Pirmojo stačiatikių šventnamio liekanos šiandien dar yra išlikusios – ten įsikūręs Šiaulių miesto policijos ūkis.
Viliaus PURONO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Kraštotyrininkas, dizaineris Vilius Puronas ypač domisi Šiaulių istorija ir tikriausiai mieste nėra nė vienos vietos, apie kurią jis negalėtų papasakoti. Štai šiemet Šiaulių stačiatikių Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo cerkvei Rygos gatvėje švenčiant 75 metų jubiliejų V. Puronas nutarė papasakoti Šiaulių cerkvių istoriją ją iliustruodamas šiauliečio kolekcininko Petro Kaminsko surinktomis senomis fotografijomis.
- Kokia stačiatikių cerkvių Šiauliuose pradžia?
- Pradžia – Bazilionuose. Iki 1841 metų Šiauliai neturėjo stačiatikių parapijos, miesto stačiatikiai priklausė Padubysio (Bazilionų) parapijai, egzistavusiai nuo 1835 metų. Iki 1831 m. sukilimo ten veikė unitų vienuolynas, prie kurio buvo mokykla su 700 mokinių.
Įdomu, kad vietovardis Bazilionai kilęs nuo šventojo Vasilijaus vardo, nes lingvistiškai V iš rytų religijos pasikeitė į Bazilijų. Šventojo Vasilijaus vardu pavadinta vienintelė gyvenvietė pasaulyje. O unitai – tai rytų apeigų tikintieji, iš Ukrainos ar pan. Žečpospolitos laikais priglausti katalikų bažnyčios.
Po sukilimo nuslopinimo, 1832 metais vienuolyno patalpos ir ten buvusi bažnyčia buvo perduotos stačiatikiams, ten ir buvo įkurta minima parapija, kuri vegetavo labai vargana, mažai teturėdama tikinčiųjų.
Pirmosios stačiatikių cerkvės Šiauliuose buvo laikinosios. Kadangi Šiauliuose stovėjo kariuomenės dalinių, gausėjo rusiškosios biurokratijos atmainų, perkelti parapiją iš mažo miestelio į Šiaulius buvo laiko klausimas. Iš pradžių nuo 1841 metų Šiauliuose veikė nedidelė namų cerkvė nuomojamose patalpose. Pradžioje – Josifo Larinskio, vėliau – Legeikos.
Viename iš to laikmečio žemėlapių-schemų tuometinė stačiatikių cerkvė yra pažymėta prie dabartinės mūro tvoros, išlikusios Vilniaus gatvės galukiemiuose, atkarpoje tarp Dvaro gatvės ir Didždvario mokyklos. To pirmojo stačiatikių šventnamio liekanos šiandien dar yra išlikusios - ten įsikūręs miesto policijos ūkis.
Nuo 1852 iki 1867 metų cerkvei pritaikomas buvusios Šiaulių bajorų mokyklos antrasis aukštas. Apie ją liko nemažai buvusios Šiaulių berniukų gimnazijos mokinių atsiminimų. To laikmečio žemėlapiuose čia ji pažymėta kaip „laikina“.
Pirmasis Šiaulių stačiatikių parapijos galva buvo I. Strachovičius, čia tarnavęs nuo 1841 iki 1860 metų.
- O kada buvo pastatyta pirmoji cerkvė?
- Cerkvės statyba Šiauliuose prasidėjo nuslopinus 1863 metų sukilimą: pačiame miesto centre, skvere priešais buvusią miesto valdžios būstinę, buvusiame bulvare (taip vadinosi toji aikštės dalis), sukilimo slopintojo generolo M. Muravjovo iniciatyva dabartinio fontano vietoje per trejus metus buvo pastatyta mūrinė stačiatikių cerkvė.
Krašto valdytojas generalgubernatorius M. Muravjovas statybai skyrė 10385 rublius, generolas Kaufmanas – 4000 rublių, daug lėšų buvo surinkta už baudas po sukilimo.
Visa statyba, kaip tvirtina XIX amžiaus buhalteriai, kainavo 25613 rublių 60 kapeikų. Šiaulių cerkvės statybos procese aktyviai dalyvavo Kauno vyskupas pašventintasis (preosviaščionnyj) Aleksandras, kuriam dalyvaujant 1867 metų gegužės 7 dieną buvo iškilmingai pašventinta Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo vardu.
