Z. Ripinskis: „Kinematografija ir fotografija mano gyvenime visada yra šalia – galiu ir tai daryti, ir tai.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Laikraščio „Šiaulių universitetas“ vyr. redaktorius Zenonas Ripinskis išties yra tarp fotografijos ir kinematografijos. Jis ir fotografuoja, ir kartu su broliu filmuoja jau beveik keturis dešimtmečius.
Apie tuos dešimtmečius ir pokalbis su Z. Ripinskiu.
- Viskas prasideda nuo šeimos, bent jau taip anksčiau prasidėdavo.
Taigi buvo mūsų namuose trijų durų spinta, o joje po drabužiais - kažkoks keistas daiktas. Su broliu dvyniu Zigmu, kai jau kažkoks protelis mums atsirado, ir paklausėme mamos, kas tai. Ji atsakė, kad tai yra didintuvas daryti nuotraukoms. Kaip įdomu! Pasiknaisioję dar ir plokštelinį fotoaparatą suradome, ir pasenusių ryškalų, ir pradėjome fotografuoti – abiem su broliu tai buvo didžiulis džiaugsmas.
Aišku, anais laikais interneto nebuvo, paskaityti, kaip ką daryti, irgi beveik nebuvo kur, tai kiek mama (ji kažkada tuo užsiimdavo) paaiškino, kiek pasiskaitę instrukcijas viską ir darydavome.
Tiesa, buvo Povilo Karpavičiaus „25 fotografijos pamokos“ - kaip vadovėlis, kaip chrestomatija, kaip biblija. Sakyčiau, dabar joje paseno tik techninė dalis, bet visa kita ne – juk kadruotės, kaip buvo kadruotės, taip ir liko aktualios, kaip ir planas, detalė, ekspozicija, kadro gilumas, visa kita.
- Tačiau profesiją pasirinkote visai nesusijusią su fotografija.
- Taip, įstojau į Šiaulių pedagoginį institutą mokytis pradinių klasių ir kūno kultūros mokytojo specialybės, nes iki armijos galva buvo pramušta futbolui ir norėjau stoti į Kūno kultūros institutą, bet tais metais nebuvo tokios specialybės.
Ir gerai, kad čia įstojau: Fizikos-matematikos fakultete, to pastato, kur dabar yra biblioteka, rūsyje buvo fotolaboratorija, kurioje tuo metu dirbo fotografas Algirdas Musneckis. Ten buvo puikios sąlygos – daug vietų, kur buvo galima užsidaryti ir ramiai daryti fotografijas. Super: per pertraukas pafotografuoji ir eini ryškinti juostelės, nes norisi tuoj pat pamatyti, kas išėjo. Dabar jau kitaip – nuotrauką iškart galima pamatyti telefone, kompiuteryje, o tada reikėjo viską pačiam daryti: ryškinti, spausdinti.
Ką fotografuodavau? Grupės draugus, instituto šventes, įvairius įvykius ir, be abejo, sporto varžybas. Gyvenome prie parko, šalia „Statybininko“ stadiono, kur vykdavo futbolo rungtynės. Tai kartais tų nuotraukų po rungtynių skubiai atnešdavome ir į laikraštį „Raudonoji vėliava“.
- O kada susidomėjote kinematografija?
- Pirmoji 8 mm super formato kino kamera „Kvarc“ namuose atsirado dar mokyklos laikais. Su broliu lankėme vaikų klubą „Kibirkštis“, ten bandydavome kažką sukurti ir įsigarsinti magnetofonu.
Aišku, institute greitai atsirado potraukis rimtesniam kinui. Jau buvo galimybė filmuoti su 16 mm kino kamera. Studijų metais jau viskas kitaip, daug rimčiau buvo: fotolaboratorijoje ryškindavome kino juostas ir jas montuodavome. Ten ir kolektyvas buvo toks studentų susibūręs, tad ir pasitardavome, ir pasišaipydavome vienas iš kito, jei kas nepavykdavo, ir vienas kitą visada palaikydavome, ir bandėme surengti nedideles parodėles. Tik, aišku, kokios buvo tuometinės galimybės, nors noro labai daug buvo.
Vaidybinių filmų padarėme tik kelis, nedidelius. Daugiausia buvo dokumentika: ir Šiaulių kroniką buvome pradėję daryti, ir instituto kino žurnalą „Pedagogas“ leidome – kokius penkis-šešis numerius.
O kaip tai darėme? Pasižiūrėdavome, kas rodoma kino teatruose, kaip dirba režisierė Bytautė Pajėdienė, kaip „Tarybų Lietuva“ žurnalas montuojamas, kokios ten kadruotės. Žavėjomės režisieriaus ir scenaristo Gedimino Skvarnavičiaus satyrine lietuviška dokumentika. Taip ir mokėmės, kaip ką daryti. Su savo tais darbais dalyvaudavome Lietuvos kino mėgėjų festivaliuose, kur tave pakritikuodavo, kur pamatydavai kitų darbus. Mūsų sukurti filmai ne kartą pelnė visokiausių apdovanojimų. Taip ir rutuliojosi ta veikla.
Be to, kai aš į institutą įstojau, brolis mokslus jame jau baiginėjo, o baigęs įsidarbino Lietuvos kino mėgėjų draugijos Šiaulių skyriuje atsakinguoju sekretoriumi, tai sąlygos kinui kurti ten buvo dar geresnės.
