Ričardas JAKUTIS

Taip į klausimą apie laimę atsakė viena iš „Olialia“ mergaičių. Atsakymas, aišku, naivus, bet, geriau pagalvojus, drauge netikėtas ir originalus. Tiesa, atrodo, ir toji mergaitė nelabai suprato, ką pasakiusi, bet čia ne apie tai. Čia apie laimę.

Ką šiandien galima parašyti apie laimę? Laimingas žmogus šiandien atrodo įtartinai. Girdėjau, reikėtų įvesti laimės mokestį. Kuo laimingesnis jautiesi, tuo daugiau turi mokėti. Reikės kas mėnesį atvykti į mokesčių inspekciją pasirodyti. Jie iš veido nustatys, kokiai sumai esi laimingas ir mokestį arba pakels, arba sumažins. Žinoma, nereikės mokesčių mokėti, jei esi vienas iš tų, kurie tokius mokesčius sugalvoja ir patvirtina.

Mes nebūsime laimingi, kol politikai ir pasipūtę verslininkai statys automobilius neįgaliesiems skirtose vietose, kol senukai pyktį lies mitinguose, o ne šokiuose kam per šešiasdešimt, kol neleisime žmonėms uždirbti ir jie turės nusikalsti, kol mūsų turtuoliai puikuosis prabangiais žaisliukais, o netaps dosniais gerų darbų mecenatais (tiesa, labdaros akcijos lyg ir vyksta, bet kol kas, atrodo, jos tik dėl pasidemonstravimo, o ne iš širdies)... Daug galima vardyti. O jeigu apie laimę rimtai, tai džiugu, kad į klausimą „Ar tu laimingas?“, atsakymas dažniausiai būna „Taip“. Reiškia, dar ne viskas prarasta. Mano vaikystės laikais dažnai girdėdavau posakį „Gimęs po nelaiminga žvaigžde“. O juk šiandien šio posakio nebesigirdi. Tiesa, nesigirdi ir priešingo posakio: „Gimęs po laiminga žvaigžde“. Net posakiams žmonės tapo abejingi.

Tai kas toji laimė? Atsakysiu trumpai. Mano manymu, laimė tai yra kažko siekimas. Pagaliau jei mes ir nelaimingi, geriausias būdas atkeršyti priešui – parodyti, kad esi laimingas.

Gyvenimas yra gražus. Jei toks nėra, padarykite, kad būtų. Tuoj ruduo. Pradės ruduoti medžių lapai, drėgmė, šaltis. Bet pamąstykime, jog rudenį mums leista patirti tiek nuostabių dalykų. Kad ir kvėpuoti vėsiu oru, kuris gaivina sielą. Čia prisiminkime nepakeliamus vasaros karščius.

Kam gėdinti žmones, kurie šlamščia mėsainius ar kitokią sintetiką. Pagalvokime, kaip yra nuostabu, kad kiekvienas gali daryti ką nori. Nedažnai, bet yra pasitaikę, kad pusvalandžiui dingsta elektra, pusdieniui nėra šilto, o kartais ir bet kokio vandens. Tuoj imame burnoti. O juk yra labai šaunu išsitraukti žvakes, kurių liepsna naikina blogą nuotaiką, kvapas sukelia malonius prisiminimus, o malonius prisiminimus visada malonu prisiminti.

Prieš šventes prie prekybos centrų kasų nusidriekia ilgos eilės. Stovime ir bumbame. Bet kiek pastovėję žvilgtelkime į eilės pabaigą – kiek jums liko iki kasos, o kiek stovintiems gale. Po tokio pasižvalgymo nuotaika pasitaisys. Šiandien bėdojamės stresu, depresija. Bet juk net ir tai yra šaunūs dalykai, nes jie mus padaro stipresniais.

Patiko mergina, bet nedrįstate prie jos prieiti. Jei turite pinigų – prieikite prie jos drąsiai ir toji moteris taps jūsų. Tiesa, tik galiojimo laikas bus labai ribotas. Bet jei neturite pinigų, sutiksite merginą, kuriai jų ir nereikia. Ir galiojimo laikas bus ilgesnis, o gal net amžinas.

Galima glostyti automobilį, ant kurio variklio išgraviruota 500 AG, bet ar pastebėjot, koks geras jausmas yra vaikščioti? Tiesiog eiti gatvėmis ir stebėtis dalykais, kurių važiuodamas automobiliu nepastebi.

Girdėjau menininkus skundžiantis, girdi, šiandien jiems sunkiausia. Aišku, įžeisti menininką gali bet kas, nes jau Kuzma Prutkovas yra pasakęs: „Kiekvienas kriaučius turi savo požiūrį į meną“. Tau sunku būti menininku? Tai eik griovių kasti. Renuarui Kultūros ministerija irgi ne kasmet skirdavo stipendiją...

