J. Bindokas: „Aš savamokslis, praktiškai mėgėjas, nes ką žinau apie fotografiją, tai tik iš patirties.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Šiaulių dramos teatro aktorių Juozą Bindoką galima pavadinti teatro, bent jau Šiaulių, metraštininku: per keturis dešimtmečius jis nufotografavo daugybę spektaklių, daugybę aktorių, režisierių. Ir tose J. Bindoko nuotraukose – ne tik paradinė teatro pusė, bet ir buitinė: viešbučių kambariai gastrolių metu ir visa kita.
Kita vertus, J. Bindokas fotografavo viską: įvairius renginius mieste, o jei dar prisimintume jo neilgą, bet spalvingą fotoreporterio darbą – tai ir Lietuvoje. „Tokia jau mano prigimtis, - sako aktorius-fotomenininkas. - Strimgalviais visur lėkti.“
- Kada ir kodėl susidomėjote fotografija?
- Fotografija susidomėjau kaip ir visi vaikai, kurie išbando daug ką. Tais laikais, kai augau, fotoaparatu „Smena“ daug kas fotografuodavo, nes tai buvo prieinama: didintuvai buvo nebrangūs, aparatai taip pat. Tai ir pabandžiau septintoje ar aštuntoje klasėje, kai pamatęs kažką fotografuojant pamaniau, kad ir aš galiu prie to stebuklo prisiliesti.
Domėjausi po to fotografija visą laiką. Nors buvo kaip ir teatro gyvenime pakilimų ir nuopuolių. Taip ir man buvo periodai - susidomėjimo fotografija ir nesusidomėjimo.
Taigi, iš pradžių vyko pafotografavimai mokykloje, o paskui - konservatorijoje, kur bendrabutyje įsikūriau fotolaboratoriją, nes kai nori, viską gali padaryti.
Iš konservatorijos laikų nemažai yra išlikę kadrų – juose spalio švenčių, Gegužės 1-osios demonstracijų momentai, jauna Eglė Gabrėnaitė, Romas Ramanauskas, dar liesas Adolfas Večerskis, Eimuntas Nekrošius... Visa ta mano nufotografuotoji teatro žmonių karta prieš kažkiek laiko ir buvo eksponuojama Nacionaliniame dramos teatre.
Beje, konservatorijoje iš R. Ramanausko nusipirkau geresnį fotoaparatą negu „Smena“. O tai irgi buvo impulsas daugiau susidomėti fotografija.
Baigęs konservatoriją ir beveik metus padirbęs Šiaulių dramos teatre patekau į armiją, kur irgi susikūriau fotolaboratoriją, užsidangsčiau langus ir vėl užsiėmiau fotografija.
Prisimenu: ateina pas mane toks štabo raštininkas Gena ir sako: Juozai, ryt tau dembelis. O aš dar turėjau padaryti krūvą nuotraukų, todėl atsakiau: negaliu ryt demobilizuotis – nespėsiu padaryti. Kažkoks absurdas buvo, kai pagalvoji.
Bet užtat turiu iš tų laikų nuotraukų: vadinamasis Lenino kambarys, portretai stendams, garbės lentai, papulkininkis, nufotografuotas prieš kažkokią paklodę...
Grįžau į Šiaulius, į teatrą ir vėl kurį laiką buvo fotografijos štilis. Gal net ir ilgas – daugiau kaip dešimt metų. Na, pafotografuodavau tuo metu, bet saikingai.
Bet padovanojo Vilius Kavaliauskas man „Nicon'ą“. O kai gavau naują aparatą ir pamačiau jo galimybes, vėl atsirado impulsas. Tada vėl puoliau stačia galva, paknopstom mėgaudamasis naujos technikos privalumais.
Dabar ir vėl nustojau fotografuoti. Beveik, nes viską užgožė buitiniai rūpesčiai, kurie sutapo su skaitmeninės eros atėjimu – ilgokai buvau atitrūkęs nuo fotografijos.
