Romualdas BALIUTAVIČIUS

Susipažinkime: aš – be penkerių minučių pensininkas Tadas Kriukas. Be manęs bute dar gyvena dešimčia metų jaunesnė pati Emilija ir šilto bei šalto mačiusi jūrų kiaulytė. Šilto ji pamatė, kai žmona praėjusį sausį ją atnešė pasišildyti į virtuvę ir netyčia su visu narveliu padėjo ant dujinės, šalia verdančio puodo. O šalto, kai tvarkydama kambarį Emilija trumpam ją išnešė į balkoną, ir po to keturias dienas nebegalėjo surasti. Bet tiek to. Pakalbėkime apie šventes.

Įpratau skaityti kalendorių: kaip ne diena, taip ir šventė. O kartais net keletas švenčių tuo pat metu. Tik spėk suktis. Prie ruso taip nebuvo: tada ką švęsdavome? Naujuosius, Vyrų ir Moters dieną, Spalines bei Gegužės pirmą. Na, dar kokią profesinę dieną vieningai po darbo paminėdavome... Už tai dabar šventė kiekvieną dieną! O kaip švęsti sumąsto mano nuovokioji Emilija... Tikra ceremonmeisterė!

Štai sulaukėme pirmojo birželio sekmadienio – Tėvo dienos. Manėme, bene vaikai iš didžmiesčio sugrįš pasveikinti. Žmonelė kugelio su kiaulės kojikėmis iškepė, aš dar nuo Velykų butelaitį laikiau užspaudęs. Devintą vakaro pati ir sako: „Tėvai, man rodosi, kad nieko šiandien nebesulauksime. Pavalgykime vakarienę ir eiva miegoti“. - „Pasiutai tu, ar ką? O kaip šventė?“ - klausiu. - „Tai ir atšvęsime kartu. Prisiminsime, koks kadaise buvai šaunus vaikis, o vėliau – tėvas...“ Taip ir padarėme. Pavalgėme vakarienę, po to Emilija nuėjo į miegamąjį, užkūrė prie galvūgalio žvakes, aš, kaip kadaise, atnešiau dvi sklidinas taureles... Šventės pradžia buvo puiki. Pati šventė – irgi nieko.

Paskui atėjo Šienapjūtės šventė. Klausiu pačios, kaip ją švęsime? Gal šieno po pagalve pasidėti? Kita vertus, ne veršiai mudu... „Kvailas tu, tėvai, - sako man Emilija. - Šienas tik pretekstas... Reikia mąstyti giliau... Eime gulti. O tada galėsi prisiminti, kaip mėnuliui šviečiant ir svirpiant žiogams mes pirmą kartą miegojome ant šieno kupetos!“ Ir tikrai: nuėjusi į miegamąjį ji uždegė žvakes, paskui atėjau aš, atsinešiau, kas buvo likę nuo Tėvo dienos, ir mudu puikiai atšventėme Šienapjūtę, kad net už senos gyvenantys kaimynai ėmė belsti į radiatorių...

Po to išaušo Pasaulinė kovos su dykumų plitimu ir sausromis diena. Klausiu Emilijos, kaip švęsime? Nors be reikalo klausiau... Pati ėmė verkšlenti, kad sensta, oda sausėja, gilėja raukšlės ir t. t. ir pan. O juk dar prie tris dešimtis metų viskas buvo kitaip. Ji buvusi puiki, karšta, laukinė ir neištyrinėta, kaip Australija... Praleidžiant nereikšmingas detales, pasakysiu tik tiek, kad netrukus ji pakilo ir, nuėjusi į miegamąjį, uždegė žvakes. Aš nusekiau iš paskos, su tuo, kas dar buvo likę nuo Šienapjūtės pradžios. Bendromis pastangomis ir apsipylę prakaitu atšventėme Dykumų ir sausros dieną!

Paskui atėjo Tarptautinė kovos su narkomanija diena. Emilija tradiciškai nuėjo į miegamąjį, uždegė žvakes ir sugrįžusi šelmiškai pakvietė: „Gali užeiti. Tavęs laukia stai-gme-na!“
„Negi narkotikų parsinešė?“ - tylomis pasibaisėjau. Tačiau ne. Prie lovos ant spintučių buvo po mažą puodelį espreso kavos. „Kofeinas irgi veikia panašiai kaip narkotikas...“ - paaiškino Emilija, o paskui paklausė, ar aš žinau, koks pats stipriausias narkotikas pasaulyje. Tylomis papurčiau galvą, nes žinojau, kas manęs laukia... Ir šventėme taip nuoširdžiai, kad net puodukas nuslydo nuo spintutės bei sudužo.