Storuliui rašant apie laimę negalima praleisti maisto temos. Net pagalvojau - ar esama sąsajų tarp sveikos mitybos ir kūrybingumo? Pakanka pažvelgti vien į kompozitoriaus Richardo Wagnerio racioną. Gruzdintos bulvytės, kepintas sūris, načos – vyruko apetitui nebuvo ribų, tačiau kokia didinga jo muzika! Viename „Nybelungo žiedo“ epizodų Zygfrydas nusprendžia papuotauti su Reino mergelėmis ir sušlamščia jautį, du tuzinus vištų, kelis padėklus sūrio bei išmaukia penkiolika statinių alaus. Ir jei dar apie maistą, tai laimė, kai gali restorane užsisakyti bet ką, ir dar didesnė laimė sulaukti nepriekaištingo aptarnavimo.

Vieno gėjų parado Varšuvoje metu buvo nešti plakatai su užrašu „Gėjai taip pat kovėsi Žalgirio mūšyje“. Tačiau istorikai sako, jog išsiaiškinti, kiek homoseksualų gynė Lietuvos-Lenkijos garbę, nėra paprasta. Bet sutikime, kad taip buvo, nes juk gėjų laimė – būti pastebimiems. Neatimkime iš jų tos laimės.

Kaip dainavo „The Beatles“, už pinigus galbūt ir nenusipirksi meilės, tačiau jie tave gali padaryti laimingesnį. Užtikau kažkokių tyrinėtojų padarytą išvadą, kad laimė didėja su alga ir žmogus tampa visiškai laimingas, kai uždirba 75 tūkst. JAV dolerių (200 tūkst. litų) per metus. Lietuvio atlyginimo vidurkis šiandien 1600 Lt per mėnesį arba veik 20 tūkst. litų per metus, t. y. dešimt kartų mažiau nei nustatyta „laimės riba“. Bet šiandien lietuviai laiko 26 milijardus litų santaupų.

Krikščioniškieji dogmatikai pasakytų, jog žmogus laimingas tada, kai laikosi Septynių didžiųjų dorybių. Tos dorybės tai 1) tyrumas, 2) teisingumas, 3) santūrumas (saikingumas), 4) narsa (tvirtybė), 5) tikėjimas, 6) viltis, 7) dosnumas. Šis dorybių sąrašas kilo dar iš Platono laikų, ir vėliau buvo adaptuotas krikščionių teologų Šv. Ambrozijaus, Šv. Augustino, Tomo Akviniečio. Taip pat yra dar vienas dorybių sąrašas, kuris kilo iš romėnų krikščionių rašytojo Prudencijaus kūrinio „Psychomachia“. Tai tiesiog parafrazė aukščiau išvardytų dorybių tema: 1) skaistybė, tyrumas, 2) savikontrolė, abstinencija, 3) gera valia, didžiadvasiškumas, 4) darbštumas, atkaklumas, 5) kantrybė, taikumas, 6) geranoriškumas, 7) nuolankumas, kuklumas, drovumas.

Gal ir laimingas esi tas dorybes puoselėdamas, bet tekstas apie dorybes nuobodus. Visiems įdomiau skaityti apie nuodėmes. Mūsų temai tai reikėtų apibūdinti taip – jei su šiomis nuodėmėmis susigyvensi, laimingas nebūsi. Prie septynių mirtinų nuodėmių priskiriama puikybė, šykštumas, gašlumas, pavydas, svetimavimas, pyktis, surūgimas. Šį sąrašą kadaise sudarė popiežius Grigorijus I (540-604 m.), bet jis ir dabar aktualus. Garsusis flamandų dailininkas Hieronymus Boschas šias nuodėmes vizualiai interpretavo, o štai skaičiau, kad Vokietijoje sudarytas savotiškas geografinis jų atlasas. Jis leidžia sužinoti, kokios nuodėmės būdingos skirtingiems šalies regionams. Pasirodo, Hamburge viešpatauja šykštumas, Miunchene - puikybė ir pasipūtimas, Berlyne - pyktis... Ši savotiška ekspertizė vyko pasitelkus įvairius statistinius duomenis. Turint galvoje, kad Hamburge vidutinės pajamos sudaro 1496 eurus ir net 14,1 proc. miestiečių yra neturtingi, skirtumas tarp turtuolių ir vargšų akivaizdžiai didelis. Todėl Hamburgas ir užėmė pirmąją vietą Vokietijoje kaip šykštuolių miestas. Pykčio sostine tapo Berlynas, kuriame, kaip rodo liūdna statistika, milijonui gyventojų tenka 13 tūkst. įvairiausių kūno sužalojimų. Niūrumu ir tinginyste garsėja Ukermarkas - tik 13,5 proc. šio milijoninio miesto gyventojų aktyviai dalyvauja socialiniame gyvenime. Rajumu visus lenkia Bavarijos Oberlando regionas, kuriame milijonui gyventojų tenka 14 restoranų, pažymėtų Michelino žvaigždėmis. Pavydas labiausiai išsikerojęs Brėmene, nes ten milijonui gyventojų tenka 5313 vagysčių įsilaužiant. Gašlumo centru paskelbtas Diuseldorfas. Šis miestas ant Reino turi daugiausia parduotuvių suaugusiesiems ir klubų, skirtų tik džentelmenams. Bavarijos sostinė visus aplenkė puikybe, nes milijonui Miuncheno gyventojų tenka 29 plastinės chirurgijos specialistai.