Kokia buvo šios cerkvės išorė. Ji buvo bizantinio stiliaus, penkianavė, planas – kryžiaus formos. Kauno vyskupo Aleksandro rūpesčiu cerkvės pamatams buvo panaudota medžiaga – granito blokai iš Bubių, skirti XIX amžiaus pirmojoje pusėje statytam Ventos kanalui, kurio statyba po 1863 metų sukilimo nebebuvo aktuali. Statyba vyko ūkiniu būdu. Apylinkių valstiečiai katalikai turėjo atvežti miško medžiagos, granito akmenų.
Stogas – skardinis, „dengtas Sibiro geležimi“, kaip komentuoja to laikmečio rašytiniai šaltiniai. Įdomu, kad cerkvės šventorius buvo aptvertas mūro tvora su šaudymo angomis, nes atsarga gėdos nedarė. Už tvoros netruko išaugti medžiai, iš trijų pusių suformavę gana pavėsingą skverą. Bokšte būta keleto varpų, iš kurių didžiausias svėrė 52 pūdus.
XIX amžiaus pabaigoje minima, kad iš valstybės biudžeto Šiaulių stačiatikių cerkvei kasmet buvo skiriama 850 rublių, o išlaikymui priskirta Gegužių kaime 180 dešimtinių ariamos žemės plotas.
Pirmajame XX amžiaus dešimtmetyje cerkvė tapo tarsi per maža, nes mieste smarkiai išaugo stačiatikių skaičius, kuriuos daugiausia sudarė valdininkai, karininkai ir Šiaulių įgulos (garnizono) kariškiai.
Carinės Rusijos metais pastato neteko remontuoti, o Pirmojo pasaulinio karo patrankų sviediniai, griuvėsiais pavertę miesto centrą, kaimyninius namus, kažkodėl nepalietė šios šventovės. Ją saugojo arba Dievas, arba cariniai artileristai stačiatikiai. Negi liuteronai..?
- Kodėl cerkvė miesto centre buvo nugriauta ir pastatyta kitoje vietoje?
- Lietuvai tapus nepriklausoma, parapijoje smarkiai sumažėjo stačiatikių. Žiauriojo M. Muravjovo-Koriko statyta cerkvė kaitino anuometines patriotines aistras. Iškilo poreikis ją iškeldinti iš centro, tačiau iki 1936 metų vyko teisminiai ginčai dėl teritorijos teisėtumo, perkėlimo lėšų, naujos vietos, kol buvo nutarta Šiaulių stačiatikių cerkvę perkelti šalia pravoslavų kapinaičių, pastatyti dar 1865 metais nutiestos gatvės (dabartinės Talšos gatvės) ašyje.
Cerkvė buvo nugriauta 1936 metais. Iš to laikmečio liko ūksmingi medžiai ir fontanas. „Žemė pravirko, gailėdama cerkvės!“ – toks kalambūras lydėjo anuometinio fontano atsiradimą. Nuo 1937 metų bene tris kartus jis keitė savo išvaizdą. Dabar čia stovi metaliniai „Saulės diskai“.
Vienas iš medžių take, vedančiame link „Titnago“, turi keistą sustorėjimą prie šaknų. Vietos legenda pasakoja, kad cerkvės vertimo metu čia buvo nupjautas medis. Vienas iš tikinčiųjų į jo kelmą įkišo savo lazdą. Lazda sužaliavo, įaugo į kelmą, išaugo vešliu medžiu su nepaprasta apačia.
Naujos cerkvės statybai Rygos gatvėje 2A buvo naudojamos buvusios cerkvės plytos, akmenys. Pamatuose ir dabar matosi dvi iškaltos datos: 1864 ir 1837. Tai tie patys akmenys, skirti XIX amžiaus viduryje statyto Ventos kanalo apdailai, atkeliavę čia.
Apie 1937 m. cerkvės statinys ir gyvenamasis pastatas šventikui buvo užbaigti.
Atkreipkite dėmesį – cerkvės pastatas stovi ant aukštumėlės, iš abiejų pusių – daubos. Kairėje pusėje – į Talšą įtekančio Rūdės upeliuko išgrauža, iš dešinės – loma, kurioje įsikūręs lopšelis-darželis. Pailgas pravoslavų kapinaičių kalnelis, už cerkvės nugaros besitęsiantis Talšos link, neabejotinai mena čia buvusios gyvenvietės liekanas iš anų Saulės mūšio laikų. Neabejotina, kad priešistorinių Šiaulių įtvirtintos gyvenvietės kompleksas jungė ir kitus du kalnelius, šiandien priklausančius senosioms katalikų kapinėms. Beje, 1903 metais spaudoje buvo minima, kad dabartinės cerkvės vietoje buvo žemių volas – netyrinėta ir užmiršta senovinės fortifikacijos liekana.
