- Tuoj, tuoj... Dabar jau bus jūsų eilė, - pro duris iškišęs galvą pasakė gydytojas.
Aš jau nebesitikėjau, kad bus tas „tuoj, tuoj“ - sėdėjau jau daugiau negu valandą priėmimo kambaryje ir jau išvis gailėjausi čia įkėlusi koją. Buvo žiauriai nuobodu, o užsiėmimo jokio – lankstinukus, sumestus ant staliuko šalia, jau buvau peržiūrėjusi ir man jie nekėlė jokio susidomėjimo.
Iš nevilties prasidariau rankinę ir išsitraukiau užrašų knygelę, kurią jau seniai reikėjo išmesti, nes nes visa, ką reikėjo užrašyti, atsidurdavo elektroninėje užrašinėje.
O dabar, žiūrėk, ir ši man pasirodė įdomi. Pasikapsčiusi rankinuke sugraibiau tušinuką ir kažkaip automatiškai parašiau „Paskutiniųjų dienų problemos.
Punktas pirmas. Sesė skiriasi su vyru (savo iniciatyva – mamos versija), vyras skiriasi su ja (sūnėno versija). Nemalonu, bet kuo čia aš dėta?
Punktas antras. Mama po dvynių vestuvių ruošiasi keliauti į Portugaliją ir Ispaniją. Baugu, kad kas neatsitiktų, bet ką galiu padaryti?
Punktas trečias. Dukra su Ralistu atsisako važiuoti į dvynių vestuves – anokia jai čia giminystė ir draugystė. Nepriversiu.
Punktas ketvirtas. Bosas nepasirašo mano prašymo atostogoms – girdi, ne laikas atostogauti, kai nauja krizė žengė per slenkstį, o ir giminių vestuvės nėra svarbi priežastis tam. ???
Punktas penktas. Vyras nenori nė dienai apleisti savo sofutės, o juolab keturioms vestuvių dienoms. Te ir lieka su savo sofa!
Punktas šeštas. Rainiukė...“
Čia padvelkė eterio ir kitokių medikamentų kvapai...
- Jūsų eilė, - pasakė gydytojas pravėręs duris ir aš su dėžėje snaudžiančia Rainiuke nuskubėjau jo link.
- Na, na... - ramino gydytojas katę, energingai mėginančią grįžti atgal į dėžę, ir bandė ją pražiodyti.
Stovėjau šalia ir su nerimu laukiau diagnozės.
- Ką gi, sveikinu – turėsite kačiukų bent keturis, - galop ištarė gydytojas ir Rainiukę įdėjo atgal į dėžę.
- Kaip?! - apstulbau. - Kaip tai galėjo atsitikti, jei mes jos į lauką neišleidžiame, jei...
- Tai gal koks katinas namuose ją aplanko, - spėjo gydytojas.
- Ką jūs – ketvirtas aukštas... - pradėjau teisintis ir nutilau – gydytojas akivaizdžiai šaipėsi.
Po nemalonios pauzės gydytojas pasiūlė imtis radikalių priemonių, kai jau jaunoji vada bus paaugusi, o dabar ką – pastatyti dėžę ramioje vietoje ir laukti.
Išėjau iš kabineto linkstančiomis kojomis, klestelėjau ant kėdės ir vėl išsitraukiau užrašų knygutę:
„Punktas šeštas. Rainiukė... Ką daryti su jos kačiukais???“
Ką toliau rašyti nebesugalvojau, tad su Rainiuke grįžau į darbą.
- Ui-ui koks gražus katinėlis, - pasidžiaugė boso sekretorė sutikusi mane koridoriuje.
- Čia ne katinėlis, o katytė, - paaiškinau ir buvau benueinanti, kai man šovė mintis: - Jei taip mėgsti katinus, po poros mėnesių galėsiu tau vieną mažiuką padovanoti.
- Ką tu, ką tu, - sekretorė net rankas papurtė, - kas jį prižiūrės? Ne, ne, nereikia...
Taip nieko nepešusi su tebesnaudžiančia kate įėjau į kabinetą. Kur reikės dėti kačiukus, sukosi galvoje vienintelė mintis...
Po kelių minučių užėjo viena kolegė – pasidžiaugė Rainiuke, bet irgi atsisakė priglausti jos būsimą kačiuką. Po to užėjo dar viena, dar dvi... Pasirodė, visos esančios didelės kačių mylėtojos, tačiau nė viena nesiruošė jų savo namuose auginti.
Užėjęs pakikeno ir bosas:
- Kačių bizniu užsiimsi?
- Ne-a... O gal kačiuko reikia? - paklausiau dėl viso pikto.
Bosas tik papurtė galvą.
Namuose dar blogiau: vyras, sužinojęs naujieną, mane užsipuolė:
- Tai tu katės neprižiūrėjai! Dabar galvok kur prieauglį dėti ir net nesitikėk, kad išlėksi į vestuves, o aš čia su visais terliuosiuosi! Ir apskritai – kam tau tos katės reikėjo?! Geriau būtum katiną parnešusi...
Aš atsikirtau. Vyras nenusileido. Gavosi bjaurus skandalas, pasibaigęs užtrenktomis svetainės durimis ir mano keliomis pykčio ašaromis. Tik viena Rainiukė liko rami: patikrinusi, ar dar dubenėlyje yra džiūvėsėlių, ji ramiai snaudė dėžėje.
Lilitė
