Išėjusi iš siuvėjos namų maišelį su išaižytomis pupelėmis pasidėjau šalia, ant priekinės sėdynės, tad visą kelią iki namų nuolat žvilgčiojau į jas. Jos man priminė kažką malonaus, kažką užmiršto. Žinoma, ne burokėlių mišrainę, apie kurią kalbėjo siuvėja: „Paimk tas pupeles, nes aš išmesiu. Imk, imk – pasipjaustysi burokėlių, agurkų, jas išvirus sumesi ir bus mišrainė...“
Bet man pupelės toli gražu asocijavosi ne su banalia mišraine. O su kažkokiu ypač skaniu patiekalu, juolab kad jos dar nesudžiūvusios į kaulą, kad jų dar nereikia per naktį mirkyti.
O kokia tai buvo asociacija, supratau jau rakindama buto duris, todėl net nenusiavusi nulėkiau į virtuvę prie šaldytuvo – žvilgtelėjau į kamerą: ačiū Dievui, jautienos išpjova dar nebuvo niekur dingusi.
Nors ir kur ji galėjo dingti – dar nėra taip buvę, kad vyras ar katė kištų nosį į kamerą, o juolab ką nors gamintų. Tad skubiai ištraukiau visą pusantrakilograminį gabalą, tėškiau ant lėkštės, šalia pasidėjau pupelių maišelį ir spintelėje prie lango pradėjau ieškoti receptų sąsiuvinio. Ir ne bet kurio, o seniausiojo, labiausiai nutrinto.
Galų gale radau pasislėpusį pačiame stalčiaus gale, po dovanotų arbatinių šaukštelių dėžute. Pradėjau vartyti nuo vidurio – į galą, paskui nuo pradžios - vidurio link... Kai du kartus perverčiau, atradau Rozos receptus ir trečiasis iš jų buvo ieškomasis – mėsos ir pupelių čiolentas...
Skaniausias pasaulyje pupelių patiekalas!
Persirengiau ir vėl grįžau į virtuvę – net keista, nes nei vyras, nei Rainė manęs neatsekė: „Kas vakarienei?“
O gal nekeista, pagalvojau, keraminiu peiliu pjaustydama iš pradžių mėsą degtukų dėžutės dydžio gabalėliais, o paskui ir tris didžiulius svogūnus žiedais: arba abu prisivalgė kokio nesveiko maisto, arba vyras vis dar laikosi dietos (jau trečią vakarą!), o Rainiukė įniko į katiniškus džiūvėsius.
Juk kai likus porai savaičių iki dvynių vestuvių vargais negalais įkalbėjau vyrą į jas vykti, paaiškėjo, kad jam nebesusieina smokingas, o aš nebeįlendu į puošniąją suknelę.
Ir čia mūsų nuomonės kaip visada išsiskyrė: vyras nusprendė vakarais nevalgyti, o aš - siūdintis naują suknelę. Ne suknelę, o klasikinį kostiumėlį, kad ir kitomis progomis galėčiau užsivilkti.
Nuostabu, kad man nei iš šio, nei iš to pasisekė – parduotuvėje storo šilko audinys, rodės, taip ir laukė (nors ir buvo beprotiškai brangus) manęs.
Nelaukė tik siuvėja – siuvykloje jau darbo valandos buvo pasibaigusios, o namie ji buvo be nuotaikos. Gal ne tiek be nuotaikos, kiek laikinai praradusi humoro jausmą. Tad man teko išklausyti bent valandos skundus, kaip jai trukdo gyventi tiek darbas, tiek namų reikalai, paskui porą valandų įkalbinėti, kad imtųsi mano ekstra užsakymo.
Ėmėsi. Dabar jau antras primatavimas – švarkelis gula puikiai... O ir pupeles kaip tik laiku ji man atidavė – galėsiu nesinervindama ir skaniai pavalgyti, ir prireikus perkelti sagas, džiaugiausi apkepdama mėsą ir svogūnus.
Beliko į puodą ant mėsos ir svogūnų užberti po du šaukštelius raudonųjų ir juodųjų pipirų, druskos, po pusantro – imbiero ir miltų, išmaišyti ir ant viršaus užpilti pupeles, vandens.
„Vaje, vaje, dar teks uždengus virti ant silpnos ugnies keturias valandas, - suvaitojau balsu, nes jau dabar kvapas buvo nežemiškas. - Juk bus jau pirma nakties!“
Iš nevilties paskambinau Metalistei paklausti, ar nepersigalvojo priimti Rainiukę, kai būsime išvykę.
Nepersigalvojo, bet savo ruožtu paspaudė, kad kuo skubiau galvočiau, ką daryti su amžinatilsi Mačetės palikimu – ji jau nebeturinti nei nervų, nei minčių...
- O apskritai ko čia skambini? Ar neturėtum šiuo metu virti vakarienę? - prieš atsisveikindama dar paklausė Metalistė.
- Ji pati verda šįsyk. Ir ne vakarienė, o vidurnaktienė, - pasigyriau ir smulkiai išpasakojau, koks tai dangiškas valgis.
- O... o... - atsidūsėjo Metalistė, matyt, jau sukirtusi savo vakarinį davinį – kelis džiūvėsius su žolelių arbata. - O... Aš tuoj atvažiuoju – nepradėkit be manęs!
Nustebau, bet pasakiau, kad be jos nepradėsime.
Ir tikrai nepradėjome: dar porą valandų sukinėjomės tai virtuvėje, tai miegamajame, kur Metalistei leidau išsimatuoti visus savo apdarus ir net vieną palaidinukę padovanojau.
Vyras stoiškai nuėjo gulti nevalgęs, o Rainiukė vis snaudė įrėmusi nosytę į savo didelį pilvą.
Pirmos taip ir nesulaukėme – tuoj vidurnakčio viryklę išjungiau ir nukėliau dangtį...
Tespėjome čiolento prisidėti į lėkštes, kai virtuvėje paklaikusiomis akimis pasirodė vyras – girdi, kaip jis galįs miegoti, kai mes čia taip puotaujame!
Lilitė
