Menotyrininkas V. Kinčinaitis: „Videomenininkas, kuris pirmą kartą nusipirko mažą videokamerą ir išėjo į gatvę ja filmuoti, buvo televizinės kultūros kritikas“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Šiaulių dailės galerijos direktoriaus pavaduotojas, menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis apžvelgia videomeno raidą Šiauliuose.
- Kodėl mes turime kalbėti apie videomeną, kai yra tiek įdomios televizijos – tiek kanalų, tiek komercinių televizijų, jau nekalbant apie valstybinę ir kabelinę televiziją, tiek visų įmanomų pramogų, kurias mums suteikia ekraninė kultūra? Kai pagaliau yra internetas, internetinė televizija ir įrašų archyvai? Kai tokiame fone yra videomenas, ką gali padaryti videomenininkas?
Tačiau jei bandome tai išsiaiškinti, pradėti reikia nuo fotografijos, jos raidos.
Fotografija atsirado prieš gerus 150 metų, vystėsi ir jos dėka prieš šimtą metų atsirado kinas. Visas XX amžius nuo kino neatsiejamas - nei politika, nei kultūra, nei pramogų industrija. Visiems gerai žinoma ir Holivudo įtaka to amžiaus pasauliui ir kultūros, meno raidai.
Žinome, kaip vystėsi televizija, sakykim, iki 50-60-ųjų. Ir mes dar prisimename tokią televiziją, kuri buvo valstybinė – ideologiškai ir valstybiškai apribota.
Ką aš prisimenu iš savo vaikystės – tai visas Leonido Brežnevo kalbas, nes nebuvo ko daugiau žiūrėti, kaip tik suvažiavimų posėdžių ir pranešimų.
Kaip ten bebūtų, televizija buvo ir pramoga, ir iš kitos pusės kontrolės, disciplinavimo forma – ideologinės kontrolės ir mūsų sąmonės formavimo priemonė. Vadinasi, čia apie jokią kūrybinę laisvę nebuvo galima kalbėti.
- Ir tada atsirado videomenas?
- Videomenas ir atsirado 7 dešimtmetyje pirmiausia Amerikoje. Atsirado kaip protestas, kaip televizinės kultūros kritika, o videomenininkas, kuris pirmą kartą nusipirko mažą videokamerą ir išėjo į gatvę ja filmuoti, buvo tos televizinės kultūros kritikas.
Jis savo kūriniais teigė: man nereikia tų vaizdų, kuriuos jūs man primetate, nereikia ideologizuotų vaizdų, nereikia valstybinių vaizdų, nereikia pramoginės kultūros, kuri iš tikrųjų yra drungna, puritoniška ir visai neįdomi.
Videomenininkas filmuoja pasaulį taip, kaip jį mato, ir pateikia tą savo kūrybą parodų salėse, muziejuose. Taip pirmą kartą ekraninis vaizdas persikėlė į muziejus, į galerijas, nes jau nieko bendro neturėjo su televizija, o buvo kaip tik protestas prieš televiziją.
Taip buvo tuo metu, kai televizija buvo ir ideologizuota, ir valstybinė. Dabar televizija yra komercinė ir globali – ji pati turi daugybę įvairiausių išraiškos formų, kurios buvo būdingos tam pačiam jos atžvilgiu kritiškam videomenui.
- Tačiau juk videomenas neišnyko?
- Pagalvokite, kokia dabar yra įvairovė tų televizijos laidų, nes kiekvienas prodiuseris padarys bet ką, persivers per galvą – bus brutalus, bus provokuojantis, bus agresyvus, bus kas tik nori, kad tik sudomintų žiūrovą. Jis ištemps bet ką iš rūsio ar palėpės per laidą „Farai“, žmonių skurdą ir absurdą laidoje „24 valandos“, visą žmogaus verksmingumą per „Bėdų turgų“.
Todėl videomenininkui dabar yra sudėtinga, nes jis susiduria su tokia ekranine kultūra, su tokia plačia televizija ir tokiomis plačiomis pasirinkimo galimybėmis tam pačiam žiūrovui, kad jau ir galima pasimesti. Čia videomenininkui reikia būti dar talentingesniam, dar gabesniam ir dar įžvalgesniam, kad visą šitą televizinę kultūrą suvoktų ir ją bandytų kritikuoti.
