Romualdas BALIUTAVIČIUS
Meskite į mane akmenį, jeigu klystu sakydamas, jog gyvename pernelyg erotizuotoje visuomenėje. Juk daugeliu atvejų šiandien svarbiau ne kokį turi veidą, bet koks tavo užpakalis?
Atrodo ženkli tautos dalis stačiai pamišo dėl sekso, o masinė kultūra kiekviena proga ir be jokios progos vis įmeta malkų į pornoerotinių fantazijų laužą: koks dailus vedančiosios užpakaliukas! Kokiais seksualiais apatiniais aprengtos popgrupės dainorėlės! Koks biustas! Ir visi tik ošia, tik kraipo galvas, tik suprantančiai caksi liežuviais. Dar prieš porą dešimtmečių mažai kam girdėtas žodis „seksualumas” dabar tapo kasdieniu seno ir jauno lūpose ir sakomas kur kas dažniau negu koks nors nuvalkiotas „ačiū” arba „atsiprašau”.
Dainuojantiems „popsą“ jau nebereikalingi vokaliniai sugebėjimai. Daug svarbiau – gražus užpakalis ir mokėjimas jį parodyti. Matyt, ne veltui dabar sakoma, jog tas arba ta „dainuoja užpakaliu”. Miniai reikia reginių. Ir kuo daugiau nuogumo atidengsi, tuo būsi populiaresnis (-ė), žinomesnis (-ė), geidžiamesnis (-ė)! Užpakalio kultas.
Atrodo, šiuolaikinį žmogų jau vargu ar benustebinsi įžūlia išvaizda, vis dėlto neseniai perjungdamas televizoriaus kanalus buvau priblokštas: kartu su žinomu lietuvių dainininku scenoje kraipėsi ir dainavo kažkokia neūžauga moteris, kiek aukštesnio nei metras ūgio, didele išsipūtusia šukuosena, trumpa „seksualia” suknele su iškirpte, ryškiu makiažu, kreivomis, plonomis kojomis ir, matėsi, kad judindama į muzikos taktą klubus ji vos laikėsi ant aukštakulnių batelių... Geriau įsižiūrėjęs supratau, jog tai vaikas! Kokių 9-10 metų mergytė! Negi ji neturi tėvo ar motinos? Kas gi ją pavertė tokia karikatūra? Kodėl iš vaiko atimama tai, kas brangiausia, – jo vaikiškumas? Klausimai, kurie tą vakarą netilpo galvoje.
Nešvankūs juokeliai televizoriaus ekrane – kasdienybė. Velniop moralę! Velniop teleherojų elgesį kopijuojančius nepilnamečius žiūrovus! Pramogų industrijos malūno sparnai sukasi vis greičiau. O visa kita, ponai, yra niekai ir dėmesį blaškančios smulkmenos! Perfrazuojant Mefistofelį, „antras galas valdo mus!”
Su Nepriklausomybės atgavimu į mūsų kraštą atplasnojo šventės-gegutės – Helovynas, Valentino diena... Pastaroji buvo žinoma ir iki tol, tačiau nė iš tolo neprilygo beprotiškiems dabartiniams mastams!
Kas gi tas Valentinas? Maždaug 270 metų po Kristaus Romos imperiją valdęs Klaudijus II susidūrė su problema – vyrai masiškai vengė eiti į kariuomenę, nes nenorėjo palikti savo mylimųjų ir šeimų.
Pritaikant situaciją nūdienos sąlygoms, stiprioji lytis nenorėjo vykti kariauti su barbarais kur nors į Iraką arba Afganistaną ir palikti savo prisirpusias žmonas bei meilužes vienas pačias... Tada imperatorius, pramintas žiauriuoju, uždraudė Romos gyventojams susižadėti ir tuoktis. Uždraudė, bet kunigas Valentinas slapta ir toliau tuokė poras, dėl to buvo suimtas bei imperatoriaus įsakymu nukankintas vasario 14 dieną. (Kitaip sakant, imperatorius geriau žino, kada reikia daugintis...)
Šiaip ar taip džiūgauti dėl kankinio mirties nebuvo reikalo, tačiau iniciatyvą perėmė prekeiviai. Nuo 1800 metų JAV pradėti gaminti komerciniai atvirukai ir Valentino diena perėjo visiškon jų nuosavybėn. Kasmet rengiamos visokios akcijos. Pavyzdžiui, šiemet vienas skelbimas siūlo įsigyti „seksualių apatinių su 50 litų nuolaida”. Vis tiek brangu? O ką? Norite nupirkti sek-su-a-lų trikotažą pigiai? Nebūkite naivūs!
