Romualdas BALIUTAVIČIUS
Pinigų darymas „iš oro“ turi senas šaknis. Tačiau šį kartą nesigilinsime ir negriebsime visko plačiai – ne mokslinis traktatas, o tik prisiminsime kelis populiariausius atvejus ir, žinoma, neatsiejamai susijusius su mūsų gyvenimu.

Pinigų darymu iš oro užsimama plačiai: nuo vietinio masto žūlikėlių, naktį telefonu prikeliančių senutes ir pasakojančių joms, apie bėdon patekusį sūnų arba anūką iki miesto ir valstybės lygmens, kaip, pavyzdžiui, Palangoje, kur nuo galvos bus renkamas mokestis už permiegotą naktį. Taigi už nieką. Nenori mokėti – nenakvok arba galvą padėk ne ant pagalvės – į spintutę prie lovos...
Saulės mieste saulėtos galvos sumąstė didinti mokesčius už namuose laikomus augintinius. Vėlgi čia tas pats pasipinigavimas įstatymo vardu. Pavyzdžiui, bobutė laiko bute katiną. Dėl to fakto ji turi atiduoti miesto iždui nustatyto dydžio mokestį. Ir visai nesvarbu, kad tai jos butas, jos privati erdvė! Pagaliau katinėlis kerta jam perkamą maistą ir nepeliauja kažkur viešuosiuose plotuose, negaudo savivaldai priklausančių varnų skverelyje... O jei ir prikakina, rūpestinga bobutė tą vietą tuoj pat nuplauna – sukasi vandens skaitiklis. Už ką tada mokama papildomai?

Dabar jau aprimo disputas dėl abonentinio mokesčio įvedimo televizorių savininkams – kitas tipiškas bandymas pasipinigauti. Lygiai taip pat sėkmingai galima būtų bandyti užkamšyti kiaurą valstybės biudžetą apmokestinant baldus. Sofas, lovas, spintutes – už vienetą, o stalus, kėdes ir t. t. – pagal jų kojų skaičių. O ką? Puiki idėja ir tikrai ne kvailesnė už aukščiau aprašytąsias...
Bėdai prispaudus tikslinga būtų apmokestinti batų poras (trinamas visuomeninis turtas – šaligatviai), įvesti kvėpavimo mokestį (iškvepiamas anglies dioksidas ardo trapią ekologinę pusiausvyrą), bulvių valgymo mokestį ir t. t.

Dar vienas pinigų darymas iš oro – vadinamosios prekybinės piramidės. Nors jos taip pat vilioja pinigus iš gyventojų kaip ir telefoniniai sukčiai, tačiau civilizuotos struktūros ir veikia civilizuočiau. Štai vienas šiaulietis prieš kelis metus užkibo ant šitų sukčių kabliuko: kažkuriame prekybcentryje užpildė anketą laimėti automobiliui. Netrukus jį pakvietė į prezentaciją. Įsiūlė „stebuklingą puodą“ tik už 120 litų. Pensininkui gerai niekas ir nepaaiškino, kad šitiek mokėti teks ne vieną kartą, bet visus metus! O kai susigriebė, buvo po laiko. Pensininkas bandė nemokėti, kreipėsi į visas įmanomas vartotojus ginančias organizacijas, Seimo narį ir t. t. Nors įsigytame puode nė karto bulvienė nevirė, pardavėjai jo vengė kaip velniai švęsto vandens. Galiausiai prie skolos prisidėjo ir keturženklė skola anstoliui, dar kažkokioms išlaidoms... Įklimpo žmogus iki pat ausų ir iki šiol tebemoka, kaip pats sako, „alimentus“ nežinia už ką... Todėl, kai prekybos centruose ar viešuose renginiuose pamatau jaunas merginas, brukančias žmonėms užpildyti anketas, neva, automobiliams laimėti, taip ir norisi visiems papasakoti šitą istoriją apie „stebuklingą“ puodą... Gal atvėsintų?

