J. Šliūpo archyvo darbuotoja A. Šalavėjienė: „Ne tik Šiauliams, bet ir visai Lietuvai J. Šliūpas yra pirmiausia nusipelnęs kaip kovotojas už lietuvybę.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Šiauliuose yra nemažai vietų, susijusių su spalvinga praėjusio ir net užpraėjusio amžiaus asmenybe – gydytoju, medicinos, humanitarinių ir teisės mokslų daktaru, aušrininku, lietuvių spaudos ir politiniu veikėju Jonu Šliūpu. Tai ir jo įsteigta spaustuvė „Titnagas“, ir seniausias miesto laikraštis „Šiaulių naujienos“, ir net Laisvamanių kapinės. Yra Šiauliuose, tarp Vijolių ir Gubernijos rajonų, jo vardu pavadinta gatvė.
Tačiau negalima būtų teigti, kad vis dėlto J. Šliūpo gyvenimas ir darbai šiauliečiams būtų gerai žinomi, o jo veidas atpažįstamas fotografijose. Kažkodėl ši asmenybė prisimenama, sakykim, puse lūpų.
Todėl kreipėmės į Šiaulių universiteto bibliotekos Jono Šliūpo archyvo darbuotoją, vyresniąją bibliotekininkę Aliną Šalavėjienę:
- Ne tik Šiauliams, bet ir visai Lietuvai Jonas Šliūpas yra pirmiausia nusipelnęs kaip kovotojas už lietuvybę ir kaip aušrininkas. Juk „Aušros“ laikraštis mums, lietuviams, tikrai buvo labai svarbus. Nors dažniausiai teigiama, kad Jonas Basanavičius buvo „Aušros“ leidėjas.
Tačiau kaip J. Šliūpo archyvo sergėtoja, susipažinusi su to meto medžiaga, manau, jog būtent J. Šliūpas buvo pirmasis aušrininkas, nes jis ir laikraščio pavadinimą sugalvojo, ir pirmajam numeriui medžiagą rinko. Tik taip jau atsitiko, kad jam teko pasitraukti iš Lietuvos, todėl pirmąjį laikraščio numerį pasirašė J. Basanavičius, kaip leidėjas ir redaktorius.
J. Šliūpas už lietuvybę kovojo ir Amerikoje, kur irgi lietuviai lenkėjo, - įsteigė ne vieną lietuvišką laikraštį, ne vieną lietuvišką organizaciją.
O kodėl J. Šliūpas nėra ir nebuvo labai populiarus, nesunku atsakyti – jis buvo laisvamanis ir dėl to laikomas kontroversine asmenybe. Tarpukaryje jis, ko gero, buvo nemenkas išsišokėlis, todėl ir dabar pagal tradiciją jam neskiriama tiek dėmesio, kiek jis yra vertas.
- Kaip J. Šliūpas yra susijęs su Šiauliais?
- Pirmiausia tuo, kad gimė netoli Šiaulių, Rakandžiuose, Gruzdžių valsčiuje, o paskui tuo, kad nuo 1921 metų, grįžęs iš Jungtinių Amerikos Valstijų, gyveno ir dirbo Šiauliuose.
Čia jis įkūrė spaustuvę, pradėjo leisti laikraštį ir dirbo mokytoju berniukų gimnazijoje. Kaip prisimenama, gimnazijoje jis dėstė higieną, šiek tiek anglų ir lietuvių kalbas. Tačiau, kaip mokytojo, jo pagrindinė darbo sritis buvo higiena, todėl J. Šliūpas yra dar ir higienos Lietuvoje pradininkas. Kiek teko skaityti buvusių mokinių atsiminimų, jis mokė gimnazistus ne tik kūno, bet ir dvasinės švaros.
Tačiau mokytojo darbas J. Šliūpui, ko gero, buvo vos ne hobis, nes jis pirmiausia buvo kovotojas už lietuvybę, už spausdintą žodį. Kaip minėjau, Amerikoje jis leido ne vieną laikraštį, žurnalą, buvo įsteigęs ne vieną spaustuvę, nors dėl to materialiai kentėjo šeima – vienas po kito gimę trys vaikai Keistutis, Aldona ir Hipatija. Kažin ar jis būtų tapęs gydytoju, nes J. Šliūpas tik raideles dėliojo laikraščiui, jei vieną kartą supykusi žmona nebūtų išmetusi tų raidžių ir liepusi baigti mokslus. Dabar gal keistai atrodo tie mokslai, nes jis per dvejus metus gavo gydytojo diplomą.
