Vilija Ulinskytė-Balzienė apie senuosius Šiaulių fotografus

2013-03-29 18

Šiaulių „Aušros“ muziejaus Fotografijos skyriaus vedėja Vilija Ulinskytė-Balzienė: „XIX amžiuje (o ir XX amžiaus pradžioje) fotografija buvo didžiulė sensacija, didžiulis įvykis“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Šiaulių „Aušros“ muziejaus Fotografijos skyriaus vedėja Vilija Ulinskytė-Balzienė pasakoja apie fotografijos raidą Šiauliuose, jos vietą šalies fotografijos istorijoje nuo 1863 metų iki Pirmojo pasaulinio karo.
- Kas buvo pirmieji Šiaulių fotografai?
- Pirmosios žinios apie Šiauliuose dirbusius fotografus yra 1863 metų, kai fotografijos verslas tuometinės Rusijos teritorijoje ir tuo pačiu Lietuvoje buvo pradėtas reglamentuoti, imtas griežčiau kontroliuoti. Tai buvo susiję su tuomečiais politiniais įvykiais – 1863 metų sukilimu.
Tuo laikotarpiu Šiauliuose yra minimi du fotografai – Abelis Girša Eidelšteinas ir Mortchelis Karpesas. Pirmasis Šiauliuose dirbo trumpai - 1865 metais iškėlė savo ateljė kitur, o M. Karpesas tęsė savo veiklą čia.
Vilniuje tuo metu buvo septynios fotoateljė, Kaune – trys, Telšiuose ir Šiauliuose – po dvi, Panevėžyje – viena. Vadinasi, pagal tuometinį miesto gyventojų skaičių, tiek fotoateljė tenkino poreikius.
Nors Vilniuje tuo metu pradėti leisti ir miestovaizdžių albumai, žinoma, kad ir Kauno miestas buvo fotografuojamas, Šiauliai tuo pasigirti negali. Čia vyrauja portretinės fotografijos.
Ir tų nuotraukų išlikusių nėra daug – turime po vieną M. Karpeso ir A. G. Eidelšteino. Jose nufotografuoti 1863 metų sukilimo dalyviai.
Kadangi nėra kitų duomenų, manome, kad jos pateko į mūsų muziejų, kai jame buvo surengta pirmoji sukilimui skirta paroda – jas atnešė kažkas iš šiauliečių.
Taigi Šiaulių fotografų padarytos portretinės fotografijos mažai kuo skiriasi nuo kitų tuo laiku dirbusių fotografų darbų. Tai standartinio vizitinio formato – pusės atviruko dydžio – nuotraukos, priklijuotos ant pasparto, kurio antrojoje pusėje atspausdinta fotografo pavardė, vietovė arba kartais tik spaudas. Fotografijos – gelsvo atspalvio, dėl naudotos albumino emulsijos.
- Kiek tuo metu kainavo fotografų paslaugos?
- Šiuo minėtu laikotarpiu fotografijos technologijos jau buvo pažengusios, tačiau sukilimo metais jos dar buvo gana sudėtingos. Todėl šalia ateljė būdavo laboratorijos, kur buvo liejama albumino emulsija ir spausdinama. Tačiau tai jau buvo paprastesnis procesas nei pačioje fotografijos pradžioje.
Lietuvoje nepavyko rasti duomenų, kiek galėjo dagerotipas – fotografijos pirmosios technikos darbai – kainuoti, tačiau reikia spėti, kad labai brangiai, nes buvo brangi technika ir pati technologija. Todėl vizitinis fotografijų formatas jau buvo žingsnis į priekį ir fotografijos pigimo prasme, ir tuo, kad leido iš karto spausdinti 6-8 fotografijas iš negatyvo.
Ir apie šio laikotarpio kainas duomenų nėra išlikę. Artėjant XIX amžiaus pabaigai žinomo Kauno fotografo Petrovičiaus ateljė padarytos fotografijos kainavo nuo pusės iki rublio. Turint omeny, kad tuo metu darbininkas per savaitę uždirbdavo 4 rublius, geriausiu atveju – penkis, moteris uždirbdavo pustrečio rublio, tai tekdavo nemažą dalį savaitės atlyginimo pakloti. Tačiau tuo metu fotografijos buvo pigesnės nei 7-ajame dešimtmetyje.
Todėl manau, kad fotografijos buvo prieinamos ne visiems, o tik prakutusiems miestiečiams ir aplinkiniams dvarininkams.
- Kodėl fotografijos gan greitai tapo tokios populiarios, kad Šiauliuose, kur 1863 metais buvo vos keli tūkstančiai miestiečių, reikėjo net dviejų fotoateljė?
- Kodėl žmonės fotografavosi? Pirmiausia iš smalsumo. Reikia suprasti, kad XIX amžiuje (o ir XX amžiaus pradžioje) fotografija buvo didžiulė sensacija, didžiulis įvykis. Mums turbūt sunku suvokti tą įspūdį, kurį turėjo padaryti ta naujovė ano meto žmonėms. Galbūt tai galėtume palyginti tik su kompiuterio atsiradimu praėjusio amžiaus pabaigoje.
Tai iš tiesų buvo didžiulis technologijų šuolis, nes iki tol žmogus net įsivaizduoti negalėjo, kad jo atvaizdas taip gali būti užfiksuotas.
