Fotomenininkas A. Musneckis: „Aš visą laiką mėgau techniką, o meninė fotografija man buvo kaip papildomas arkliukas.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Šiaulietis fotomenininkas Algirdas Musneckis garsėja ne tik tuo, kad kasmet įvairiose Šiaulių erdvėse surengia po kelias personalines fotoparodas, nė vienas žymesnis miesto kultūrinis renginys nelieka jo nenufotografuotas. Ir ne tik tuo, kad ir savo žmoną Birutę užkrėtė fotovirusu.
A. Musneckis garsėja ir savo unikalia fotoaparatų kolekcija.
Tačiau apie kolekciją A. Musneckis nelinkęs kalbėti:
- Nesu tikrasis kolekcininkas. Juk tikrieji, pavyzdžiui, dailės kolekcininkai nepiešia paveikslų, jų nerestauruoja – tik perka, parduoda, keičia. Man irgi yra siūlę keistis aparatais, bet aš - nė už ką.
- Kada ir kokiu fotoaparatu padarėte pirmas nuotraukas?
- Dirbau internate su vaikučiais, kurie buvo surinkti iš gatvės, ir ten vadovavau fotobūreliui. Mūsų fotoaparatai buvo „Smena“. Dabar turiu savo kolekcijoje kelis tokius, tik jau aukštesnės kokybės. Tai buvo neblogi aparatai, su kuriais fotografuojant nereikėjo nieko galvoti: ryškumas nustatomas pagal metrus, diafragma - pagal saulę. Na, jei nepasuki – būna kadras ant kadro, bet tai niekis.
Tai štai. Fotografavau pirmuoju savo aparatu tėvą, mamą, mūsų namelį Gluosnių gatvėje ir pirmoji juosta išėjo labai gera.
Tėvai labai norėjo fotografuotis, nes pokario metais tai buvo stebuklas - visi norėjo būti nufotografuoti, visi tam ruošdavosi, visi pasitempdavo. O jei eidavai fotografuotis į fotoateljė – tai jau buvo tikras įvykis.
Prisimenu, kai buvau vienuoliktokas, tai tėvas (jis buvo siuvėjas) man pasiuvo kaklaraištį, kostiumą ir mes nuėjome pas profesionalų fotografą Bartašką, kurio laboratorija buvo prie Mėsos kombinato. Ten Bartaška buvo pasidaręs specialią verandą su dideliais langais, kad nereikėtų lempų šviesos. Mes ten ir fotografavomės. Tėvui fotografas liepė nusiimti akinius, kad neblizgėtų, ir uždėjo akinius be stiklų...
Ką tu, kokios tai buvo fotografijos...
Tiesa, man dar yra tekę fotografuotis ir Smetonos laikais, kai buvau trejų-ketverių metukų. Tada fotografavo miesto fotografas profesionalas. Toje nuotraukoje mes visi pasipuošę: tėvas su skrybėliuku, mama su kailinukais, aš su paltuku.
- Kas jums padarė didžiausią įtaką?
- Buvo du žmonės, kurie mane pakreipė į kitą gyvenimą – į fotografiją.
Kai dėl klausos teko mokytojo, auklėtojo darbą internate palikti, mokslo draugas pakvietė pedagoginiame institute vesti fotopraktikumus, o instituto fotolaboratorijoje radau daug įvairių aparatų.
Taigi pirmas žmogus, kuris nulėmė mano likimą, buvo bendraklasis Romas Gedminas. Jis studijavo Kauno technikos institute, kad įgytų inžinieriaus konstruktoriaus specialybę, ir ten lankė garsiojo Povilo Karpavičiaus fotobūrelį. R. Gedminas buvo pats geriausias P. Karpavičiaus mokinys – jo darbai, kurių pagrindas buvo grafika, buvo eksponuojami Lenkijoje ir net Prancūzijoje.
Kai Šiauliuose Antanas Dilys sukūrė fotoklubą, jame R. Gedminas buvo meno direktoriumi, nes apie viską nusimanė – apie kompoziciją, grafiką, fotografavimo būdus. Tai jis mane pakvietė į fotoklubą ir padėjo priartėti prie meninės fotografijos.
R. Gedmino likimas susiklostė tragiškai. Atsirado Vilniuje toks fotografijos „asas“ (neminėsiu pavardės), kuris atvyko į Šiaulių „Tiesos“ kino teatre vykusią parodą „Gintaro kraštas“ ir R. Gedmino personalinę parodą (Oi, kokios čia būdavo fotosavaitės, kurių siela buvo A. Dilys, kaip čia kūrėsi Šiaulių fotosąjunga, kaip iš čia sklido viskas į Panevėžį, Kelmę. Gaila, kad dabar tas laikotarpis pradėtas ištrinti.). Tai tas veikėjas ir užsipuolė R. Gedminą, kad girdi, jo nuotraukose nėra tarybinio žmogaus, o grafika yra tik menas menui...