Kitą dieną išpuolė Diena prievartos aukos atminti. Nuo ryto vaikščiojau atsipūtęs, nes buvau tikras, kad šią dieną Emilija nebesugalvos nieko. Kur tau! Dar nespėjus pavakarieniauti, ji ėmė sriūbauti dėl moterų, kurioms teko patirti prievartą, dalios. Puikiai žinodamas jos gebėjimus žongliruoti žodžiais, stengiausi kalbų šia linkme nepalaikyti. Net bandžiau pertarti ją, sakydamas, kad nėra ko čia sirgti svetimomis ligomis: vyrą (mane) gavo gerą, ir tėvas vaikystėje neskriaudė, taip kad...
„Nieko tu nesupranti... - valydamasi nosinaite sausas akis reikšmingai pasakė pati. - Visi jūs vyrai nieko nesuprantate!“
„Ko „nesuprantame?“ - paklausiau ir iškart pasigailėjau.

„Kiekviena moteris, net pati doriausia, slapčia svajoja būti išprievartauta“, - metė man Emilija, tarsi ilgai ir kruopščiai saugotą valstybinę paslaptį. Praleidžiant lyrinius nukrypimus, pasakysiu tik tiek, jog tą vakarą man teko įsijausti į prievartautojo vaidmenį ir šitaip abu atšventėme Dieną prievartos aukoms atminti.
Paskui atėjo Jūros diena. Kadangi iki jūros “ dvi valandos kelio, vyliausi, kad bent šį kartą Emilija kažko neprasimanys. Bet veltui. Vos nuėjome miegoti ir išjungėme šviesą, Emilija sukikeno, pašoko ir brūkštelėjo degtuką. „Ir tau neįdomu, ką aš prisiminiau?“ - paklausė. Man norėjosi miego ir, tiesą sakant, buvo tik pašvilpti, ką ji prisiminė ar kas pasivaideno, bet, dėl šventos ramybės, paklausiau: „Ir ką gi?“

„O gi anekdotą apie jūrą!“ - reikšmingai žvakių šviesoje blizgėjo Emilijos akys. Ir ji papasakojo seną istoriją apie jauną sutuoktinių porą sugalvojusią pasimylėti matant trijų metukų sūnui, tiksliau, kaip neturėdamas kitos išeities, tėvas pasiūlė pažaisti: mama bus jūra, ji banguos, jis būsiąs laivas – drąsiai plauks per audringą jūrą, o sūnaitėlis bus laivo „kaminukas“. Ir taip toliau. Tačiau toliau nepasakosiu, nes ir taip kiekvienas žino, kuo ten viskas baigėsi... Taigi atšventėme Jūros dieną.

Tarptautinės dešrainių dienos proga vakarienei suvalgėme po dešrainį. Emilijos fantazijos šia linkme toli nesiekė. Bet, kas liečia kalendorių, jos fantazija buvo beribė. Taigi pareiškė, jog išilgai perpjauta bandelė su dešrele jai kažką primena... O man nieko? Tikrai? Keista... Turbūt nebereikia nė sakyti, jog ir tąkart švęsti baigėme miegamajame.
Ir visai į ožio ragą surietė Pasaulinė taikaus atomo diena ar kaip ten ją... Emilija vakare sumąstė, kad ji bus atominis reaktorius, kurį kas penkios minutės turėsiu aušinti šaltu šampanu. Man gi atiteko dispečerio vaidmuo – reguliuoti reakcijos greitį grafitinio strypo pagalba. Dirbau visą naktinę pamainą, ilgas aštuonias valandas, žalingomis sveikatai sąlygomis ir be jokių spec. drabužių. Maniau, kad mano akys jau neberegės rytmečio aušros ir linksmai ant medžių šakų purpsinčių paukštelių... Šios pareigos pasirodė esančios tokios atsakingos ir nelengvos, jog nuo tada ėmiau labai gerbti tuos, kurie dirba su atomu!

Rytoj nusimato Pasaulinė alergijos diena. Bandysiu perimti inciatyvą ir paaiškinti savo pačiutei, kad nuo šitokio užsitęsusio šventimo man išsivystė alergija: vos tik pažvelgus į miegamojo duris išmuša šaltas prakaitas, ima linkti kojos, maskatuoti širdis ir džiūti burna. Gal padės? O dar geriau jeigu UNESCO ar Pasaulinė sveikatos organizacija šiuos metus paskelbtų kenčiančių nuo chroniškos alergijos metais...