Romualdas BALIUTAVIČIUS
Mėnulio miesto Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja Onė Bimbalė pastebėjo, kad jau kuris laikas gyventojai nebemiršta... Kiekvieną mėnesį ji paruošdavo ilgiausius pasprukusių į geresnį pasaulį sąrašus, o štai dabar žmonės liovėsi mirę... Keleri metai – nė vieno įrašo. Ir jeigu iš pradžių šį faktą ji slėpė nuo valdžios, pati kas mėnesį įrašydama išgalvotas mirusiųjų pavardes, idant niekas nė nepagalvotų, kad skyrius prastai dirba. Tačiau atėjo metas, kai nuslėpti faktą darėsi vis sunkiau...
„Velniai žino, kodėl taip yr, - pasakė Administracijos direktorius Modulevičius, išklausęs vedėją. - Tu ir toliau ten daryk viską, kaip iki šiol darei, o aš ką nors sumąstysiu!”
Deja, tai, ką žino du, jau jokia paslaptis. Greitai Mėnulio miesto savivaldybė, o po kelių dienų - ir visi gyventojai vien apie tai ir tešnekėjo...
Paaiškėjo, kad gyvi liko dargi patys beviltiškiausi ligoniai, avarijose sumaitoti žmonės. O štai vietos ligoninės chirurginiame skyriuje jau antras mėnuo gyvas buvo savižudis, kuriam traukinys nurėžė galvą! Kai norėdavo medicinos personalo ko nors paprašyti, jis priglausdavo galvą prie kaklo, o paskui ją vėl tvarkingai pasidėdavo ant spintutės.
Gandas apie keistus dalykus Mėnulio mieste pasklido plačiai. Tuo nusprendė pasinaudoti politikai. Svainijos sąjungos marinatorių partijos atstovas Rėčkelė pareiškė, kad tauta žengia į naują, kokybiškai kitokį vystymosi etapą ir čia, žinoma, yra niekieno kito - jų partijos nuopelnas! „Jūs tik paklausykite, - kalbėjo Rėčkelė, - kas pakėlė tautą į naują lygmenį. Juk tai mes, marinatoriai, apkrovėme gyventojus nepakeliamais mokesčiais, sudarėme prielaidas augti kainoms, smaugėme kiekvieną verslininką, kuris tik bandė pakelti galvą. Tokią karštą pirtį užkūrėme, kad neoficialiais duomenimis apie milijoną tautiečių pabėgo į užsienį. Ir tai dar ne viskas – turime daug naujų, puikių sumanymų ateičiai. O tie, kas ištvėrė, išsiugdė negirdėtą iki šiol imunitetą – jų neįveikia nei ligos, nei mirtis. Ir tai, mūsų dėka, geriausiai iliustruoja Mėnulio miesto gyventojų pavyzdys!”
Mėnulio miesto fenomenu nepaprastai susidomėjo žiniasklaida, gerontologijos specialistai užsienyje, naujieji religiniai judėjimai, ufologai, visi – nuo prezidentų iki vietinio turgaus močiučių.
Štai mieste veikiančios Nepriklausomų verslininkų bažnyčios djakonas prieš televizijos kameras šnekėjo, jog artėja Apokalipsė, todėl asmeninis turtas nebeturi jokios prasmės – geriausia jį perrašyti bendruomenei. O mieste reziduojanti ekstrasensė Šarkauskienė teigė mėnesienos naktimis lovoje priimanti pranešimus iš Andromedos ūko, jog ant miesto nukris didžiulis meteoritas, todėl gyventojai turi sukaupti kuo daugiau teigiamos energijos ir maitintis vegetariškai. Neva tada, kosminės kataklizmos metu, bus lengva reinkarnuotis į Mėnulyje gyvenančių lunatikų kūnus ir pratęsti egzistenciją.
Atvykę Pasaulinės sveikatos organizacijos specialistai ėmė grunto, vandens bei oro mėginius. Tyrė Mėnulio miesto gyventojų ekskrementus bei kraują, norėdami atskleisti fenomeno paslaptį. Jiems kėlė didžiulį susidomėjimą ir išmetamomis dujomis bei kietosiomis dalelėmis užterštas miesto oras, kuriame gyventojai jautėsi puikiai, kaip žuvys vandenyje. Vietiniai čiabuviai dargi mėgdavo pasėdėti ant suoliukų prie judrių sankryžų, miesto centre esančiame skverelyje ir pan. Bei įkvėpti gaivių transporto dujų. Mokslų daktaras iš Kanados Gerundijus fon Kalceksas iškėlė hipotezę, kad gyventojai gyvybinės energijos gauna evoliucijos keliu prisitaikę bei savo organizmuose į vitaminą C perdirbdami anglies dioksidą, monoksidą ir benzpireną!
