoti 89 bylas per ekspedicijas, kurios vyko apie 15–16 metų, nes pradėtos XX amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje vyko iki kokių 1943 metų, buvo labai didžiulis darbas.
Nė vienas Lietuvos muziejus tokio didžiulio darbo ir su tokiu išmanymu nebuvo padaręs. Pirma, todėl, kad muziejininkų teoretikų Lietuvoje buvo gal tik Kaune Paulius Galaunė, atitinkamus mokslus baigęs Prancūzijoje, ten ir mokslinius laipsnius įgijęs, ir Peliksas Bugailiškis Šiauliuose, per savo imlumą, per savo norą, per savo domėjimąsi praktiškai atsistojęs toje pačioje gretoje su P. Galaune.
Pagal šių dviejų tuometinės Lietuvos tuometinės muziejininkystės teoretikų darbus ir dirbo visi tarpukario regioniniai muziejai.
Nors to meto muziejininkų veikloje netrūko mėgėjiškumo, vis dėlto jie padarė labai didelį darbą. Jei nebūtų išgelbėję muziejinių vertybių, jos tikrai būtų sunykusios.
Tie muziejininkai suprato, kad svarbu visa tai suvežti, suregistruoti, sukaupti muziejuose, tiriamąjį darbą tarsi paliekant kitoms muziejininkų kartoms.
- O kaip tarpukario Šiaulių „Aušros“ muziejus atrodė Europos muziejų kontekste?
- Tai dabar yra gan paprasta muziejui būti matomam, yra kitos techninės galimybės, o tarpukaryje... Bet nepaisant nieko P. Bugailiškis suprato ir tą dalyką, kad muziejus turi būti matomas, žinomas ir tai stengėsi daryti per savo asmeninius ryšius.
Sakykim, jo dėka „Aušros“ muziejus tapo Etnologijos sąjungos nariu, kurios centras buvo Švedijoje, Upsaloje. Yra užfiksuota, kad „Aušros“ muziejaus ekspedicijose keletą kartų dalyvavo švedas etnologas Eriksonas – labai žinomas to meto mokslininkas.
Ir buvo užmegzti ryšiai su kitais Europos muziejais.
Tai atsekame ir iš P. Bugailiškio atsiminimų. Jis važiuodavo į įvairius Europos muziejus, kad pasidomėtų, kaip jie yra tvarkomi, iš jų mūsų muziejus gaudavo įvairių leidinių, o P. Bugailiškio leidiniai, kaip muziejininkystės reikalams skirtas pirmasis žurnalas „Gimtasai kraštas“ su santraukomis vokiečių kalba, siunčiami jiems.
Aišku, artimiausi ryšiai buvo palaikomi su aplinkinių kraštų muziejais.
O štai Šiaulių kraštotyros draugijos reikalai buvo kitokie. Apskritai Lietuvai nelabai pasisekė, kad čia nebuvo tokio vienijančio kraštotyros draugijas organo kaip kituose kraštuose, ypač Lenkijoje. Beje, Lenkijos kraštotyros draugijos modelį P. Bugailiškis laikė pavyzdiniu ir norėjo, kad panašus būtų ir Lietuvoje. Bet taip nebuvo.
Lietuvoje iš pradžių tokį vienijančios organizacijos vaidmenį atliko Valstybės archeologinė komisija, įkurta 1919 metais. Tačiau ji buvo menkai finansuojama, iškilo ir kitokių trukdžių, todėl jos nariai atsistatydino ir buvo įkurta Lietuvos kraštotyros draugija. Bet ir ji neatliko savo vaidmens. Todėl Šiaulių kraštotyros draugija buvo viena iš tų, kuri vienijo Lietuvos kraštotyros draugijas idėjiniu pagrindu, nes veikė kaip metodinis centras.
Be to, ir mūsų muziejus tarpukaryje buvo laikomas Lietuvoje geriausiai tvarkomu provincijos muziejumi.