Beje, ir gydytojo praktika Amerikoje jam nebuvo pelninga, nes gydė daug neturtingų žmonių angliakasių rajonuose. Iš to jam milijonai „nesukrito“, nors, aišku, kapitalo iš ten parsivežė.
Todėl dalį įrangos J. Šliūpas į Šiaulius parsivežė iš Biržų ir, investavęs 70 tūkstančių litų bei pasikvietęs dar porą investuotojų, įkūrė spaustuvę „Titnagas“. Tiesa, ji gana greitai bankrutavo, tačiau iki tol joje buvo išleista nemažai ir paties J. Šliūpo knygų - labai įvairios tematikos istorinių, biografinių, vertimų.
Kartu J. Šliūpas užsiėmė laikraščio „Šiaulių naujienos“, o vėliau - „Laisvoji mintis“ leidyba, įsteigė Šiauliuose pirmąsias Laisvamanių kapines.
- Tai todėl būtent Šiaulių universiteto bibliotekoje ir įkurtas J. Šliūpo archyvas?
- Iš dalies – taip. Mes turime didžiulį archyvą, kurį sukaupė jo sūnus iš antrosios santuokos Vytautas Jonas Šliūpas su žmona Vanda. Kai 1944 metais Šliūpų šeima pasitraukė į Vokietiją, o iš ten į Ameriką, Vytauto mama pradėjo kaupti vyro nuotraukas, daiktus ir kitą medžiagą apie jį.
Paskui sūnus Vytautas, kuris irgi buvo didelis kovotojas už lietuvybę, anksti išėjo į pensiją, kad galėtų užsiimti lietuviška veikla. Jam rūpėjo išsaugoti tėvo atminimą, todėl 1987 metais Kalifornijoje įkūrė tėvo J. Šliūpo archyvą ir pradėjo rinkti medžiagą apie tėvą – iš pradžių Kalifornijoje, vėliau Pensilvanijoje ir kitose vietose, kur tėvas buvo gyvenęs, dirbęs.
O kai J. Šliūpo archyve jau buvo daug prikaupta medžiagos, Vytautas su žmona nusprendė jį perduoti Lietuvai. Iš pradžių norėjo perduoti Vilniui ar Kaunui, buvo net galvojama apie Palangą, kur yra J. Šliūpo muziejus.
Tačiau kadangi tame archyve yra daug rankraščių bei kitokios medžiagos, kurią reikia studijuoti, analizuoti ir pagal kurią reikia mokslinius darbus rašyti, buvo pasirinkta Šiaulių universiteto biblioteka. Juolab kad J. Šliūpas gimė netoli Šiaulių, o ir universiteto biblioteka tuo metu buvo ruošiama renovacijai – jau buvo galima archyvui pažadėti gražias patalpas.
V. Šliūpui patiko ir tai, kad jo sukauptas archyvas mūsų bibliotekoje bus vienintelis, kad jam bus skirta daug vietos ir daug dėmesio. Tai ir nulėmė, kad jis pasirinko būtent mūsų biblioteką.
Todėl dabar ir turime daugiau nei keturis tūkstančius knygų, daugybę periodinių leidinių, kurių žinomos tik chronologinės ribos – nuo 1886 metų iki 2010 metų, šiek tiek J. Šliūpo daiktų – lazdą, lupą, pomirtinę jo kaukę.
Kadangi tai faktiškai ir Šliūpų šeimos archyvas, Vytautas perduoda ir savo daiktus. Jis yra labai daug keliavęs po pasaulį, tad mes turime jo surinktų suvenyrų iš Afrikos, Indonezijos. Nors šie eksponatai nėra tiesiogiai susiję su J. Šliūpu, jie praverčia, kai rengiame edukacines programėles moksleiviams.
Didžiausias turtas mūsų archyve vis dėlto yra rankraštynas, nors jame yra nedaug originalų, paties Jono Šliūpo dokumentų, nes dauguma saugoma M. Mažvydo ir Vrublevskių bibliotekose, muziejuose. Tačiau ši medžiaga ypač domina mūsų akademinę bendruomenę – jau yra parašytų bakalauro darbų.
