Vilija Ulinskytė-Balzienė apie Šiaulių fotolaboratorijas, retušavimą ir Stasį Ivanauską

2013-05-24 30

Sudeginti „Rūtos“ saldainių fabriko pastatai, Foto St. Ivanauskas, Šiauliai, 1944 m.
„Aušros“ muziejaus archyvo nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Šiaulių „Aušros“ muziejaus Fotografijos skyriaus vedėja Vilija Ulinskytė-Balzienė tęsia pasakojimą apie tarpukario, karo ir pokario metų Šiaulių profesionalius ir mėgėjus fotografus.
- Taip, Šiaulių fotomėgėjai savo juosteles, plokšteles nešdavo į fotolaboratorijas, kur jos buvo ryškinamos ir spausdinamos nuotraukos.
Šiandien tų fotografijų ir negatyvų kokybė labai priklauso nuo laikymo sąlygų: ar jos nebuvo paveiktos drėgmės, šviesos ir daugybės kitų aplinkos veiksnių. Net ir šiandieninės fotografijos šviesoje blunka, nors naudojamos pažangios ir visiškai kitokios laboratorijose technologijos – nebe sidabro druskos. O ką jau jau bekalbėti apie senąsias fotografijas. Todėl mūsų Fotografijos muziejų pasiekia labai skirtingos kokybės fotografijos ir negatyvai.
Tos fotolaboratorijos, atsiradusios tarpukaryje, buvo labai populiarios. Šiauliuose jų buvo net kelios. Dvi iš jų ypač. Tai G. Zilbermano fotolaboratorija, kuri veikė kartu su jam priklausančia „Optikos ir fotografijos reikmenų prekyba“. Antroji – Elijošiaus Lipšico, kuris ten, kur dabar yra Fotografijos muziejus, turėjo fotoprekių parduotuvę ir laboratoriją. Beje, į E. Lipšico patalpas buvo galima patekti ir iš Tilžės ir iš Vilniaus gatvių.
Tai irgi labai įdomus tarpukario reiškinys, kad prekybos ir paslaugų teikimo vietose buvo labai įvairus asortimentas.
- Jei veikė fotolaboratorijos, vadinasi, fotomėgėjų turėjo būti labai daug.
- O taip. Tarpukaryje buvo daug fotomėgėjų. Tačiau informacijos turime daugiau apie fotografija besidomėjusius žinomus Šiaulių žmones. Aišku, jei yra išlikusių jų darytų fotografijų.
Daugelis iš jų buvo ir „Aušros“ muziejaus talkininkai arba fotografavo viešus renginius, miesto šventes.
O apie kitus fotomėgėjus sužinome tik gavę jų fotografijų ar negatyvų kolekcijas. Pavyzdžiui, taip sužinojome apie šiaulietį fotografą Žalį, kai palikuonys muziejui padovanojo visą jo archyvą. Žalio fotodarbuose galime pamatyti ir miesto kasdienybės vaizdų - pakankamai geros kokybės. Vadinasi, mėgėjai tarpukaryje buvo pasiekę gana profesionalų lygmenį.
- Sakoma, kad tarpukaryje fotografijos buvo dažnai retušuojamos, gražinamos.
- Žinoma, kad fotografai naudojo pačias įvairiausias priemones tam, kad įtiktų klientui. O klientas yra patenkintas tada, kai nuotraukoje jis atrodo nepriekaištingai.
Negalėčiau teigti, kad kiekviena fotografija tarpukaryje buvo retušuojama, bet ta priemonė tikrai buvo naudojama ir gan dažnai. Juk ir dabar nuotraukoms tvarkyti yra naudojamas fotošopas. Tai mums atrodo elementaru. Todėl nieko keista, kad ir tuomet naudotas retušavimas.
Suprantama, tai buvo mechaninis procesas, o galimybės pagražinti buvo žymiai mažesnės nei dabar. Tačiau jei retušuodavo patyręs meistras, tai nuotraukose taip lengvai to retušavimo ir nepastebėsi.
- Ar į Fotografijos muziejų pakliūva daugiau tarpukario nuotraukų ar daugiau negatyvų?
- Labai įvairiai. Jei gauname negatyvų, tai paprastai jau kaip kolekciją, o fotografijos dažniau gaunamos pavienės. Galbūt jų gauname daugiau nei negatyvų, nes paprastai nuotraukos, pasklidusios pas įvairius žmones, turi didesnę tikimybę išlikti.
Negatyvų kolekcijų turime labai gerų. Pavyzdžiui, gausią kolekciją šiauliečio Stasio Ivanausko, kuris savo veiklą pradėjo kaip fotomėgėjas, dirbo G. Zilbermano fotolaboratorijoje laborantu, o įgijęs įgūdžių buvo pakviestas į „Aušros“ muziejų dirbti kaip profesionalus fotografas.
Yra kolekcijų dovanotų fotografų palikuonių, tačiau daugiausia negatyvų yra būtent iš „Aušros“ muziejaus veiklos.
- Ar tiesa, kad XIX amžiuje fotografijos dažniausiai buvo įrėminamos ir kabinamos ant sienų ar statomos ant baldų, o tarpukaryje išpopuliarėjo fotoalbumai?
-Negalima teigti, kad fotografijų albumai yra tarpukario reiškinys, nes jie buvo populiarūs jau XIX amžiuje. Turime muziejuje iš XIX amžiaus ir gan daug vadinamojo vizitinio – mažo formato – albumų, ir kabinetinių, ir ferotipinių albumėlių – miniatiūrinių nuotraukų, padarytų ant metalo plokštelių. Taigi būta albumų ir iki Pirmojo pasaulinio karo, tik nuolat keitėsi jų formatas.