Mano geras pažįstamas pasakojo prieš kokius 15 metų irgi vos neužkibęs ant šio jauko. „Einame su žmona ir vaikais Palangoje, - pasakoja jis, - kai nežinia iš kur prišoko tvarkingai apsirengęs jaunuolis: „Ar norėtumėte bokalo alaus, žmona – kavos, o vaikai – ledų?“ - paklausė. Nusivedė į rūsį, kur netrukus prasidėjo prezentacija. Alaus atnešė, tik ne bokalą, o mažą bokaliuką. Gal dvi valandas rodė ir įkalbinėjo būrelį susirinkusiųjų įsigyti vonelę kojoms masažuoti. Girdi, vandens srovės aktyvuoja pėdose esančius svarbius taškus, ir žmogus pasveiksta, nuolat jaučiasi žvalus bei kupinas jėgų. Ir t. t. ir pan. Stebuklas ir tiek. Ir kaina kaip už stebuklą nedidelė – tik 3 900 litų. Buvo kas išėjo iškart po „paskaitos“, kiti pasirašė kredito sutartis arba mokėjo avansu... Be to, pirkusiems vonelę tą išskirtinę, bet nieko neišsiskiriančią dieną, sambūrio rengėjai dovanojo net po vieną buteliuką aromatų, kurie pilami į vandenį prieš procedūras.“ Mano pažįstamo žmonelė irgi sukruto: „Davaj, Antanai, jamam ir mes. Puiki proga, o vėliau išmokėsime“. Tačiau Antano galvoto vyro būta. „Palaukime, čia kažkas ne taip...“ - pasakė. Pralėkė vasara, ruduo, atėjo Kalėdos. Rytą po eglute jo žmonelė rado dovaną: tokią pat vonelę, kokios tąkart nenusipirko Palangoje... „Vaje, - sučiulbo patenkina pačiutė. - Ir iš kur Kalėdų Senelis šitiek pinigų surado?!“ - „Anokie čia pinigai, - susikuklino jos vyras. Universalinėje šito gėrio priversta, ir tik už 90 litų...“

Neseniai parskridau iš viešnagės užsienyje į Vilnių. Arti pusiaunaktis. Nei traukinio, nei autobuso į Šiaulius tokį vėlyvą metą nebėra. Reikėjo pasirūpinti nakvyne. Sėdu į taksi ir prašau pavežti kelis kilometrus. Taksometras dar nė nepajudėjus rodo 10 litų. „Įsėdimas, - aiškina taksi vairuotojas. - Naktinis tarifas“. Ir dar priduria graudžių natų apie sunkią sostinės taksuotojų dalią – bando daryti pinigus iš oro. „Ar tamsta man pradarei duris? O gal nedidelį rankinį bagažą, kurio neapmokestino net avialinijos, paėmei ir padėjai į automobilio bagažinę? - klausiu jo. - Ne? Tai apie kokį „įsėdimą“ čia kalbama?“

Buvau beišlipąs. Tada taksuotojas pasiūlė: „Tiek to. Duok dvidešimt litų, ir nuvešiu“. Daviau, nes kelionė buvo šito verta.
Arba štai koks viešas renginys, šventė, su muge, alaus kioskais, šašlykais, muzika ir t. t. Neretai sumąstoma imti įėjimo mokestį. T. y. pirma susimokėk ir tada leisk savo pinigus kaip tinkamas. Įvairios televizijos programos irgi siūlo žiūrovams skambinti nurodytu telefonu bei išsakyti savo nuomonę, žinoma, ne už dyką... O juk turėtų būti priešingai: už pareikštą nuomonę televizijos kanalas turėtų mokėti žiūrovams...

Įvairios televizinės akcijos, kai žiūrovai aukoja pinigėlius numatytu tikslu, pasirodo, kartais irgi būna puiki galimybė pasipinigauti paslaugas teikiančioms ryšių bendrovėms. Arba bilietuko neduodantys maršrutinių autobusėlių vairuotojai... Ir t. t. ir pan. Kiekvienas iš mūsų susiduriame su pinigų darymu „iš oro“. Kaip reaguoti tokioje situacijoje – sprendžiame patys. Aš asmeniškai nemėgstu, kai kažkas mano sąskaita daro pinigus „iš oro“. Paprasčiau kalbant – kvailina.