O kaip Lietuvoje? Marijampolei greičiausiai būtų priskiriamas šykštuolių miesto įvaizdis, Panevėžys (girdi, Lietuvos Čikaga) įvardijamas pykčio miestu, Kaunas, kažkodėl man taip atrodo, turėtų gauti pavydo miesto statusą... O Šiauliai? Nejau niūrumo miestas? Pasaulyje, sako, pasaulio pabaiga prasidės Paryžiuje. O Lietuvoje? Pasižvalgius po statistiką, pasiklausius, ką žmonės kalba, atrodo, daugiausiai bėdų Šiauliuose, o dar žinant, kad pasaulio pabaigos pranašaujamos vietovėse, kur yra ar planuojami kosmodromai (tiesa, šiauliečiai, atrodo, tos minties jau atsisakė), visi keliai veda į Šiaulius. Nugirdau, jog yra su tuo jau susitaikiusių šiauliečių, kurie tvirtina, girdi, viskas taip blogai, kad net pasaulio pabaiga nebebaisi.

Visi žinome, kad susitikę anglai pokalbį pradeda apie orą, po to pakalba apie futbolą, karalienę, ir tik paskutinėje vietoje apie politiką ir mokesčius. Lietuviai pirmiausiai iškeikia valdžią, mokesčius ir tik po to, nors gamta šiemet kaip niekad mums krečia kiaulystes, pakeiksnoja orus. Žodžiu, mūsų buitis tokia šuniška, kad net gamtos išdaigos prieš tai niekis, o šiomis dienomis vyraujanti krepšinio tema vos ne vos įveikia pokalbius apie krizę ar apie artėjančio šildymo sezono brangymetį.

Susiklosčiusią situaciją apibūdinčiau trumpai – kažkas ne taip. Lietuvai dar tolimas kelias iki to, kad valdžios ir visuomenės santykiai taptų tarnaujančiojo ir kliento ryšiu. Persilaužimo mūsų šaliai gali tekti laukti kelis dešimtmečius. Sovietinio lagerio šalims niekada Vyriausybė nebuvo partneris ar tarnas, mums valstybė ir valdžia visada buvo svetima, tokias šalis charakterizuoja išplitusi šešėlinė ekonomika, nulemta siekio pragyventi. Yra per daug suvaržymų, per daug reguliavimo. Jei tu užsiimi smulkiuoju ar vidutiniu verslu, neįmanoma pragyventi veikiant absoliučiai legaliai.

Ir visgi kaip bebūtų, niekas mūsų gyvenimo neprašviesins, jei patys neišmoksime džiaugtis mažyčiais malonumais: tuo, kad kažkas įteikė gėlės žiedą, kad šalia sėdi mylimi žmonės, net jei kartu tik žiūrite televizorių, tuo, kad lėkštėje skanus valgis, ar tuo, kad girdite nuostabią muziką. Psichologai moko - prisiminkite įspūdingiausias savo gyvenimo akimirkas. Išbandykite ir meditaciją, kuri moko atsiriboti nuo pašalinės aplinkos, palikti nuošalyje savo rūpesčius. Be to, liaukitės kritikuoti. Nenorėkite, kad viskas visada būtų tobula. Kiekviena akimirka yra tokia, kokia yra - ir tai viskas, ką šiuo metu turite.