Manau, kad žmonės tada fotografavosi dėl tų pačių priežasčių, kaip ir dabar – žmogaus prigimtis nesikeičia, nors keičiasi technologijos. Fotografavosi tam, kad norėjo išlaikyti prisiminimus. Ir aišku, dėl tam tikro prestižo, nes buvo tam naudojama nauja technologija.
Be to, 1863 metų sukilimo laikotarpiu fotografija buvo labai svarbi ir ideologine prasme, nes buvo dauginami sukilimo vadų portretai rizikuojant užsitraukti carinės Rusijos valdžios nemalonę. Tuos portretus žmonės nešiojo kaip įkvėpimo, laisvės simbolį.
Tuo metu fotografija buvo ir ideologinio poveikio priemonė - gerąja prasme. Tai vėliau ji pradėjo tarnauti diktatūroms kaip tam tikras tikrovės modeliavimas.
- Kokia buvo tolesnė fotografijos raida Šiauliuose?
- Tam tikra raida, aišku, vyko, bet kažkokių revoliucijų, kažkokio didžiulio proveržio nebuvo dėl kelių priežasčių.
Pirma, po sukilimo fotografų veikla buvo labai suvaržyta. Ne bet kas galėdavo atsidaryti ateljė, nes pirmiausia reikėdavo sumokėti 200 rublių užstatą, o tai buvo labai dideli pinigai. Dar reikėdavo trijų valdžiai lojalių žmonių rekomendacijų. Fotoateljė buvo nuolat tikrinamos, ir jei būdavo nustatomi pažeidimai (apskaitos vedimo ir pan.), jos buvo iškart uždaromos.
Kai išvyko 1865 metais iš Šiaulių A. G. Eidelšteinas, čia ateljė atidarė kitas fotografas Glezeris. Tačiau porą metų padirbęs ateljė uždarė motyvuodamas tuo, kad nuskurdo, ir išvyko ieškoti galimybių perkelti savo verslą kitur.
Tai viena vertus, galbūt įrodo, kad nebuvo mieste tiek žmonių, kurie galėtų sau leisti fotografuotis, jog net dviem fotografams čia buvo per ankšta. Tačiau kita vertus, gana greit tas pats Glezeris buvo nutvertas dirbantis Šiauliuose nelegaliai – bandė apeiti draudimus. Po to Glezeris bandė oficialiai gauti leidimą, bet leidimas nebuvo išduotas nei jam, nei jo sūnui ar broliui.
Tokie suvaržymai fotografijos plėtrą Šiauliuose, be abejo, stabdė.
Antra priežastis – kol per Šiaulius nebuvo nutiesta Liepojos-Romnų geležinkelio linija, nebuvo ir miesto plėtros. Todėl du-trys fotografai iki pat 9 dešimtmečio patenkino šiauliečių poreikius, nes tuo metu čia dirbo N. Karpesas, Glezeris ir nuo 7-ojo dešimtmečio Vedemanas.
Net po 1871 metų, kai pro Šiaulius buvo nutiestas geležinkelis ir Šiauliuose pradėjo vystytis pramonė, fotografijos šuolio dar nebuvo, ryškesnis pagyvėjimas prasidėjo pačioje XIX amžiaus pabaigoje, kai čia pradėjo dirbti Jankelis Arnsonas, Bornislovas Zatorskis, Zaksas, S. Šmuilovas, Girša Chabasas.
O piką fotografija Šiauliuose pasiekė prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kai sparčiai augo mieste pramonė ir visa kita.
XIX amžiuje fotografijos situacija Šiauliuose buvo vienokia, o XX amžiaus pradžioje jau kitokia – vis daugiau žmonių galėjo sau leisti nusifotografuoti.
Tačiau kaimo žmonių fotografijų dar nėra arba sudėtinga juos identifikuoti, nes juk važiuodami į miestą fotografuotis kaimiečiai išsipuošdavo. Vis dėlto reikia manyti, tai sau galėjo leisti tik turtingesni ūkininkai, o ne eiliniai.
- Kas buvo šiauliečiai fotografai – amatininkai ar menininkai?
- Fotografavimas iš principo jiems buvo amatas, pragyvenimo šaltinis, o nuo santykio su tuo, kas daroma, priklausė ir gaunamo produkto kokybė. Apskritai provincijos fotografija būdavo paprastesnė, joje buvo daugiau štampo ir mažiau meniškumo.
O ar fotografija turi teisę vadintis menu, diskusijos verda nuo XIX amžiaus – tada spaudoje vis pasirodydavo straipsniai apie tai, ar gali būti laikomas menu tiesioginis tikrovės atspindėjimas. Ir diskusijos tęsėsi iki XX amžiaus vidurio.
Tam įtakos, suprantama, turėjo ir fotografijos vieta viešajame gyvenime: jei Vilniuje buvo leidžiami albumai, Šiauliuose be studijinės fotografijos nieko daugiau.
Kalbant apie XIX amžiaus miestovaizdžio fotografijas, tai jas pas mus darė atvykę fotografai.
Reikia pripažinti, kad fotografija kaip eksponavimo objektas XIX amžiuje, ko gero, iki pat Pirmojo pasaulinio karo buvo pristatoma tik žemės ūkio parodose šalia įvairių amatininkų dirbinių. Tiesa, fotografijų kolekcijos ten buvo vertinamos diplomais ir medaliais.
Vieną tokį eksponatą mes visai neseniai įsigijome iš 1910 metais Šiauliuose vykusios žemės ūkio parodos. Tik tąkart parodoje buvo įvertinta ne šiauliečio fotografo kolekcija.
(Bus daugiau.)