„Mano miesto portretų“ šiauliečiai yra mano epochos žmonės, kurie buvo mano mokytojai, su kuriais bendravau, kuriuos mylėjau ir myliu. Tai yra mano žmonės, juos ir fotografuoju, nes kitaip negaliu“, - sako Vilmantas Dambrauskas.
Vilmanto DAMBRAUSKO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Prieš dvi savaites pasakojęs apie fotografijos magiją ir portretus be „glamūro“ Vilmantas Dambrauskas tęsia pasakojimą apie fotografiją:
- Kaip ir sakiau, nenoriu, kad mane vadintų fotografu. Nors ne, tegul vadina, kaip nori. Tiesiog aš nepozicionuoju savęs kaip fotografo – esu dizaineris, iš dizaino uždirbu sau duoną. Esu dėstytojas – universitete – duok Dieve, jam gyvuoti.
O fotografavimas, aišku, yra prabanga. Bet aš, sulaukęs penkiasdešimties, galiu leisti sau daryti tai, ką noriu.
Jei mano fotografijos, kūryba žmonėms patinka, tai labai džiaugiuosi, ir tiek. Nors ne kartą maždaug prieš metus esu girdėjęs: fotografuoji, fotografuoji, bet niekas apie tave nežino. Tada atsakydavau, kad žino kolegos. Ne, sakydavo, žmonės nežino, nors puikius darbus darai.
Tekdavo aiškinti, kad kam reikia, tas žino, o aš ir ne fotografas esu, nes nepaveiksluoju vestuvių, krikštynų, neimu pinigų už tai, ką darau.
Na, koks aš – fotografas, jei iš to negyvenu?
- Bet tikriausiai yra norinčiųjų, kad būtent jūs juos nufotografuotumėte?
- Pasitaikydavo, kad gatvėje prieidavo žmonės ir klausdavo: matome, kad su fotoaparatu, tai ar negalėtumėte krikštynų nufotografuoti? Atsiprašau, sakydavau, aš tuo neužsiimu. Suprantu – žmonėms tai keista buvo – žmogus su fotoaparatu, bet tuo neužsiima.
O taip, neužsiimu, nes nenoriu paveiksluoti krikštynų, nenoriu paveiksluoti tų vadinamųjų nėštukių, nors to buvo prašiusios ir draugės, ir giminaitės. Teko joms paaiškinti, ir dabar aš labai džiaugiuosi, kad jos mane suprato.
Nenoriu pavadinti savęs ciniku, bet manau, kad nėščią moterį turi fotografuoti vyras, kurio kūdikį ji nešioja. Čia nebesvarbūs kažkokie šviesos niuansai, fotokamerų brangumas. Čia svarbiausia – pats sakralinis vyksmas, kai moteris atsibunda ryto šviesoje, sakykim, prieš langą, ir vyras ją fotografuoja. Tik tokia fotografija yra kažko verta.
O dabar, kai moterį nemokšiškai iš dviejų pusių apšviečia ir iš jos to burbuliuko pilviuko padaro visišką blyną, kokia ta fotografija? Tai jau yra pornografija. Ir labai gaila, ir skaudu, kad žmonės tokią fotografiją turi atminčiai.
- O fotoportretai?
- Kažkaip viskas juokinga: ateina ir paprašo, aš atsakau: gerai, kai turėsi laiko, paskambink, ir... nebepaskambina.
Iš pradžių pats kalbindavau žymius šiauliečius fotografuotis. Kai kurie suabejodavo: nežinau, nežinau. Bet lyg ir sutikdavo ateiti į studiją kai bus laisvesni, bet nei ateidavo, nei paskambindavo.
Tokiu atveju, manau, kad jei žmogus žino žaidimo taisykles, jei pažadėjo paskambinti ir nepaskambino, tai negi aš turiu skambinti ir klausti: kur tu dingai?
Pradėjęs fotografuoti žymius šiauliečius ciklui „Mano miesto portretai“, rašiau kai kuriems iš jų, kurie dabar sostinėje gyvena ir dirba, siūlydamas padaryti jų portretus. Tačiau atsakymo iš kelių taip ir nesulaukiau.
Tada ir supratau, kad ir nereikia laukti to atsako. Galbūt jie save šiauliečiais laiko tik todėl, kad Šiauliuose gimė ir kurį laiką gyveno. Bet, matyt, jie nebėra tikrieji šiauliečiai: jiems Šiauliai yra tik lovys, iš kurio imami pinigai gyvenimui. O tai nėra tas pat, kas miestas, kurį žmones myli, kuriuo džiaugiasi.
O kiek Šiauliuose yra nuostabių žmonių, kurie niekur neišvažiavo, kurie liko čia dirbti. Ir kokių žmonių! Tokių dailininkų, fotografų, aktorių, kuriuos galima vadinti pasaulinio lygio menininkais, nes tik mūsų geografinės padėties, vadybos klausimas, kad jie nebuvo „išsukti“ į pasaulinę rinką. Negaliu sakyti, kad jie galėtų su Alu Pačinu sėdėti ir kavą gerti ar su Robertu de Niru. Nors kodėl gi ne? Tikrai galėtų mūsų Sigitas Jakubauskas.