Tik, rodos, praėjusiais metais su sūnumi per pusę įsigijau fotoaparatą - palyginti neblogą pagal mūsų sąlygas. Tačiau jis beveik visą laiką sūnaus rankose, o man - kiek lieka, tiek.
- Visus tuos dešimtmečius juk fotografavote ne asmeniniam albumui?
- Kai mėgsti fotografuoti, tai fotoaparatą nuolat nešiojiesi, vežiojiesi.
Todėl kurį laiką bendradarbiavau spaudoje – tiesiog turėjau pažįstamų žurnalistų, kurie man pasiūlydavo kur nors ką nors pafotografuoti laisvu metu.
Buvo tuo metu labai daug spaudoje mano nuotraukų – neseniai tvarkydamas savo archyvą radau visą kupetą pašto perlaidų iš Lietuvos ir Estijos, ir iš kitur. Plačiai pasklido tos mano reportažinės nuotraukos, buvo tų nuotraukų ne tik Šiaulių, bet ir respublikiniuose dienraščiuose, ir dar kitur.
Fotografavau ir spektaklius – kryptingai, nors čia buvo šiokių tokių problemų: galėjau fotografuoti tik spektaklius, kuriuose pats nedalyvavau. Bet vis tiek sukauptas didelis tų nufotografuotų spektaklių archyvas.
Teatre ir mano aktukai fotografuoti. Nufotografuotas ir Šiaulių dramos teatro gastrolių metu tas rytinis naminis buvimas.
Ir problemų niekada nebuvo fotografuojant. Kai esi visąlaik su aparatu, tai pasakai panelėms, kad užeisi rytą pafotografuoti, kai jos gers kavą. O jos ir neprieštaravo, kad buvo užfiksuotos toje intymioje aplinkoje su vakar išgerto šampano buteliu ar naminiais drabužėliais.
Pasitaikydavo, o ir dabar kartais kas paprašo padaryti portretukus. Bet tokiems dalykams reikia turėti sąlygas: studiją, apšvietimą, investicijų. O kokios mano galimybės? Pasigauni tinkamą apšvietimą ar užuolaidą pataisai, ir tiek.
- Ar sunku fotografuoti savus?
- Man atrodo, kad su savais lengviau: lengviau ir tam, kuris pozuoja, ir tam, kuris fotografuoja. Juk vienas kitu pasitiki.
Nors... Juk visada norisi gražiau atrodyti – juk bus sustabdyta akimirka ir ji išliks ilgam. Dėl to gal ir būna kažkoks mandražas.
Bet dirbi, dirbi ir vis tiek kažkokį kadrą atrandi, o ir pozuotojas po kurio laiko atsipalaiduoja, prieš savą - net daugiau.
Tačiau, sakyčiau, buvo problemų fotografuojant tuos savus. Pavyzdžiui, amžinatilsį Vaclovą Tamašauską, amžinatilsį Vytautą Benokraitį man vis nepavykdavo nufotografuoti. O kodėl – nežinau.
- Kokie jūsų santykiai su kūrybinėmis sąjungomis, Šiaulių fotomenininkais?
- Dalyvaudavau su Šiaulių fotomenininkais bendrose parodose, nors niekada jokiai jų sąjungai ar draugijai nepriklausiau. Štai prieš kokius dešimt metų bendra paroda „Rytojus prasideda vakar“ ir į Angliją buvo nuvežta.
Bet ar ar šiems žinomiems Šiaulių fotografams aš konkurentas? Juk aš savamokslis, praktiškai mėgėjas, nes ką žinau apie fotografiją, tai tik iš patirties.
Nespalvota – vadinamoji baltai juoda – fotografija juk buvo daroma savomis rankomis. Tai aš savo vonioje kalnus nuotraukų padariau su nuolat ten stovėjusiu didintuvu, ryškalų ir fiksažo vonelėmis. Tai tik paskui teatre įsikūriau fotolaboratorijėlę, bet viską dariau savo laiko sąskaita. Kadangi ilgą laiką be šeimos gyvenau, tuo metu tai buvo visai patogu.