Taip videomenas ir vystosi – kuo tobulesnė ekraninė, vizualinė kultūra, kuo daugiau jos įvairiausių formų ir galimybių, tuo videomenas turi būti įdomesnis ir įspūdingesnis. Jei videomenininkas nesugeba judėti su tuo visu technologijų, ekraninės kultūros progresu, jis atsilieka ir tampa nebeaktualus.
Kaip šiuolaikiniam videomenininkui, tarkime, konkuruoti su didžiuliais ekranais gatvėse, ką jis čia gali padaryti? Tik juos išsinuomoti kuriam laikui ir per juos siųsti savo meninį pranešimą publikai, įsiterpus tarp reklaminių klipukų. O jei videomenininkas to nedaro, jei užsidaro studijoje ir kuria kažkokius videofilmukus, vadinasi, pralaimi.
Dabartinis videomenas yra rimtas menas – jis išeina į miesto aikštes, jis uzurpuoja didžiausius ekranus, palydovinę televiziją, jis kaip virusas įsiskverbia į internetinę televiziją ir dar kažką panašaus daro.
Toks yra globalus videomenas.
- O koks videomenas Lietuvoje, Šiauliuose?
- Videomeno situacija Lietuvoje yra šiek tiek kitokia. Čia viskas yra kukliau. Tačiau reikia pripažinti, kad Šiauliai lietuviškam videomenui yra nusipelnę. Pavyzdžiui, kad ir Šiaulių dailės galerijos organizuojamais medijų festivaliais „Enter“.
Tiesa, pirmasis festivalis vadinosi ne „Enter“, o „Videovariacijos“. Jo pagrindinė idėja buvo pristatyti šiauliečiams šią meno rūšį, parodyti, kad ji egzistuoja. Nes niekas nenorėjo jos nei matyti, nei girdėti – nei Menų fakultetas, nei dailininkai: koks gali būti videomenas, kai tapome paveikslus!
Ir vietinių videomenininkų tada ne per daugiausiai buvo. Bet aš jau tada supratimą turėjau, kad videomenas yra.
Čia turiu paminėti Gintarą Šeputį, kuris kilęs iš Šiaulių. Mes, būdami studentai, rinkdavomės pas jo draugus bute pietiniame miesto rajone ir žiūrėdavome videofilmus, videomeno kūrinius. Tokioje beveik ezoterinėje, uždaroje aplinkoje mes matėme, kad tai visai nepanašu į televiziją, o kažkas fantastiško, įdomaus, nes visai kitaip pasaulis perteikiamas. Tai žavėjo ir skatino domėtis videomenu.
Taigi Gintaras Šeputis tapo vienu iš videomeno pradininkų Lietuvoje, dabar yra įtrauktas į visas videomeno antologijas. Jis - ir reklamos, ir vadybos konsultantas, žinovas, ir VRS kameros įkūrėjas. O juk G. Šeputis studijavo tekstilę Dailės akademijoje, bet pajuto, kad tas menas traukiasi į praeitį, kad reikia imtis naujos meno formos. Todėl nebaigęs jokio videomeno studijų pradėjo kurti supratęs, kad reikia kreiptis į auditoriją visai kitaip - videovaizdo pavidalu.
Taip videomenas ir gimsta – visiškai spontaniškai nepriklausomų asmenybių vaizduotėje, sąmonėje, be jokių studijų, be nieko.
Tai supratome ir mes Šiaulių dailės galerijoje prieš dvidešimt metų, todėl rengėme įvairių paskaitėlių, įvairiausių renginių, kol subrendome iki tų „Videovariacijų“.
- Kokios buvo tos „Videovariacijos“?
- Pamenu, kaip ruošėmės jam svarstydami, kaip pristatyti videomeną. Tuo metu bendravau su Inesa Kurklietyte, kuri dabar yra garsi asmenybė kaip režisierė, kaip didžiulio medijų centro vadovė, kaip įvairiausių tarptautinių programų kūrėja ir įgyvendintoja, kaip surengusi medijos akademijas, Europos įvairius seminarus ir taip toliau.
O tuomet ji studijavo Paryžiuje, kino institute, ir aš į ją kreipiausi pagalbos pristatant šiuolaikinį autorinį kiną, videomeną. I. Kurklietytė nusprendė iš Paryžiaus atvažiuoti su savo naujais kolegomis prancūzais į tą pirmąjį „Videovariacijų“ renginį. Jie sėdo į mašiną ir, nors Lenkijoje įvažiavo į griovį, susižaloję visi atvyko į Šiaulius.
