V. Ulinskytė-Balzienė: „XIX amžiuje fotoateljė būdavo arčiau didesnių žmonių susibūrimo vietų: prie turgaus, centrinėje miesto dalyje.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Šiaulių „Aušros“ muziejaus Fotografijos skyriaus vedėja Vilija Ulinskytė-Balzienė tęsia pasakojimą apie pirmosios fotografijos raidą Šiauliuose, jos vietą šalies fotografijos istorijoje nuo 1863 metų iki Pirmojo pasaulinio karo:
- XIX amžiaus antrojoje pusėje, labiau pabaigą, Šiauliuose jau buvo nemažai fotoateljė ir profesionalių fotografų.
Posukiliminiu laikotarpiu ilgą laiką Šiauliuose dirbo Girša Chabasas - nuo 1874 metų iki 9-ojo dešimtmečio vidurio.
Paskui, tikėtina, iš jo fotoateljė perėmė Jankelis Arnsonas, kuris čia fotografavo beveik iki pat Pirmojo pasaulinio karo. J. Arnsonas, ko gero, buvo vienas iš ilgiausiai čia dirbusių fotografų ir vienas iš prestižinių, žymiausių, madingiausių profesionalų: pas jį daug įžymių asmenybių fotografavosi.
Be to, jis turėjo daug pameistrių, kurie vėliau galbūt ir savarankiškai pradėjo dirbti.
Įdomu, kad J. Arnsono ateljė buvo įsikūrusi Vilniaus gatvėje – atkarpoje tarp Tilžės ir Vasario 16-osios gatvių, visai šalia dabartinio Fotografijos muziejaus.
Kadangi fotografija tuomet buvo verslas, amatas, visos fotoateljė būdavo arčiau didesnių žmonių susibūrimo vietų: prie turgaus, centrinėje miesto dalyje.
Ten, kur dabar yra Povilo Višinskio paminklas, buvo S. Šmuilovo fotoateljė. S. Šmuilovas taip pat turėjo ir kino teatrą „Fantazija“.
Tai, kad fotografai užsiimdavo ir kino verslu, buvo labai dažnas reiškinys. Įvairiu laiku Šiauliuose buvo net keletas kino teatrų. Reikėtų tris pagrindinius, buvusius mieste XX amžiaus pradžioje, paminėti: be minėtos „Fantazijos“ buvo kino teatras „Modern“ Vilniaus ir Vasario 16-osios gatvių sankryžoje, kur dabar yra „Skanus kampas“, ir kino teatras Liaudies namuose.
Čia atveždavo populiariausius ir žymiausius to meto filmus, kviesdavo iš Maskvos ir iš kitų didmiesčių taperius – muzikantus, kurie buvo kaip demonstruojamų begarsių filmų muzikinis fonas. Pertraukų tarp filmų metu tuose kino teatruose būdavo ir įvairių pramogų – divertismentų ir kita. Tiesiog tais laikais kinas buvo kompleksinė pramoga.
- O kokios buvo tos fotoateljė?
- XIX amžiaus fotografija yra dienos šviesos fotografija, nes dar nebuvo elektros. Todėl buvo labai ribotos galimybės fotografuoti – tai buvo galima daryti tik tam tikru paros metu, kai natūralus apšvietimas buvo geriausias. Be to, rudenį, žiemą, pavasarį, kai dienos ūkanotos, trumpos, būdavo dar mažiau galimybių fotografuoti.
Todėl tuomet fotoateljė būdavo su stiklinėmis lubomis, stikline – dažniausiai šiaurine – siena, o šviesą reguliuodavo užuolaidėlėmis.
Iš pradžių fotografijų fonas būdavo vos įžiūrimas, su pakankamai lakoniškomis dekoracijomis, bet į šimtmečio pabaigą fonas pradėjo įmantrėti, atsirado daugiau ir įvairesnių dekoracijų, rekvizito.
Kaip minėta, iš pradžių fotografijoms buvo naudojamas kolodijus, todėl fotografui reikėdavo nemažai asistentų ir laborantų. Po vieną fotografai tikrai nedirbdavo – būdavo ateljė ir du, ir trys, ir penki darbuotojai.
Fotoaparatai ir kita technika, cheminės medžiagos, be abejo, buvo atvežtinės - iš Rygos, Varšuvos, Maskvos, Peterburgo. Galbūt kai kuriomis cheminėmis medžiagomis būdavo apsirūpinama ir vietos vaistinėse.
XIX amžiuje fotografija buvo verslas, pakankamas pragyventi, tačiau prabangaus gyvenimo jis negarantavo.
Kitaip, žinoma, nei didžiuosiuose Europos miestuose, kur buvo įsikūrusios didžiulės studijos ir buvo didžiulė fotografijų paklausa.
- Gal kurios nors senosios fotografijos yra įsimintinos savo istorijomis?
- Taip, dvi fotografijos, mano nuomone, yra labai emociškai paveikios. Bent man.
Ruošiantis 1863 metų sukilimo 150-mečiui skirtai parodai, kuri dabar yra eksponuojama Chaimo Frenkelio viloje, buvo nuspręsta parodyti sukilimą per žmonių likimus. Todėl mums, muziejininkams, teko pasigilinti į paprastų žmonių istorijas, iš kurių dvi man ir įstrigo.