Kai atsirado spalvota fotografija, pamačiau, kad man su spalvomis nekas. Tai net nedrįsau į tą sferą ir eiti.
Tai koks aš ten konkurentas – tiesiog labai draugiškai susitikę bendraudavome. Nors gal kokią nišą ir atėmiau iš teatro fotografų. Nors vargu – koks ten uždarbis.
- Tie kalnai fotografijų jums dabar yra...
- ... kaip dienoraštis – pasižiūri ir atsikuria vaizdai, žmonės, įvykiai. Pavyzdžiui, Sausio 13-osios įvykiai, nes aktyviai juose fiksavau laidotuves, sužeistuosius.
Aš manau, kad esu laimingas, jog gyvenimą susiejau su teatru ir su fotografija. Tai mane praturtino. Teatras mane išvežiojo ir po visą Lietuvą, po miestus ir miestelius, buvau su teatru ir Amerikoje, ir Kanadoje... Ir teatras dar moka pinigus, kad važiuoji.
O fotografuodamas aš sutikau labai įdomių žmonių. Štai dirbdamas dienraščio redakcijoje važiuodavau dažniausiai fotografuoti kokių įvykių. Daugybės įvairiausių – juos dabar primena tie kalnai nuotraukų.
Man tai patiko, labai patiko, nes manau, kad mano charakteris tinkamas reportažinei nuotraukai: nuleki prie atskridusio lėktuvo, nufotografuoji, parlėkęs išryškini, gabaliuką juostos nukerpi, padžiovini tualete „Vėjelyje“, kad tik prie stikliuko neliptų, ir į didintuvą. Žiūri – stebuklas jau, jau... Ir vėl leki.
Aš jau toks spirgiukas – strimgalviais, kliūnant lėkti man ir patiko, ir dabar patinka.
- Kiek surengėte personalinių parodų, kiek grupinių parodų dalyvavote?
- Buvo tų parodų, bet aš nei spektaklių skaičiuoju, nei parodų. Kiti gal skaičiuoja turėdami tikslą, kad surengus tam tikrą skaičių parodų, išleidus tam tikrą skaičių katalogų kokia aukštesnė kategorija būtų. O man kam skaičiuot.
Prisimenu, buvo parodų ir Vilniaus galerijose, ir Nacionaliniame teatre, ir Teatro sąjungoje, ir Šiauliuose, ir „Laiptų galerijoje“, ir kitur.
Ir ne tiek mažai mano darbų yra užsienyje - Anglijoje, Amerikoje. O kiek net savo negatyvų nesu atgavęs.
Viename iš pirmųjų spaudos fotografijos konkursų net tapau nominantu už Vilniaus valkatos su kačiuku ant peties portretą. Daug kur ta nuotrauka buvo spausdinta, kol pamatė ją kažkas Amerikoje ir panoro įsigyti. Taip to negatyvo ir neatsiėmiau.
Bet man tai nė motais: tiesiog pasidžiaugiau, kad pavyko geras kadras.

„Čia pavasarinė talka - dulkinam padugas (paskliaustes), - pristato konservatorijos laikų, maždaug 1970 metų, nuotrauką J. Bindokas. - Kairėje pusėje Eimuntas Nekrošius (su megztiniu), taip pat Vytenis Pauliukaitis (irgi su megztiniu), su akiniais Vytautas Kernagis, už jo režisierius Juozas Sabolius.“
Juozo BINDOKO nuotr.

Šiaulių dramos teatro gastrolės.
Juozo BINDOKO nuotr.

Iš spektaklio Sylviane Dupuis „Antrasis išvarymas“ (režisierius Peteris Stoičevas). 1996 metai.
Juozo BINDOKO nuotr.

Iš spektaklio Max Frisch „Andora“ (režisierius Peteris Stoičevas). 1998 metai .
Juozo BINDOKO nuotr.