Spaudos darbuotojas, žurnalistas, kraštotyrininkas, muziejininkas, politinis veikėjas Peliksas Bugailiškis gimė 1883 metų gruodžio 30 dieną Juodžiūnuose, Puponių valsčiuje, Vilkmergės apskrityje, mirė 1965 metų spalio 27 dieną Vilniuje.
1902 metais baigė Liepojos gimnaziją, kurioje dalyvavo Jono Biliūno slapto būrelio veikloje, globojo slaptą biblioteką. 1902 metais įstojo į Peterburgo universiteto Gamtos fakultetą, vėliau studijavo teisę, kurią baigė 1909 metais.
1904 metais kartu su Antanu Purėnu redagavo pirmą legalų lietuvišką savaitraštį „Lietuvių laikraštis“. 1907–1909 metais Lietuviškų knygynėlių draugijos steigėjas ir narys (draugija per dvejus metus įsteigė 39 bibliotekėles). 1906–1908 metais „Naujoji Gadynė“, „Skardas“, „Žarija“ bendradarbis, „Vilniaus žinių“ korespondentas Peterburge, Valstybės Dūmoje, „Dūmos darbai“ redaktorius. 1908 metais kalintas Peterburge už bendradarbiavimą su Šiaulių socialdemokratais. Nuo 1909 metų advokato Stasio Lukauskio padėjėjas Šiauliuose.
1912 m. Šiauliuose įsteigė knygoms leisti bendrovę „Sietynas“. 1914–1915 metais Vilniuje dirbo dienraščio „Lietuvos žinios“ redakcijoje. 1915–1916 metais išspausdino straipsnių kraštotyros, etnografijos, muziejininkystės, švietimo klausimais.
1918 metais grįžo į Šiaulius, paskirtas pirmuoju nepriklausomos Lietuvos taikos teisėju. 1918 metais išrinktas į Šiaulių miesto tarybą, dirbo valdybos sekretoriumi, 1919–1921 metais išrinktas Šiaulių apskrities tarybos pirmininku. 1919–1922 metais Šiaulių srities vartotojų bendrovių leidžiamo žurnalo „Sietynas“ redaktorius. 1920 metais Šiauliuose vienas „Kultūros“ bendrovės steigėjų, 1923–1933 metais žurnalo „Kultūra“ redaktorius, Kultūros švietimo draugijos vadovas. Nuo 1923 metų Šiaulių apygardos teismo vicepirmininkas.
1923 metais „Aušros“ muziejaus steigėjas, 1927 metais vienas iš Šiaulių kraštotyros draugijos steigėjų. 1930–1938 metais „Šiaulių metraščio“ sudarytojas, leidinio „Sodžiaus kalendorius“ redaktorius. 1934–1944 metais kraštotyros žurnalo „Gimtasai kraštas“ redaktorius. 1939 metais paskirtas Vilniaus apygardos teismo pirmininku, nuo 1940 metų tapo Mokslų akademijos Etnologijos instituto ir „Aušros“ muziejaus direktoriumi.
1941–1944 metais Šiaulių apygardos teismo pirmininkas. 1943 metais organizavo „Aušros“ muziejaus eksponatų slėpimą ir saugojimą. 1945 metais areštuotas, tardytas Šiaulių saugume, bet paleistas. 1945–1948 metais dirbo Mokslų akademijos Istorijos instituto sektoriaus vedėju, 1948–1952 metais Knygų rūmų bibliografu-redaktoriumi. 1953 metais vėl areštuotas ir 3 mėnesius tardytas saugumo rūsiuose už 1938 metais „Šiaulių metraštyje“ spausdintą miesto istorinę apžvalgą. Nuo tremties išgelbėjo Stalino mirtis.


alt

Didžioji ,,Aušros“ muziejaus eksponatų dalis prieškaryje surinkta per ekspedicijas. Muziejininkų ir moksleivių-kraštotyrininkų ekspedicija Žvirgždžių kaime Varnių vlsč. Centre sėdi P. Bugailiškis. 1933 m.

alt

1933 metų birželio 10–11 dienomis Šiaulių ,,Aušros“ muziejuje vyko Lietuvos muziejininkų ir kraštotyrininkų suvažiavimas. Pirmoje eilėje sėdi to meto muziejininkystės korifėjai – iš kairės pirmas – prof. Ignas Končius, trečias – Pranas Genys, ketvirtas – Peliksas Bugailiškis, penktas – prof. Eduardas Volteris, šeštas – doc. Paulius Galaunė. Kartu su jais – Šiaulių ,,Aušros“ muziejaus direktorius Česlovas Liutikas (stovi antroje eilėje pirmas iš dešinės) ir muziejuje bendradarbiavę Balys Tarvydas ir Vincentas Vaitekūnas (stovi pirmas ir antras iš kairės).

alt

Šiaulių ,,Aušros“ muziejus garsėjo ir leidybine veikla: 1930–1933 metais leido ,,Šiaulių metraščius“ – informacijos, statistikos ir kraštotyros knygas, 1934–1943 metais – ,,Gimtąjį kraštą“, pirmąjį Lietuvoje kraštotyros ir muziejininkystės reikalams skirtą žurnalą.
„Aušros“ muziejaus archyvo nuotr.

alt

Peliksas Bugailiškis (1883–1965) – vienas iš prieškarinės Lietuvos muziejininkystės korifėjų, kraštotyros regioninio visuomeninio judėjimo ideologas, ,,Aušros“ muziejaus įkūrėjas ir ilgametis jo globėjas.

 
Straipsnių peržiūros
94597482
Į viršų