Kita prekybcentrio reklama užsiėmė kone sąvadavimu teigdama, jog tik po šiuo stogu yra visos priežastys įsimylėti! Kažkas ta pačia proga siūlo užpildyti kuponą ir laimėti raudonas kelnaites išrinktajai... Raudoni balionėliai, širdutės, minkšti žaislai su erotine potekste – visa tai ir dar daugiau, kad tik pirkėjas pravertų savo piniginę. Ir perka. Ir ne vien prekybininkų šlamštui neišrankūs mokinukai.
Visuotinis tautos erotizavimas (nepainioti su Lenino visuotiniu šalies elektrifikavimu) persismelkė faktiškai į visas gyvenimo kertes. Pavarčiau kalendorių, tiksliau tai, ką jo autoriai siūlo Valentino dienai. Štai žaidimaitis susirinkusiems, pavadintas „Bučiuok mane, bučiuok”. Ratu sustatomos merginos, o vienam vyrui užrišamos akys. Užduotis: užrištomis akimis pabučiuoti merginas ir atpažinti, kuri yra kuri? Atrodytų, viskas gražu. Tačiau esmė ta, jog į gražuolių merginų būrelį yra įmaišomi ir keli šaunūs vyrukai... Taip sakant, nieko neįtariančiam žaidėjui pakišama pirmoji homoseksualų pamokėlė...
Kitas siūlomas žaidimas pavadintas panašiai - „Bučinys”. Skaitau taisykles: „Ant popieriaus lapelių surašomi žaidėjų vardai... Ant kitų lapelių surašomi kūno vietų pavadinimai... Ant trečių lapelių surašomi veiksmažodžiai: paglostyti, pačiulpti (!) ir t. t. Tada jie sulankstomi ir sudedami į 3 skirtingus indus. Žaidėjas traukia po lapelį iš visų indų - sudaromas sakinys, pavyzdžiui: „Palaižyti Lukui ausį”.
Neįsivaizduoju, koks būtų malonumas kažkam laižyti ausį, bet tai dar, sakykime, pusė bėdos... O jeigu kam iš žaidėjų susidėlios „pačiulpti” ką nors pikantiškesnio negu ausis? Sakote, jog taip būti negali? Jumis dėtas, nebūčiau toks tikras: kai visuomenė įerotizuota iki šitokio laipsnio, o moralinių stabdžių „kaladėlės” nudilusios, nesilažinčiau nė iš pusės lito, jog negalimi ir kur kas smagesnių vietų vieši „pačiulpimai” arba „palaižymai”.
Vis dėlto būtų klaidinga manyti, jog erotinės pramogos siūlomos išimtinai tik Valentino dieną. Štai jau pasigirdo pasiūlymas Šiauliuose įkurti erotinių skulptūrų parką, o pačiame Panevėžio centre pastatyti elgetą vaizduojančią skulptūrą, kurios šiaip jau netrumpas vyriškasis pasididžiavimas surištas į mazgą... O juk kuo idėja atrodo kvailesnė, tuo didesnė tikimybė, kad ji kada nors „taps kūnu”.
Negaliu žemiau nepateikti keleto interneto komentatorių pasisakymų „sumazgyto falo” proga (kalba taisyta minimaliai):
„Kam reikalinga tokia nesąmonė? Matau situaciją: eina šeima su mažu vaiku, o tas ir klausia: „Mamyte, kodėl tam dėdei „varna” sumazgyta?” - rašo vienas.
„Meno kritikai suras daug visokių simbolių, sąsajų su mūsų laikmečiu. Daug menotyrininkų rašys disertacijas”, - įsitikinęs šviesia skulptūros ateitimi kitas.
„Durnių laivas, iškrypėlių šalis! Džiaugiuosi pabėgęs į civilizaciją!” - iš tolo ataidi pasipiktinęs trečiojo komentatoriaus balsas. Tačiau bene arčiausiai tiesos bus kažkas, parašęs: „Skulptūros - tautos atvaizdas!”
Lietuviai, kažkada pasaulį stebinę savo dvasios stiprumu ir labai aukšta morale, dabar, persisėmę vakarietiškos civilizacijos „laimėjimais”, beišgali tik juokinti kitus savo apnuogintų tarpukojų turiniu...