Viena sudomino savo istorija. Nuotraukoje užfiksuotas sukilimo dalyvis su kalinio drabužiais. Spėjame, kad tai galėtų būti minėto fotografo Eidelšteino nuotrauka. Tačiau kol kas tai tik prielaida.
Pasakojama, kad sukilimo dalyviai, kurie buvo kalinami Šiauliuose, Vilniaus gatvės baltajame kalėjime, prieš išsiunčiant juos etapu į katorgą buvo suvaryti į miesto turgaus aikštę.
Toje kalinių minioje vienas fotografas pamatė pažįstamą žmogų ir net papirko kalinius saugojusius prižiūrėtojus, kad galėtų tą žmogų nusivesti į šalia buvusią savo ateljė nufotografuoti.
Kaip jau minėta, tuo laikotarpiu buvo svarbu įamžinti sukilimo dalyvius, nes nebuvo žinoma, koks bus jų likimas. Be to, tuomet buvo toks didelis patriotinis pakilimas, kad žmonės norėjo bent turėti savo herojų nuotraukas.
Ir tai buvo vienas iš tų pavyzdžių, kaip fotografai rizikavo savo asmenine gerove, kad atliktų patriotinę pareigą. Pasakojama, kad fotografas dėl to ir nukentėjo.
O kita fotografija, kuri man padarė įspūdį, yra ne šiauliečių fotografų daryta, bet vis dėlto iš to paties laikotarpio. Ta nuotrauka man žavinga kaip daugiaprasmiškumo, daugiaplaniškumo pavyzdys.
Joje nufotografuotas kėdainiškis Mikalojus (ar Mykolas) Trebeika. Jis 1863 metų sukilime dalyvavo labai nevalingai, spontaniškai – atsisakė caro armijai atiduoti gyvulius. Ir už tai suimtas bei ištremtas.
Pakeliui į tremtį M. Trebeika nusifotografavo berods Voroneže. Nusifotografavo su knyga (greičiausiai Šventuoju Raštu) ir iškelta ranka. O tos nuotraukos averse yra užrašas, kad M. Trebeika iš tremties savo sūnui primena, jog šis melstų malonės sau ir savo tėvui.
Šioje nuotraukoje yra tiesiog užkoduotas pranešimas, gili prasmė.
Ir dar žavi labai žaisminga veido išraiška – tiesiog akimis yra perduodama žinia. Todėl ir stebina nufotografuoto žmogaus dvasia – net tokioje situacijoje neprarasti šmaikštumo, humoro jausmo, stiprybės.
- Ar buvo Šiauliuose XIX amžiuje fotografų mėgėjų?
- XIX amžiuje Šiauliuose, ko gero, nebuvo fotografų mėgėjų. Nebuvo dėl visų minėtų fotoateljė taikomų suvaržymų. Juk tuo metu, jei fotografai norėjo fotografuoti mieste miestovaizdžius ar žmonių grupes, jie turėdavo gauti papildomą specialųjį leidimą.
Žmogus su fotoaparatu tuo metu mieste buvo viešosios tvarkos prievaizdų tikrinimo objektas - ar jis turi teisę viešai fotografuoti. Todėl mėgėjiškų fotografijų iš to laikotarpio ir muziejuje nelabai turime.
Aišku, paprastėjant technikai ir nuotraukų darymo procesui dvarininkai pradėjo fotografuoti. Todėl Lietuvos fotografijos istorijoje yra nemažai išlikusių fotografijų kolekcijų. Tačiau, deja, ne Šiaulių fotografų mėgėjų.
- Ar tiesa, kad būtent Pirmojo pasaulinio karo metais Šiauliuose suklestėjo fotografija, nes vokiečių kariai siuntė savo nuotraukas iš užimtų miestų, o visi miestiečiai privalėjo įsigyti pasus su nuotraukomis?
- Dėl pasų – tiesa. Carinės Rusijos pasai būdavo be nuotraukų. Nors buvo ir išimčių – užsienio pasai jau buvo su nuotraukomis. O kartais ir pati fotografija atstodavo pasą, dokumentą, kai ant jos būdavo spaudas, patvirtinantis nufotografuoto žmogaus asmenybę. Tokių muziejuje taip pat yra. Tačiau iki Pirmojo pasaulinio karo pasai su nuotraukomis nebuvo visuotinai privalomas dalykas.
Tik vokiečių armijai užėmus Šiaulius kiekvienas suaugęs žmogus turėjo atsistoti prieš fotokamerą, norėjo jis to ar nenorėjo.
Gana daug yra išlikusių to laikotarpio nuotraukų. Jose nufotografuoti įvairių socialinių sluoksnių žmonės – ir išsigandę, nes gal anksčiau nesifotografavę, ir išsipuošę, ir net su gėlytėmis rankose – toks, matai, įvykis.
O Šiaulių miestovaizdžio fotografijų jau XX amžiaus pradžioje atsirado gana daug – daugiausiai jų yra išlikusių atvirukuose.
XX amžiaus pačioje pradžioje – 1-ajame dešimtmetyje, iki pat Pirmojo pasaulinio karo, Šiauliuose įsibėgėjo atvirukų leidybos verslas. Tad pirmieji Šiaulių miesto vaizdai datuotini jau 1900 metais – amžių sandūra.
Beje, kai kurie fotografai užsiimdavo ir atvirukų leidyba, kaip minėtas B. Zatorskis, kuris buvo ir studijinis fotografas, ir turėjo dar leidimus spausdinti atvirukus, visas atvirukų serijas.