Jį greitai sukritikavo kitas ne mažiau garbus mokslininkas - akademikas iš Amerikos Vincentas Šniobelis, kuris netoli Mėnulio miesto turgavietės, trikampį primenančiame gatvių susikirtime aptiko švaraus oro oazę. Ir nors miesto ore kietųjų dalelių kiekis viršijo visas leistinas normas, graikišką raidę deltą primenančioje miesto salelėje oras buvo grynas kaip žmogaus nepaliestose Amazonijos džiunglėse. Amerikietis siūlė fenomeną pavadinti jo vardu arba Delta efektu ir siūlė eksperimento dėlei kituose miestuose laistyti irgi ne visas gatves, o tik nedidelį plotą bei šitaip dirbtinai sukelti Delta efektą.
Ištyręs nešienaujamus miesto parko žolynus olandas profesorius van Finkelšteinas sėdo rašyti mokslinio traktato apie nepjaunamoje žolėje knibždančias erkes, kraujo keliu perduodančias žmonėms ne vien tik encefalitą ar Laimo ligą, bet ir nemarumo virusą!
Netrukus šalyje kažkas įkūrė Nemarumo partiją ir agitavo už ją balsuoti ateinančiuose rinkimuose. Kažkuriame miesto užkaboryje televizijos reporterė tardė dar praėjusią žiemą galūnes nušalusį, pamėlusį valkatėlę. Jis iki šiol vaikščiojo it pamėklė, pajuodusiomis rankomis gąsdindamas praeivius.
„O kaip aš gyvas? Nežinau, bet man atrodo, kad kiekvienam reikia įsiklausyti į organizmo siunčiamus signalus: kūnas protingas ir pasako, ko jis nori, - porino iškalbingas valkatėlė prieš kamerą, reikšmingai spragsėdamas į savo neplautą, šeriais apaugusią gerklę. - Štai visi tokius, kaip aš, vadina valkata, valkata... Tebūnie. Gerai... Bet ar kas žino, kaip aš per naktis nemiegojau, sukau sprogstančią galvą, iš kur gauti pinigų pagirioms? Manote lengva? Galvojate paprasta neišsimiegojus nuo labo ryto tikrinti atliekų konteinerius? Dėl didžio tikslo netekau darbo, po pusmečio – ir šeimos. Antstoliams pardavus butą, apsigyvenau gretimais, šiluminėje trasoje. Manote paprasta, galvojate ten jauku? Bet aš niekada, pabrėžiu, niekada neverkšlenau, nesuabejojau ir nesusvyravau (perkeltine prasme, žinoma). Todėl šiandien aš galiu drąsiai jums žiūrėti į akis: savo tikslą pasiekiau ir tapau nemirtingas! O ką gavote jūs, miegoję baltuose pataluose, vakarais žiūrėję spalvotus televizorius ir gėrę mineralinį nakčiai – palieku jūsų sąžinei!”
Mėnulio mieste kaip ant mielių kilo nekilnojamo turto kainos, mat norinčių nusipirkti čia būstą buvo minios. Menka, vėjų perpučiama pašiūrė apiplėšimais ir chuliganizmu garsėjančiame Pakalnikės mikrorajone kainavo net kelis milijonus. Miesto parke tvarkos sargai kas rytą rasdavo pridygusių palapinių, jas nugriaudavo, išvaikydavo jose gyvenančius, o pernakt iškildavo kitos. Daugelis atostogaujančių atsisakė kurortų ir stengėsi gauti kelialapį į Mėnulio miestą. Socialinio draudimo sistemos išlaidos dėl „užsilikusiųjų” išaugo keleriopai, kažkuris seimūnas novatorius darsyk pasiūlė svarstyti eutanazijos įstatymą. Visi suprato, kad miestas ritasi ne ten, kur turėtų...
Vietoje epilogo
Prie atidaryto lango stovėjo dviese.
„Matote, kas dedasi, mere! - kalbėjo vienas, rodydamas į skverelyje besiburiuojančius luošius bei invalidus, apšepusius šimtamečius, lesinančius balandžius. - Jeigu taip ir toliau, jei niekas nebemirs, greitai gyventojų Mėnulio mieste bus daugiau negu Kinijoje - sugriausime valstybę!”
„Vieningos valstybės seniai nebėra – liko tik tarpusavyje kariaujančios kunigaikštystės ir neodidikų klanai... - keliaprasmiškai atsakė pašnekovas. - Darau, Mode, ką galiu: su eksmero Kišmišo artimaisiais susitarėme... Bandėme netgi atitinkamą įstatymą prastumti Seime... Bet žmogus ne visagalis, ypač, kuomet kalba eina apie visuomenės interesą. O kol Temidės tarnai sprendžia naujųjų kapinių likimą, kol nėra kur laidoti, tegul Mėnulio miesto gyventojai dar kurį laiką pasijaučia esą nemirtingi... Šiuo metu mirti - griežtai draudžiama.”