R. Gedminas taip tada supyko, kad visiškai metė fotografiją, beveik iki pat mirties dirbo Namų statybos kombinate ir fotoaparato į rankas neėmė, parodų nelankė. O toks menininkas buvo – grynai antrasis P. Karpavičius. Bet kaip ir visi dideli menininkai – labai jautrus buvo.
Panašus ir Vito Luckaus likimas: jo fotografijas irgi kažkoks piemengalys iškritikavo.
Tai R. Gedminas mane pakvietė į fotoklubą, o nuo A. Dilio prasidėjo fotoaparatų rinkimas.
Beje, A. Dilio fotoaparatų kolekcijos pirmuoju eksponatu tapo „kodakiukas“, kuris priklausė visiems gerai žinomam Jonui Krivickui tuo metu, kai abu dirbome internate.
- Vadinasi, šie du fotomenininkai jus sudomino menine fotografija?
- Taip, meninėmis fotografijomis mane užkrėtė R. Gedminas ir A. Dilys. Juk buvo ir toks puikus fotoklubas, o ten kokie galingi aptarimai būdavo, kiek ten kritikuodavo.
Dabar nebėra kas kritikuoja – vien ditirambai, ditirambai...
Apskritai neaišku, kaip su tuo menu. Sako, kad prie modernaus meno kūrinio reikia bent valandą mąstyti, kas ten parodyta. Tačiau esu išauklėtas realizmo dvasia, todėl svarstau, o kas ateities kartoms paliks. Spalvotos dėmės?
- O kodėl ir kada pradėjote domėtis fotografijos technika?
- Pedagoginiame institute praktikumų metu studentai sugadindavo fotoaparatus. Reikėdavo juos vežti taisyti į Vilnių, nes taisyklų Šiauliuose nebuvo. Bet buvo knygų apie fotoaparatų remontus rusų kalba, o žurnale „Sovetskoje foto“, kai pradėdavo gaminti kokį naują fotoaparatą, tuoj atsirasdavo rubrika „Išradėjas-racionalizatorius“, nes tais laikais visi turėjo darbo – vieni gamino broką, kiti jį taisė.
Taigi ir pradėjau pats taisyti studentų sugadintus aparatus. Iš pradžių dar daugiau juos sugadindavau, o paskui išmokau ir tiek taisiau, kad net miegoti nebegalėjau ir net ligoninėje atsidūriau.
Matote, aš visą laiką mėgau techniką, o meninė fotografija man buvo kaip papildomas arkliukas. Tą technikos pomėgį, matyt, perėmiau iš savo tėvo, kuris pasiskaitęs literatūros sumeistravo detektorinį radijo aparatėlį. Oi kaip tada davatkos jį užsipuolė – su velniu bendrauja, kol tėvas vieną sekmadienį joms nepasiūlė pasiklausyti mišių iš Kauno Soboro.
Ir dabar mano sūnus technika sužavėtas, nors Menų fakultete yra dizainą baigęs. O ir žmona „techniška“ pasidarė, kad net teko antrą kompiuterį įsigyti. Kai moterį technika užkreti, tai sunku ir atitraukti – gali 4-5 valandas prie monitoriaus išsėdėti.
Todėl dabar galiu pasakyti, kad kitaip nei kiti Šiaulių fotomenininkai, kurie nėra savo fotoaparatų viduriukų matę, visus savo aparatus išnagrinėju ir taisau. Ir kolegoms, jei tik paprašydavo, esu taisęs. Net ir fotoaparatą „Zenit“, nors tai yra labai baisus dalykas...
Ir ta taisymo manija yra iki šiol. O fotoaparatus pradėjau rinkti, kai išėjau į poilsį, nors nuo tada tenka dar daugiau dirbti.
Man šeštadienis yra šventa diena, nes einu į Pabalių turgų pirkti senų fotoaparatų. Paskutinį nusipirkau už penkis litus „Kodak“.
Todėl paskutinis įrašas mano sąsiuvinyje yra toks: 1155-asis „Kodak“, neveikia zumas, motoras nori varyti, akumuliatoriai pradeda kaisti. Šis aparatas yra 1999 metų gamybos, todėl jį sutaisyti labai sudėtinga – mikroschemos suklijuotos viena su kita, galima tik išdraskyti.
- Tai jūsų namuose visa fotoaparatų ekspozicija?