Dabartinės Šiaulių cerkvės pastatas vienanavis, mūrinis, balto tinko. Stoge – penkios „lukavicos“ („svogūnai“ - charakteringi bokštelių smaigaliai), kurių vidurinioji kiek didesnė. Atkreiptinas dėmesys, kad jos užsibaigia sentikių kryžiais. Tokio silueto kryžiai dabina ir mūro vartus, kažkuo panašius į pastato stilistiką.
Šventoriuje, cerkvės kieme, šalia Rygos gatvės, esantis tinkuoto mūro gyvenamasis namas nepasižymi architektūrine stilistika, savo dydžiu kiek stambokas, pabrėžtinai utilitarus, skirtas gyventi šventyklos šeimininkui. Atviras ūkinis kiemas kiek darko dabartinės Šiaulių stačiatikių cerkvės prieigas.
Sovietmetis kiek stabilizavo stačiatikių cerkvės lankytojų skaičių, nes pokario Šiauliuose, be rusų tautybės kariškių, gyveno jų šeimos nariai, mieste gaudavo butus atvykėliai iš kitų respublikų. Taip miestan atsikėlė negausus skaičius tikinčiųjų stačiatikių, kiek papildęs parapijiečių skaičių. Verta pažymėti, kad vyraujanti ateistinė ideologija vienodai niekino visas koncesijas – ir katalikų, ir stačiatikių, ir sentikių, todėl apie sovietmetį stačiatikiai atsiliepia be entuziazmo.
Nenuostabu, kad byrant santvarkai Šiaulių stačiatikių cerkvė į politines audras, siautusias anais laikais, žiūrėjo gana pažangiai. Verta prisiminti 1990 metus. Kandidatuodamas į pirmosios Šiaulių miesto tarybos narius, aš, kaip būsimas Kalnelio deputatas, apsilankiau pas tuometinį „batiušką“ Michailą Žaką, su kuriuo jau buvau pažįstamas. Pokalbio metu šventikas geranoriškai man pasisiūlė padėti, savo parapijiečiams tarti kelis gerus žodžius apie mane, Sąjūdžio remiamą kandidatą, ir taip prisidėti prie išrinkimo.
Vėliau jau būdamas Nepriklausomos Lietuvos Šiaulių miesto tarybos deputatu kuravau tautines mažumas ir įvairių tikybų koncesijas. Mudviejų bendradarbiavimas padėjo rasti kalbą susipriešinusių, gerokai pasimetusių rusakalbių terpėje – Zokniuose, Šimšėje. Susitikimų su rusakalbiais metu jutau paprastų rusų pasimetimą, nuoširdumą, atvirumą. Iki manęs atėjo žinios, kad „batiuška“ jiems rekomendavo per mane spręsti tautinius ir ideologinius klausimus.
Verta paminėti, kad anuomet Šiauliuose nebūta jokių provokacijų, muštynių...
- Bet juk Šiauliuose buvo daugiau cerkvių.
- Taip, buvo dar dvi stačiatikių cerkvės. Stačiatikių kapinių teritorijoje caro valdžios lėšomis 1878 metais buvo pastatyta medinė Švenčiausiosios Sopulingosios Dievo Motinos (Presviataja Bogorodica) cerkvė, „išgyvenusi“ iki 1989-ųjų, kol sudegė. Ši cerkvė galutinai nugriauta 2007 metais - liko tik jos pamatai.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą, 1908 metų lapkričio 9-ąją, Šiauliuose buvo baigta statyti ir pašventinta neobizantinio stiliaus įgulos cerkvė, kurios pradžia buvo gana padrika, kai iš Šiaulių 1911–1912 m. buvo iškeltas rusų kariuomenės 113 pulkas. Pastatas, pergyvenęs karus, kaizerininkus ir bermontininkus, 1919 metais tapo katalikų Šventojo Jurgio bažnyčia, gyvuojančia iki šiol.

1867 metų gegužės 7 dieną buvo iškilmingai pašventinta Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo mūrinė stačiatikių cerkvė. Taip ji centrinėje aikštėje atrodė 1933 metais.
Petro KAMINSKO nuotr.

Taip 1937 metais atrodė jau naujai pastatytos cerkvės interjeras.
Petro KAMINSKO nuotr.

Apie 1937 m. cerkvės statinys ir gyvenamasis pastatas šventikui buvo užbaigti.
Petro KAMINSKO nuotr.