Šie iškilūs mūsų žmonės be jokių problemų sutinka dalyvauti šiauliečių portretų projekte, ne taip kaip tos neva „žvaigždutės“, kurios net atsakyti nesiteikia. Tačiau jos ne mane įžeidžia – įžeidžia patį šiauliečių projektą.
Todėl jų ir nebekviečiu.
Dar labai noriu nufotografuoti Martyną Levickį – mūsų akordeonininką. Man tas vaikis labai patinka, labai žaviuosi tuo, ką jis daro. Jį dabar užgriuvo garbė, pasisekimas ir aš taip už jį džiaugiuosi – va, koks šiaulietis!
„Mano miesto portretų“ šiauliečiai yra mano epochos žmonės, kurie buvo mano mokytojai, su kuriais bendravau, kuriuos mylėjau ir myliu. Tai yra mano žmonės, juos ir fotografuoju, nes kitaip negaliu.
Tiesa, neturiu tokio sąrašo, kas ir kuo yra nusipelnę Šiauliams. O ir mano fotoportretuose nėra nė vieno Šiaulių garbės piliečio ir greičiausiai nebus.
Nors ne, menotyrininkas Vytenis Rimkus yra. Tačiau jis nufotografuotas todėl, kad yra profesorius, kad yra nuostabus vyras, menininkas, kad turi tą savo šarmą, savo kalbėjimo manierą. Kad jis turi savo aurą, kad jam įėjus į kambarį atrodo, jog kažkas dar vieną lempą įsukęs uždegė.
Štai tie žmonės man yra „žiauriai įdomūs“.
- Kas fotografuoja jus?
- Niekas. Nors esu padaręs autoportretų. Arba ant stovo aparatą pasistatęs nusifotografuoju, arba kolega grafikas Petras Rakštikas yra nupaveikslavęs. Nors Rakštikas šiaip nefotografuoja, tik paskutiniu metu bando – visai įdomių reportažinių nuotraukų yra padaręs.
O kai neseniai savo šeimą fotografavau, tereikėjo visus sustatyti į vietas ir pačiam mažiausiajam nubėgus prie stovo nuspausti ką reikia. Tai padaryti nesudėtinga.
Šiaip tie, kurie fotografuoja, nelabai gali turėti savo nuotraukų. Nebent kolegos juos pafotografuoja. Tačiau tai daugiau buitinės nuotraukos. Vadinu jas vagių fotografija: minioje kažką pagavai, nupaveikslavai ir įdėjai į feisbuką...
Kita vertus, tokia reportažinė fotografija reikalinga – joje yra kažkoks gyvenimo, miesto pulsas.
- Ar tose fotografijose atpažįstate save?
- Veidrodžiuose atpažįstu save labiau – jie pas mane yra prijaukinti. Nors, kai žiūriu į veidrodį, matau, kad esu toli gražu ne pliažinės išvaizdos.
Tačiau yra veidrodyje akių kontaktas – gali juose žiūrėti į save ir žiūrėti, jei tik laiko turi. Na, o štai fotografijose, ypač reportažinėse esi nepasiruošęs, pačiupo tave kažkokį momentą, ir viskas.
Ir pats tai jaučiu, kai darau reportažus. Gerai dar, jei sugebėjai pagauti žmogų, jei nepagavai – jei žmogus nufotografuotas puse judesio, mirktelėjęs, su grimasa ir, neduok Dieve, valgantis, tai tokios nuotraukos feisbukui yra tabu.
O valgantis žmogus yra tabu kvadratu – kai atsiranda maistas, mano fotoaparatas padedamas į šalį.
Fotografijose aš sau nepatinku, todėl ir esu kitoje barikadų pusėje, todėl ir fotografuoju žmones, kurie yra taurūs, gilūs ir į kuriuos norisi žiūrėti.

Apie Vilmantą Dambrauską
Lietuvos dailininkas, dizaineris, fotografas. Gimė 1963 metų gruodžio 31 dieną Šiauliuose. 1982 baigė Šiaulių J. Janonio vidurinę mokyklą. Studijavo dizainą Vilniaus dailės institute (1982-1989).
Baigęs studijas keletą metų dirbo dailininku Šiaulių miesto kultūros centre bei keliose dizaino firmose. Nuo 1998 m. Šiaulių universiteto Menų fakulteto Piešimo katedros dėstytojas, docentas (2007).
Surengė autorines fotografijos, tapybos, kompiuterinės grafikos parodas Suomijoje, Prancūzijoje, Lietuvoje. Kino filmo „Sapnai. Žana.“ režisierius, scenaristas, prodiuseris.
Knygų „Firmų ženklai ir logotipai“ (1997) ir „Apie reklamą prie kavos puodelio“ (2009) autorius.
Lietuvos dizainerių sąjungos narys (1991).

Vilma Kundrotienė.
Vilmanto DAMBRAUSKO nuotr.

Gintas Gascevičius.
Vilmanto DAMBRAUSKO nuotr.

Virgis Stakėnas.
Vilmanto DAMBRAUSKO nuotr.