Romualdas BALIUTAVIČIUS
Gal Lietuvoje, o gal net Taivanyje, gal Mumbajuje arba Ndžamenoje, į centrinį paštą atėjo registruotas laiškas. Laiškas, kokių per dieną gaunama tūkstančiai. Tačiau, skirtingai negu kiti, jis buvo adresuotas „pačiam kvailiausiam miesto gyventojui”.
Suskaudo galvą pašto viršininkui: ką daryti su laišku? Išmesti jo negalėjo. Atplėšti – taip pat, mat save laikė protingu, o laiškas adresuotas nežinia kokiam kvailiui. Grąžinti siuntėjui irgi nebuvo nė mažiausios galimybės, nes ant voko nesimatė siuntėjo adreso.
Nešinas laišku tas nuskubėjo į meriją: žmonės ten protingi, visų galų specialistai ir išsisukinėjimo iš įvairiausių situacijų virtuozai - vis tiek suras kokią nors išeitį...
Pasakojama, kad vakarop įvyko neeilinis Tarybos posėdis. Buvo svarstoma, ką daryti su laišku? Ir kokių tik išeičių nepasiūlė protingi žmonės! Vienas dargi norėjo laišką parduoti aukcione, bet kolegų buvo greitai sugėdintas. Girdi, tame nėra jokios logikos: jeigu net už ačiū neįmanoma įbrukti, kur jau čia aukcionas... Patys deputatai taip pat vieningai kratėsi laiško. Kaip ir daugelis bendrapiliečių, jie šventai tikėjo, kad ko jau ko, bet proto jiems Dievas tikrai pasėmė su samčiu, ir dėl per mažo proto nė vienas iš jų niekada nesiskundė.
„Gal, sakau, tą laišką atiduoti socrūpybai? Nuneš į labdaros valgyklą, ir vis vien kas nors iš tų bėdžių paims. Bent jau higienos reikmėms“, - diplomatiškai svarstė meras.
„Nevalia! - paprieštaravo susirinkusieji. - Jeigu suuos žiniasklaida, koks didelis triukšmas kils! Girdi, valdžia tiek suįžūlėjo, kad benamius kvailiais laiko! Nee... Toks variantas negali būti net svarstytinas!”
„Tai gal kaip tik žiniasklaida ir galėtų padėti? Su jos pagalba išplatintume pranešimą, ir iš tiek gyventojų vis tiek kuris susigundytų paimti laišką?” - balsu mintijo partijos „Bardakas ir neteisybė” atstovė.
„Skelbimas bus prilygintas reklamai, o reklama – oho! Nulups kaip už gerą! Mes gi be pinigų sėdime jau kelinti metai. Dargi gatves valome tik kartą per mėnesį...” - paprieštaravo administracijos vadovo kėdę užimantis žmogėnas.
„O jeigu mes laišką atiduotume užpernykštei miesto garbės pilietei, kaip ji ten... - paskubomis užrašų knygelę sklaidė vicemerė. - Va, radau: Cylei Makchriak Adams Chusein-Abdulovai? Paaiškintume, girdi, dėkinga miesto visuomenė vertina jūsų nepailstantį triūsą bendram labui ir t. t., ir pan.”
„O tai ką gero jį nuveikė?” - kažkas paklausė?
„O tai aš iš kur žinau? - piktokai atšovė vicemerė. - Niekas to nežino”.
„Na, gerai, įteiksime jai laišką, o kaip su parašu?” - pasidomėjo Savivaldybės administracijos galva.
„Galima paaiškinti, jog toks liaudies paprotys, pasiekęs mus iš žilos senovės – bus dar įdomiau. Girdi, už dovanas protėviai pasirašinėdavo žąsies plunksna ir suodžių rašalu ant beržo tošies, šitaip parodydami savo pagarbą bei dėkingumą dovanojusiems...” - fantazavo vicemerė.
„Užteks pliaukšti nesąmones, - pasipiktino meras. - Man dar tarptautinio skandalo betrūko! Jei iškiltų aikštėn faktas, kad garbės pilietę laikome paskutine kvaile, nuskambėtume ne tik Amerikoje, bet ir plačiajame pasaulyje – pirštais mus užbadytų!
O gal jūs, Jonai, pasiūlytumėte savo dirbantiesiems. Įmonė juk didelė?” - po nedidelės pauzės kreipėsi meras į pirmoje eilėje sėdintį verslininką.