Užsiimkite mėgstamu sportu. Kad ir kas tai būtų – kelionės dviračiu, krepšinis, tinklinis ar tenisas, sportuojant galvoje nebelieka nei laiko, nei vietos bereikalingoms mintims. Eikite į darbą kitu keliu nei įprastai. Kai įprantate prie aplinkos, jos nebepastebite, todėl mintys ima klaidžioti kur panorėjusios. Išvykite į ilgesnę kelionę. Jei nėra galimybių, tai bent į trumpesnę, savaitgaliui. Pagaliau, atsidėję šiek tiek pinigų, išeikite pavakarieniauti gerame restorane. Tai bus ne tik maistas, bet ir mažytė šventė – pradedant nuotaika, baigiant aplinka ir aptarnavimu. Raskite laiko savo pomėgiams. Mezgimas, siuvinėjimas, papuošalų kūrimas, pašto ženklų dėliojimas ar koks kitas hobis lengvai atpalaiduoja. Išsimaudykite kvapioje putų vonioje. Atsipalaiduokite ir pajuskite vandens šilumą bei putų kvapą. Nors girdėjau nuomonę, kad tokie patarimai tinka tik tiems, kurie neturi jokių problemų, gi tiems, kuriuos slegia dideles bėdos, vonia su kvapniomis putomis, deja, nepadės.

Šioje vietoje tiktų keletas žodžių ir apie komplimentus. Komplimentų niekada nebus per daug. Nevykusi diena, sugadinta nuotaika, visi aplink surūgę, padarykime eksperimentą. Nusišypsokime pirmam sutiktajam, įvertinkime jį komplimentu. Įsitikinsime, kad gerų žodžių, lygiai kaip ir blogų, reikšmė − didelė. Dabar įsivaizduokime, kad kitus imame vertinti tik gerais žodžiais. Žmonės daugiau šypsotųsi, labiau pasitikėtų savimi, būtų... laimingesni. Bet to nedarome. Kas čia kaltas: ar mūsų šiaurietiškas charakteris, ar lietuviškas liūdesys, ar (irgi lietuviškas) pavydas kitiems (nejau jis gali būti laimingesnis negu aš)?

Tiesa, sakyti komplimentus reikia mokėti. Bandant užkariauti moters širdį, imti ir tik pasakyti „Jūs graži“, nėra teisingas kelias. Abstraktu ir neįtikina. Reikėtų detalių, kurios reiškia, kad tai ne tušti žodžiai, o jūs tikrai kažką pastebėjote. Pavyzdžiui, „Kokios gražios jūsų akys“, „Kaip gražiai gula jūsų plaukai“...

Pagalvojau, jog jei moteris nori pagirti kitą moterį, bet nenori pamiršti ir savęs, gal tiktų toks komplimentas: „Kokia tu šiandien graži! Visai kaip aš!“

Labai svarbu ir kalbantis neleptelti ko nors nemalonaus.

Štai moters klausiame:

- Kodėl vaikštai pas kosmetologą?

- Kad tapčiau gražesnė.

- O kodėl netampi?

Linksmų momentų galima sukurpti ir sudėtingose situacijose.

Rabinovičius aprodo parduodamą namą, kuriuo domisi sutuoktinių pora ir sako:

- Siūlau tokią derybų eigą: jūs pasakote sumą, kurią esate pasirengę sumokėti už šį namą, tuomet mes visi iki ašarų juokiamės, o tada jau rimtai šnekame apie reikalus.

Kai norisi visiems tarti tik gerus žodžius, tai net prostitutei gali rasti ką prasmingo ir pagiriančio pasakyti, pavyzdžiui: „Jūs sergstite miesto meilę!“

O kodėl nieko nerašau apie krepšinį? Todėl, kad tai yra atvejis, kai bijausi išankstinės pompastikos. Net toji reklama.

Jis atšuoliuoja. Toks milžiniškas žalias kamuolys. Artėja it gigantiškos pabaisos kojos iš matyto siaubo filmo, traiško viską, kas kelyje pasitaiko: žmones, mašinas, namus. Žmonės prieš jį mažyčiai mažyčiai bėga išsigandę, bet kur tau – jis tuoj pasivys ir sutraiškys. Štai užšoka ant tokios pat žalios mašinėlės... Baisu toliau net žiūrėti... Bet palaukime ir vilkimės, keisdami M. Mikutavičiaus dainos žodžius: „Pagaliau mes tapome čempionais“.

Baigiant norisi prisiminti Valdemarą Kukulą, kuris šį rugpjūtį mus paliko. Nežiūrint jo kūrybai būdingo egzistencinio skausmo, nežinios ir grėsmės motyvų, jį galime vadinti vilties poetu. Galima daug ir ilgai apie Valdą kalbėti, bet viską pasako jo eilėraštis be pavadinimo:

Kada nors, kai manęs nebebus,

O trečiasis pasaulinis tęsis,

Juk ir jūsų nebus. Ir kapus

Žels užžels mūsų laikas būtasis.

Nepažinsim viens kito, kalvos

Tarsi Žemės šaknų įsikibę,

Ir žolė – be genties, be spalvos –

Bus pilka pelenų amžinybė.

Ir galbūt tik tada pirmąkart

Susitiksim nustėrę, kad ėjom

Viens kitam vieno žodžio ištart

Ta kalba, kur nė viens nemokėjom.