- Čia spintose yra tik dalelė tų mano įgytų aparatų, dar yra dėžių dėžės ir mamos kambaryje, ir sandėliuke.
Matote, po Atgimimo tarybinių aparatų buvo pilnas turgus, tai tada ir pradėjau juos pirkti, rinkti. Ir visus skirstau į amžius.
Pirmiausia buvo dumplinis amžius – didžiuliai pastatomi profesionalūs aparatai. Paskui atsirado dumpliukai, kai „Kodak“ pradėjo juos masiškai gaminti. Iš „Kodak“ estafetę perėmė vokiečiai su savo „leikomis“, kurias garbinančių yra iki šiol. O rusai po karo „leikas“ nusikopijavo, tik pavadino „FED“.
Antrasis amžius – metalinis. Tai sunkūs aparatai – „Saliut“, „Kijev“ (vokiečių kopijos).
O paskui prasidėjo plastmasės amžius – vadinamųjų muilinių. Tokių turiu daugybę dėžių, kuriose „muilinės“ supakuotos, surašytos.
Po muilinių atėjo skaitmeninių aparatų amžius. Ir jų turiu dėžių dėžes. Kiekvieną skaitmeninį apčiupinėju, surašau, kaip veikia, iš ko ir už kiek pirktas. O kad neapsirikčiau, nes jie kartojasi, tai turiu sąsiuvinį pasižiūrėti, nes jei vieną turiu, tai kam antras.
Tik jei turimas neveikia, tai galima dar pirkti, nes iš dviejų padarau vieną veikiantį. Jautriausios skaitmeninių fotoaparatų vietos yra krumpliaračiai ir veidrodėlis-ekranas (nors dabar jau atsparesni sutrenkimams).
Visus sutaisytus išbandau: pafotografuoju, kompiuteryje pasižiūriu, tada aparatą aprašau, padedu ir laukiu kito grobio, kaip koks medžiotojas.
Dabar jau prasidėjo ir 3D fotoaparatų amžius, bet jie dar labai brangūs. Bet aišku, išpopuliarės, nes tereikės akimi mirktelt ir štai jau fotografija.
- Kuris iš tos daugybės fotoaparatų yra mėgstamiausias?
- Tik vienas aparatas man tarnavo nesugesdamas 12 ar 13 metų. Tai žmonos iš Amerikos parvežtas „Nicon C2“.
Tai tikras mechanikos stebuklas: su blykste buvo galima fotografuoti lauke, išlaikymas viena keturtūkstantoji, o eksponometras - super!
Tik vieną sykį buvau išsigandęs, nes nežinojau, kad ant aparato yra blokuotė. Spaudžiu, spaudžiu - niekas nesispaudžia. Išsigandau, bet pasirodė, kad tik tą kabliuką reikia atkabinti.
Taip, „Nicon“ – mechanikos viršūnė. Dabar jis taip ir nesugedęs garbingai padėtas į kolekciją.

Apie Algirdą Musneckį
Fotomenininkas gimė 1936 m. sausio 6 d. Šiauliuose. Baigė J. Janonio vidurinę mokyklą, Šiaulių pedagoginį institutą.
1960-1967 m. Šiaulių mokyklos-internato Nr. 1 mokytojas, auklėtojas, fotobūrelio vadovas. Nuo 1966 m. miesto fotoklubo narys, vėliau sekretorius. Nuo 1967 m. Šiaulių pedagoginio instituto (nuo 1997 m. Šiaulių universitetas) fotolaboratorijos vedėjas, laikraščių „Pedagogas“, „Šiaulių universitetas“ fotokorespondentas.
1970 m. Kelmėje surengė pirmąją personalinę fotografijų parodą. 1972 m. išrinktas Lietuvos fotografijos meno draugijos Šiaulių skyriaus pirmininku. Nuo 1972 m. dalyvavo mieste organizuojamų spalvotųjų skaidrių konkursuose, kino mėgėjų veikloje, daugelio parodų ir konkursų diplomantas ir prizininkas. Leidinių ir katalogų apie fotografiją sudarytojas ir autorius, parodų kuratorius.
2003 m. Šiaulių miesto fotomenininko premija.
2005 m. Lietuvos kultūros ministerija suteikė meno kūrėjo statusą.
2013 m. už kraštotyros darbą su žmona Birute Musneckiene skirtas Mikelio prizas.

Vienas iš seniausių A. Musneckio kolekcijos eksponatų – „Smena-2“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Dumplinio amžiaus fotoaparatas iš Šiaulių fotoateljė.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Dabar jau primirštas „Polaroid“ kažkada stulbino, nes spausdino nuotraukas.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Paskutinis iš įsigytų aparatų – „Kodak“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.