- O ar daug turite ikonografinės medžiagos, fotografijų?
- Turime ir jų. Tai daugiausia J. Šliūpo portretinės ir bendros nuotraukos – jų yra apie 50. O jei skaičiuosime visos Šliūpų šeimos fotografijas, tai jų turime dar apie trisdešimt.
J. Šliūpo nuotraukų yra iš įvairių laikotarpių: vienos darytos jam gyvenant Amerikoje, kitos Lietuvoje. Dauguma iš jų yra labai geros kokybės, labai meniškos, todėl neretai jomis domisi mūsų Menų fakulteto dėstytojai.
Dalį nuotraukų mums padovanojo šiauliečiai: menotyrininkas Vytenis Rimkus – abiturientų vinjetę, kai J. Šliūpas dirbo mokytoju Šiaulių gimnazijoje, „Titnagas“ - 1935 metais grupinę nuotrauką, kurioje J. Šliūpas nufotografuotas su grupe žymių visuomenės ir politikos veikėjų.
Yra nuotrauka, kurioje užfiksuota J. Šliūpo motina prieš mirtį, kitoje nuotraukoje – J. Šliūpas su dukra Aldona (kuri taip pat buvo gydytoja), J. Basanavičiumi ir neįvardytu gydytoju nusifotografavę poilsiaudami Palangoje, trečioje nuotraukoje - ir pirmoji J. Šliūpo žmona.
Žinoma, daug yra antrosios jo žmonos fotografijų, kurios įdomios ir tuo, kad parodo to meto fotografijos tendencijas, madas.
Kai kurios J. Šliūpo portretinės fotografijos pavadintinos net chrestomatinėmis – jos, ko gero, geriausiai ir žinomos.

Jonas Šliūpas
gimė 1861 m. kovo 7 d. Rakandžiuose, Gruzdžių valsčiuje, mirė 1944 m. lapkričio 6 d. Berlyne.
1873–1880 m. mokėsi Mintaujos vokiškoje gimnazijoje. 1880–1882 m. studijavo Maskvos, 1882 m. – Peterburgo universitetuose. 1882 m. dalyvavo Proletariato partijos veikloje. 1884–1919 m. gyveno JAV, baigė Merilando medicinos mokyklą. 1892–1893 m. žurnalo „Apšvieta“ redaktorius. 1901 m. – „Aušros“ draugijos narys, 1904–1912 m. – jos iždininkas, 1904–1905 m. dalyvavo steigiant Amerikos lietuvių socialistų sąjungą, jos CK iždininkas. 1894 m. ir 1904 m. Lietuvos socialdemokratų partijai atstovavo Internacionalo kongresuose.
Gydytojo praktika vertėsi iki 1917 m. JAV redagavo kai kuriuos lietuviškus laikraščius ir žurnalus.
1914–1919 m. – vienas žymiausių „Sandaros” politinės organizacijos veikėjų. 1919–1920 m. – Lietuvos atstovas Latvijoje ir Estijoje. 1921 m. – Lietuvos banko direktorius, įvairių akcinių bendrovių steigėjas ir dalininkas. 1921–1923 m. – Biržų ir Šiaulių gimnazijų mokytojas. 1924 m. vienas iš Laisvamanių etinės kultūros draugijos organizatorių ir veikėjų. Prisidėjo prie laikraščių „Šiaulių naujienos“ (1923–1928 m.), „Laisvoji mintis“ (1933–1941 m.) leidimo. 1923–1930 m. – Lietuvos universitete dėstė medicinos istoriją, 1923 m. vasario 24 d. suteiktas Garbės daktaro vardas. 1933–1940 m. – pirmasis Palangos burmistras, Palangoje yra jo memorialinė sodyba. 1944 m. pasitraukė į Austriją.

J. Šliūpas su kitais žymiais visuomenės veikėjais 1935 metais Šiauliuose, „Titnago“ spaustuvėje.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Poilsiaujant Palangoje: pirmojoje nuotraukoje J. Šliūpo pirmoji žmona, antrojoje – duktė Aldona.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Gydytojas, medicinos, humanitarinių ir teisės mokslų daktaras, aušrininkas, lietuvių spaudos ir politinis veikėjas J. Šliūpas, nufotografuotas Amerikoje ir Lietuvoje.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.QQ