Paskui atsirado užsakomieji filmai, kurie mums padėjo daryti tuos kitus filmus. Juos pradėjo užsakinėti „Verpsto“ fabrikas, Mėsos kombinatas, Bridų lopšelis-darželis. Net Nuklono gamykla savo jubiliejui buvo užsakiusi dviejų dalių (viena dalis – 10 minučių) filmą. Juokinga prisiminus, kaip filmavome, nes mums buvo pasakyta filmuokite viską, bet ne gamybą – ji įslaptinta. Na ir filmavome valgyklą, medicinos punktą, įmonės darbuotojų vaikų cirką...
Kiti užsakomieji filmai buvo specializuoti. Pavyzdžiui: „Verpste“ sugalvojo kažkokį naują siuvinėjimo būdą, todėl mums reikėjo padaryti penkių minučių filmą, kaip vyksta tas procesas su jų komentarais.
Kartą su studentais susirengėme į ekspediciją po lietuvių etnines žemes pačiame Baltarusijos pakraštyje, per ekonominę blokadą. Kalbinome seniausius tenykščius lietuvius, įsirašėme įdomiausių dalykų, prifilmavome. Norėjome gerą filmą padaryti su autentišku garsu, todėl kino juostą į Rygą išvežėme išryškinti, bet ją ten taip išbalino, kad grįžome iš ten nusikriokę: ką dabar daryti, nes garsą turime, o vaizdo nėra.
Teko su Zigmu tėvų „Zaporožiečiu“ vieniems važiuoti atgal į ekspedicijos vietas. Nors benzino nebuvo, bet kažkaip iki Baltarusijos TSR nuvažiavome ir jau per kaimus dviese vaikščiojome, filmavome.
Bet filmas gerai pavyko. Nors oras buvo prastas – spalio ar lapkričio mėnuo, filmo spalvinė gama gavosi tokia, kaip ir nufilmuotų žmonių pasakojimai apie tai, kad lietuvybė šiame krašte istorijos vingiuose buvo visaip slopinama, kad jaunimo kaime visai nebeliko, o vyresnieji lietuviai visi baigia išmirti. Išėjo dar geriau nei vasaros laiku filmuoti kadrai. Vėliau šis filmas „Šaknys“ pelnė sidabro medalį Baltijos šalių kino festivalyje Taline.
Ir dabar kartu su Zigmu filmuojame – tik jau profesionaliomis vaizdo kameromis. Mūsų nufilmuotus renginius dažnai rodo įvairios televizijos. Štai šių metų Šiauliuose vykusį tarptautinį folkloro festivalį „Saulės žiedas“ rodė LRT kanalas „Kultūra“. Dabar mes jau galime padaryti gerą produktą – yra ir geros technikos, ir žinome, kaip pasiekti gerų rezultatų.
- Tai kokią vietą jūsų gyvenime užima fotografija ir kinas?
- Kinematografija ir fotografija mano gyvenime visada yra šalia – galiu ir tai daryti, ir tai. Aš tik dėl laiko stokos montažu neužsiimu, nors galiu sėdėti prie montuotojo ir nurodyti, kurios kadruotės reikalingos. O fotografija man, universiteto laikraščio redaktoriui ir fotografui, yra kasdienis darbas: einu į renginius ir fotografuoju.
Būna, kad ir šventes kas paprašo nufotografuoti. O kodėl gi ne?
Daug nuotraukų turiu padaręs svečiose šalyse, nes esu ir Šiaulių universiteto „Saulės“ ansamblio administratorius.
Taigi duoną valgau iš fotografijos – reportažinės, reklaminės, skirtos interneto svetainei, leidiniams.
Tik štai studijinės fotografijos niekada nesu daręs. Gal todėl, kad ir sąlygų tam niekada nebuvo, o gal todėl, kad ji man nepatinka.
Dabar turiu gerą techniką – profesionalią. Tik belieka viską suspėti padaryti, nes kai dirbi žurnalistinį darbą, svarbiausia yra pasiutęs greitis.
- Tikriausiai esate sukaupęs didelį darbų archyvą?
- Mano archyvo yra dvi dalys. Viena – maišai negatyvų, kurie jau užmiršti, nes rankos prie jų neprieina, kita – kompaktinės plokštelės, išoriniai kietieji diskai.
Viskas antrojoje dalyje tvarkingai sudėliota pagal metus, pagal temas. Tai surasti čia, ko reikia, yra įmanoma. Ne taip, kaip dideliame nespalvotų portretų dar iš Šiaulių pedagoginio instituto laikų aplanke. Tikras vargas jame ką rasti, nors žinai, kad portretas turi būti, bet pasiskleidęs visus ant stalo pusę dienos verti, verti – ir nerandi...
- Kiek esate surengęs personalinių parodų?
- Nė vienos personalinės savo parodos nesu surengęs. Esame kažkada universitete darę fotografijos parodėles iš studentiško gyvenimo, dėstytojų portretų.
Ir iš Kinijos grįžę su „Saulės“ ansambliu fotografijas eksponavome universiteto Dailės galerijoje. Bet tada paprašiau ir studentų savo nuotraukas kartu eksponuoti – taip įdomiau.
Žurnalistiniai darbai kone kasdien pasklinda po įvairius leidinius, naujienų portalus tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, o parodoms laiko kaip ir nelieka.
Kaupiasi medžiaga, kaupiasi, tai gal kažkada atsiras laiko ir noro kokią parodą ir padaryti.
Bet nežinau, ar tai būtina, nes yra daug įdomiai kuriančių žmonių. Man užtenka, kad žmonės mano darbais pasidžiaugia ir pasako, jog tai gerai padaryta.

Z. Ripinskis Kolumbijos sostinėje Bogotoje.
Z. Ripinskio archyvo nuotr.

Tarptautiniame Ch. Frenkelio vilos vasaros festivalyje.
Z. Ripinskio archyvo nuotr.