O tarpukaryje, kai fotografijos pasidarė prieinamesnės, atsirado daugiau įvairesnių albumų.
Tačiau lygiai taip pat buvo populiarios ir fotografijos rėmeliuose. Šiauliuose veikė portretų rėminimo dirbtuvė „Atmintis“. Tik, aišku, rėmeliai, palyginti su ankstesniais laikais supaprastėjo, pasidarė nebe tokie puošnūs, įmantrūs, kaip ir apskritai tarpukaryje supaprastėjo visas dizainas – aprangos, baldų, interjero.
Fotografijos muziejus gauna vieną kitą albumą dovanų. Vienuose albumuose būna tik padrikos fotografijos, sudėtos be jokios aiškios sistemos, be jokio nuoseklumo. Tačiau būna albumų, kurie labai kruopščiai su didele meile sutvarkyti, nuosekliai formuoti per daugelį metų. Tokie iš tikrųjų yra patys vertingiausi, nes atspindi ne tik tam tikrą vyksmą, bet ir žmogaus santykį su fotografija - ką ji tam asmeniui reiškė.
- O kas Šiauliuose buvo fotografuojama karo ir pirmaisiais pokario metais?
- Pirmoji sovietinė okupacija buvo pereinamasis laikotarpis Šiaulių fotografijai. Dalis privačių fotografijos įmonių - Zilbermano laboratorija ir kelios kitos - 1940-1941 metais buvo suvalstybintos.
O prasidėjus karui situacija pasidarė dar prastesnė. Iš Antrojo pasaulinio karo laikų net „Aušros“ muziejus praktiškai nieko neturi – jokių ar beveik jokių Šiaulių nuotraukų.
Yra keletas nuotraukų, kaip sovietų kariuomenė įžengia į Šiaulius, dar keletas vaizdų, ir daugiau nieko.
Aišku, karo metu, kai Šiaulius pasiekė frontas, buvo atvykę ir karo fotokorespondentų, kurie fotografavo mūšius Šiaulių gatvėse. Tačiau tai jau reportažinės nuotraukos - ne šiauliečių fotografų darytos.
Tad nors yra šiek tiek tokių specifinių ideologizuotų fotografijų, muziejuje visai neturime nuotraukų apie tai, kaip gyveno tuo metu Šiauliai, kokia buvo šiauliečių buitis. Galbūt tokių fotografijų atsiras po šių publikacijų, nes nebūtina muziejui atiduoti originalų.
Tiesa, tiek karo metais, tiek pokaryje „Aušros“ muziejus veikė ir dirbo jo profesionalūs fotografai, kaip S. Ivanauskas. Pastarasis dar suspėjo prieš 1944 metų metų bombardavimą nufotografuoti įvairiais rakursais mūsų katedrą, o 1945-1947 metais jis padarė daug dokumentinių sugriautų Šiaulių nuotraukų.
Tos dokumentinės nuotraukos buvo padarytos sovietinės valdžios sudarytos komisijos vokiečių karo nusikaltimams tirti užsakymu. O ir S. Ivanauskas buvo vienas iš tos komisijos narių, kad fiksuotų sugriovimus Šiauliuose, nes tada viskas buvo nurašoma vokiečiams.
Tokiu būdu ir gimė neįkainojama labai įdomi pokario Šiaulių ikonografinė kolekcija.
Tačiau, kaip minėjau, tai gan tuščias fotografijos prasme laikotarpis.
- O kada fotografija Šiauliuose vėl suklestėjo?
- Šiek tiek artėjant 6-ajam dešimtmečiui 1948-1949 metais fotografija Šiauliuose atsigavo, kaip beje ir visoje Lietuvoje. Tada čia pradėjo burtis fotobūreliai, fotoklubai įmonėse, pradėtos vėl rengti fotosesijos ir parodos.
Laikotarpis vis dar buvo labai sudėtingas – pokaris, ekonominis nuosmukis, rezistencija.
Nors galima teigti, kad to laikotarpio ryškiausias Šiaulių fotografas buvo Stasys Ivanauskas – visas pokaris yra pažymėtas jo vardu.

Stasys Ivanauskas gimė 1917 metų lapkričio 2 dieną Daugėlaičiuose, Radviliškio valsčiuje.
Nuo 1924 metų jo šeima gyveno Šiauliuose, 1930-aisiais Stasys Šiauliuose baigė pradinę mokyklą. 1934 metais jis pradėjo dirbti ir mokytis G. Zilbermano fotolaboratorijoje, tada ir įsigijo pirmąjį fotoaparatą „Super baldina“. Nuo 1940 metų S. Ivanauskas - „Aušros“ muziejaus fotografas, dalyvavo muziejaus ir respublikinėse ekspedicijose, fotografavo eksponatus, bendradarbiavo muziejaus leidžiamame žurnale „Gimtasai kraštas“. Čia dirbdamas jis nufotografavo šimtus etnografinių ir istorinių objektų, todėl muziejaus fototekoje saugoma apie 9000 jo negatyvų.
1945-1955 metais Stasys Ivanauskas dirbo Šiaulių dramos teatro fotografu - nufotografavo apie penkiasdešimt spektaklių pastatymų. Be to, 1950-1955 metais jis dar dirbo miesto laikraščio „Raudonoji vėliava“ fotokorespondentu.
Mirė 2006 metais Vilniuje.