Aš tuo metu laksčiau po Šiaulių miestą, kol sužinojau, kad Draugystės prospekte įsikūrusioje vienintelėje privačioje buitinės technikos parduotuvėje yra didžiulis televizorius. Todėl ir ėjau keliais aplink tos parduotuvės vedėją, kad tik jį gaučiau, kad galėtume menininkų, atvažiuojančių iš Paryžiaus, darbus parodyti.
Taip pirmajame renginyje Šiauliuose ir buvo viešai pristatytas videomenas: tame dideliame televizoriuje (mušiausi į krūtinę, kad tikrai jo neįbrėšime) su šalia pastatyta jo dėže ir parodėme iš Paryžiaus pristatytus darbus.
Nuo tada po truputį dailininkai, jauni menininkai pradėjo kalbėti: yra toks videomenas, reikia ir patiems pabandyti pafilmuoti, pamontuoti. Taip Šiauliuose videomenas vystėsi - ne be Dailės galerijos įtakos, ne be jos renginių.
- Ir išaugo Šiauliuose videomenininkų karta?
- Tuo metu pasireiškė ir visiškai jaunas nepriklausomas kūrėjas šiaulietis Tomas Andrijauskas – dabartinis Šiaulių universiteto videomeno dėstytojas. Jis dar būdamas paaugliu jau lakstė su kino kamera ir darė neįtikėtinai įdomius, fantastiškus eksperimentinius filmus braižydamas kino juostą, ją chemiškai apdorodamas - darydamas vadinamąjį abstraktų kiną, kai filmuojamas ne vaizdas, bet pati kino juosta gadinama, o paskui leidžiama per projektorių. Tai vadinasi kinetiška grafika.
Būdamas visiškai nepriklausomos, ryžtingos, anarchistinės dvasios šis jaunas kūrėjas sukūrė tokius pirmuosius eksperimentinius kino pavyzdžius, kurie iki šiol lieka Lietuvos kino istorijoje klasikiniai ir yra lietuviško videomeno antologijose.
Tik tiek, kad T. Andrijauskas būdamas labai jaunas viską iškart padarė, labai radikaliai kūrė, labai toli į priekį nuėjo. Todėl dabar jam kaip ir nebėra ką daryti.
Tai, sakykime, yra eksperimentinio kino, videomeno šaka.
Kitą šio meno šaką vystė Saulius Pučinskas – jungė vaizdą ir garsą. Jis yra vienas iš pirmųjų Lietuvoje įdomių kūrėjų, sukūrusių įspūdingus muzikinius klipus. Tada laikas buvo nekomercinis, daugiau buvo ieškoma įdomios meninės formos, daugiau buvo atsiduodama kūrybiniam eksperimentui.
Ir tai, ką S. Pučinskas padarė su grupe „Žuvys“ (dainavo Saulė Laurinaitytė, buvo bendradarbiaujama su Pauliumi Arlausku), buvo vieni iš įdomiausių muzikinių klipų, kurie iš karto gavo visus įmanomus apdovanojimus, buvo pripažinti. Juos įvardyčiau kaip labai įdomų pirmąjį lietuvišką videomeną.
Tas videomeno pradžios postūmis Šiauliuose buvo stiprus, nes G. Šeputis, T. Andrijauskas ir S. Pučinskas buvo tikrai stiprios asmenybės.
O savo ruožtu Dailės galerija, aš, kaip menotyrininkas, kuriam buvo įdomios visos įmanomos naujovės, tą videomeną visais įmanomais būdais tempėme iš užsienio ir bandėme lavinti, edukuoti mūsų publiką: žiūrėkite, atraskite meną, kuris daro jus laisvus nuo televizijos, nuo klišių, nuo sunormintos kultūros.
Nes baisiausia, kad televizinė kultūra formuoja tam tikrus norminius stereotipus ir juos perkelia į kiekvieno žmogaus sąmonę. Kiekvienas tarytum individualiai tuos stereotipus ir tas klišes suvokia, bet suvokdamas suvienodėja su visais kitais. Taip gaunasi valdoma masinė visuomenė, kurią po to valdyk kaip nori bet kokia laidele, bet kokiu politiniu žargonu arba reklama.
(Bus daugiau.)