Užvenčio bažnyčia, 1896 m. Fotografas Povilas Višinskis (1896–1898 m. jis rinko medžiagą mokslinei studijai „Antropologinė žemaičių charakteristika“, iliustravo ją savo fotografijomis). XIX a. fotografija buvo pradėta naudoti moksle, viena iš sričių – etnografija, antropologija. Žymesni mūsų kraštiečiai - fotografijos mėgėjai - P. Višinskis, B. Laucevičius-Vargšas.
„Aušros“ muziejaus archyvo nuotr.

Gubernijos bravoras, apie 1911 m. Fotografas Jonas Žiukelis. (Spėjama, kad jis dirbo pas fotografą Bronislovą Zatorskį, J. Žiukelio nuotrauka taip pat yra tarp B. Zatorskio darytų portretų).
„Aušros“ muziejaus archyvo nuotr.

J. Arnsono nuotraukoje Aleksandra ir Vladimiras Zubovai. 1884 m. – XX a. I dešimtmetis.
„Aušros“ muziejaus archyvo nuotr.

S. Šmuilovo nuotraukoje – Zigmas Gėlė-Gaidamavičius. 1908–1914 m.
„Aušros“ muziejaus archyvo nuotr.

Spėjamas fotografas Abelis Girša Eidelšteinas. Sukilimo dalyvis kalinio drabužiais. 1864 metai.
„Aušros“ muziejaus archyvo nuotr.