Zita KATKIENĖ
„Mes negalime normaliai dirbti, nes negalime naudotis tualetu - jis užverstas šiukšlėmis“, - paskambinusi į redakciją prašė pagalbos vienos nevyriausybinės organizacijos vadovė. Organizacijos, įsikūrusios po vienu stogu su vienos partijos būstine, darbuotojai visą pirmadienio pusdienį negalėjo naudotis tualetu, nes jį prišiukšlino partijos jaunimas, per naktį šventęs rinkimų pabaigą.
Darbuotojai beldėsi ne tik į būstinės duris, bet ir į jaunųjų partiečių sąžinę, prašė iškopti iš tualeto ne tik picų dėžes, bet ir nuorūkas bei visokį kitokį šlamštą, paprastai susikaupiantį po kiekvieno linksmo vakarėlio, kuriame geriamos ne tik sultys, bet ir svaigieji gėrimai.
Apmaudžiausia - ne dėl to, kad šventė. Net ir dešimtyje Dievo įsakymų nurodoma: „Šventes švęsk“. O tas, kas moka dirbti, ir šventes švęsti moka. Apmaudu dėl to, kad šventės likučiai pažeriami kitiems po kojomis ir niekas nežada jų sutvarkyti. Tik tada, kai atskuba redakcijos fotografas, partiečiai imasi šluotos ir užfiksuoti puotos atgarsių nebepavyksta.
Labiausiai apmaudu dėl to, kad į rinkimus eina ir miestu rūpintis užsimoja tokie, kurie savo kieme neapsišluoja, savo šiukšlių neišsikopia. Todėl ir nekeista, kad vėliau, atslūgus rinkimų įkarščiui ir nutilus pažadų tiradoms, patys gyventojai turi pirštu rodyti, kur mieste veši nenugenėtos gyvatvorės, kur erkės veisiasi nešienaujamuose miesto parkuose ar kiemuose, kur kalnai neišvežamų šiukšlių sklinda iš konteinerių.
Ir kaltinti nėra ką - išsirenkame juk patys tokią valdžią, kurios lyderiai ir lyderiukai net ir savo šiukšlių neišsikopia. Tai negi jiems kada rūpės ištrupėjęs gatvės asfaltas, negi rūpės niekaip neišsprendžiama miesto oro taršos ar nosį riečiančių kvapų problema? Juk jie dėl to nekenčia. Dėl jų kenčia miesto gyventojai, patys nuolat ieškantys kaltųjų ir keliantys problemas, kurias turėtų spręsti valdžia ir valdininkai. Nes jiems, miesto gyventojams, nelieka nieko kito, tik patiems imti į rankas valdžios vadžias. Ir tai daryti reikia nelaukiant kadencijos pabaigos, tikintis, jog ši neseniai išrinkta miesto valdžia bus geresnė, dėmesingesnė, atsakingesnė, sąžiningesnė...
Ir žmonės imasi sprendimų, kartais net nebegalvodami apie pasekmes. Sukrėtė dažną incidentas, kilęs Socialinės paramos skyriuje, kai žmogus, negavęs socialinės išmokos, ėmė grasinti nušausiąs Socialinės paramos skyriaus darbuotoją. Žmogus nesupranta, kad kaltė dėl skurdo jo šeimoje tenka ne socialinei darbuotojai, bet valdžiai, gebančiai priimti tokius įstatymus, kurie numato galimybę... išgyventi be jokių pajamų.
Kaip ir to vaikinuko šeima, kuriam mokykla skyrė 100 litų premiją už puikų mokymąsi. Deja, gavusi 100 litų šeima turi pajamas pateikti Socialinės paramos skyriui, skaičiuojančiam socialinę išmoką ne vienam, bet trims mėnesiams. Šeimos biudžetą papildžius šimtine, pajamos viršijo numatytą ribą gauti socialinę išmoką, ir šeima neteko daugiau nei tūkstančio litų... Šeimai teks gyventi be jokių pajamų ir niekam nerūpi, ką valgys socialinių rūpesčių slegiamoje šeimoje augantis pirmūnas.
Valdžioje esantieji priima tokius įstatymus, pagal kuriuos neverta žmogui stengtis, neverta plėšytis: gerai mokytis ar daug dirbti tada, kai pajamos vos viršija ribinę sumą. Mąstantys žmonės būtų numatę į socialines pajamas gaunančios šeimos biudžetą neįskaičiuoti vaiko pinigėlių, kuriuos jis gauna laimėjęs konkursą, nugalėjęs varžybose ar gavęs premiją už puikų mokslą. Juk tie pinigėliai – vaiko pastangos, dėl kurių šeima turi džiaugtis, o ne nukentėti materialiai.
Deja, valdžios vyrai nepagalvojo apie tai, kad ir socialiai remtinoje šeimoje auga talentai, tad ir nenumatė galimybės juos bei juos auginančias šeimas skatinti ir remti, o ne atimti net socialinę išmoką. Ar bus šis pavyzdys - pamoka naujai išrinktai valdžiai, parodys laikas. Patikėti tuo sunku, nes jaunųjų politikų gretose vargu ar yra tokių, kurie auga socialiai remtinose šeimose ir kimba į mokslus. Nes tokie neturi laiko ne tik politikuoti, bet ir per naktis švęsti pergalių rinkimuose. Gyvenantiems skurdžiai, besirengiantiems kukliai ir besimaitinantiems skalsiai - ne pramogos galvoje. Tokiems, kurių galvelėse ne vėjai sklando, rūpi, kaip iš tėvų skurdo išbristi, kaip tėvams, jaunesniesiems broliukams ar sesutėms padėti.
Gyvenimas rodo, jog nuo mažumės išmokę rūpintis kitais, mokės pasirūpinti ir miesto gatvėmis, ir oro tarša. Tad dažnas iš jų, nors ir netapęs valdžios žmogumi, ima tikrąsias miesto valdžias į rankas ir judina valdininkus bei valdžios žmones nepamiršti savo pareigų ir pažadų rinkėjui. Jei jų nebūtų – viską matančių, suprantančių, skaičiuojančių, nežinia iki ko nusiristų valdžia, visais laikais leidžianti sau daugiau, nei leidžia ne tik įstatymai, bet ir visuomenėje priimtos normos. Tie žmonės žino, jog užuot pasikliovus valdžia labiau reikia pasikliauti savimi. Nes pasitikėjimas savimi – didelis stimulas ieškoti išeičių ir sprendimų, kurių neverta patikėti valdžiai. O ypač tokiai, kurios atstovai savo šiukšles palieka kopti kitiems.