„Na, jau... - pasipurtė tas. - Kaip galėčiau siūlyti, jeigu nežinau, kas voko viduj? O jeigu ten gyvsidabris arba koks gaidžių gripo sukėlėjas? Patys matote, kas aplinkui dedasi! Mane iškart pasodintų kaip bendrininką!”
Tarp susirinkusiųjų pasigirdo krizenimas. Matyt, dažnas kalbėtoją įsivaizdavo žygiuojantį gatve margoje, kaip gaidžio uodega, kolonoje...
„Ponai, prašyčiau rimties. Reikalas nėra paprastas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, - atsistojo social-federal-kriminalcentristų partijos lyderis. - Mano galva, gerbiamieji, tai įžūli ir brutali provokacija! Kieno? Galimai mūsų oponentų, dešiniųjų žvirblininkų frakcijos! Norima išbandyti koalicijos tvirtumą. Matote, šiandien nė vieno iš jų nėra posėdyje!
„Vieną buvau sutikęs - skubėjo į sodą balinti obelų, kitas atostogauja, dar keli komandiruotėse: kas į Japoniją, kas į Pekiną, kas į Zimbabvę išskrido – pramokti kalbos, užmegzti draugiškų ryšių...” - vangiai paaiškino vyriškis pilku kostiumu, kurio veide, atrodė, buvo įsispaudęs visas jo sunkaus kabinetinio darbo nuobodulys ir beprasmybė.
Tuo tarpu įkaitę radiatoriai ir ne mažiau įkaitusios susirinkusiųjų galvos taip sušildė orą patalpoje, jog kažkas nebeiškentė ir atsikėlęs pravėrė langus. Kvėpuoti iškart tapo lengviau.
„Kokių dar bus pasiūlymų dėl laiško?” - pasmerktojo balsu paklausė meras.
„Tegul kuris specialistas nueina ir palieka laišką stotelėje ant suoliuko...”
„Kurgi ne! O jeigu vėliau kas nors sumanys patikrinti, kam įteiktas registruotas laiškas? Kur gavėjo vardas ir pavardė, adresas? Kur parašas? Už tai gali net pažeminti tarnyboje: va, kiek dykaduonių į mano vietą taiko!” - paprieštaravo svečio teisėmis posėdyje dalyvaujantis pašto viršininkas.
„Gal psichikos ligų centro vyriausiasis gydytojas galėtų padėti? Normalus, sukalbamas vyras. Pas jį ten palatose tokių „išminčių” nors autobusais vežk”, - pasiūlė kažkas iš susirinkusiųjų.
„Netinka, - liūdnai konstatavo meras. - Juk parašyta: „Pačiam kvailiausiam miesto gyventojui”. O jeigu ten šitoks ir atsirastų, greičiausiai būtų neveiksnus. Todėl jo parašas neturėtų jokios juridinės galios. Kalbant valdiškais terminais, būtų niekinis.”
„Tada padėtis be išeities”, - nutarė visi.
Tuo metu posėdžių salės duris pravėrė valytoja Aldona, nes ji laukė nesulaukė, kada ponai ims skirstytis ir ji, išvaliusi patalpą, galės pėdinti namo virti vakarienės. Atsiradęs skersvėjis pagriebė nuo stalo laišką ir dar kelis popierius bei išnešė viską per langą...
Viduje buvusieji metėsi prie langų. Pakeltą nuo šaligatvio laišką apžiūrinėjo kažkoks bėdžius. Akimirksniu pašto viršininkas susivokė, jog tai, ko gero, paskutinė galimybė ir skubiai paklausė laišką apžiūrinėjantį žmogų: „Dovanokite, ar tamsta... Ar esate labai kvailas?”
„Ko gero, - tarė žmogus. - Kvailiu mane laikė mokytojai, vėliau – šeima, kuriai palikęs butą išėjau gyventi į gatvę... Ir draugai, kuomet susimetame buteliui, man mažiau įpila. Ne daug proto turiu – visi taip sako...”
„Šaunuolis! Tada laiškas jums! - Nušvito pašto viršininkas. - Štai gautų pašto siuntų žurnalas, pasirašykite.”
Kai buvo atlikti visi formalumai ir vienas po kito užsidarė Savivaldybės langai, benamis neskubėdamas atplėšė voką, kuriame buvo pusiau perlenktas popieriaus lapas, o jo įlinkyje puikavosi melsvas kaip gegužės dangus 200 litų banknotas. „Pasirodo, kad jūs ne toks jau ir kvailas...” - perskaitė benamis popieriuje kažkieno išvedžiotus žodžius, ir nusišypsojo.
Kęstučio PABIJUTO pieš.
